Kodėl renkuosi netradicinį ugdymą?

Adrijaus Bikulčiaus jaunesniam šeimos vaikui - dvylikamečiui sūnui, pasak tėčio, teko pakeisti dvi valstybines mokyklas, kol galiausiai pavyko surasti Trakų rajone veikiančią mažą privačią bendruomeninę mokyklą. „Vaikai nėra standartiniai. Čia mes, suaugę, bandome vaikus „pataisyti", kai jie gimsta. Bet jie gimsta nesugadinti. Problema buvo ta, kad tas akademinis mokymas mano sūnui buvo absoliučiai nepriimtinas.

Mačiau, kad jis kankinasi, kad to, ko jį moko, jis negali pačiupinėti, negali patirti. Vien iš jo kūno kalbos buvo galima suprasti, kaip jis kenčia. Todėl penktoje klasėje pasakėme „gana" ir ieškojome vietos, kur būtų dirbama ir su žmogaus vidumi. Ir pagaliau radome tokią mokyklą", - džiaugėsi A.Bikulčius.

Keturių vaikų mama Jurga Vidugirienė sakė gerai pažįstanti valstybinę švietimo sistemą ir gerai žino, kokie rūpesčiai ir kokie skauduliai ten. „Kai mano vyriausias sūnus dar mokėsi darželyje, jis buvo vienintelis vaikas, turėjęs alergiją, - asmenine patirtimi dalijosi J.Vidugirienė. - Buvome sutarę, kad darželyje jam bus gaminamas truputį kitoks maistas, tačiau alergija niekaip nesibaigė. Jis buvo alergiškas kiaušiniui.

Pradėjus aiškintis, kas vyksta, pasirodė, kad viena auklėtoja kiekvieną dieną jam duoda truputį kiaušinio tam, kad jis priprastų prie alergeno ir visiems darželyje būtų paprasčiau. Kad nebereikėtų daryti kitokių blynų ir visi galėtų valgyti tai, ką paduoda virtuvėlė. Supratau, kad mes turime ieškoti kažkokių kitokių sprendimų. Ir juos radome mažose nevalstybinėse mokyklose."

Dabar jos sūnus jau yra dešimtoje klasėje. „Jis kaip tik sprendžia iššūkį, ką reikės daryti, jeigu mokykla negalės turėti vienuoliktos klasės, jis sako, jog negalės eiti į kitą mokyklą, nes ten jam reikės tiesiog išgyventi, - pasakojo moteris. - Mes puikiai žinome, jog kad ir kaip kiekviena mokykla deklaruotų, jog ruošia vaikus gyvenimui, dažniausiai valstybinėse mokyklose vaikai ruošiami išgyvenimui, kur jiems kiekvieną dieną reikia susidurti su patyčiomis, spaudimu, su niveliacija. Aš labai linkiu, kad mes turėtume erdvės šiame pasaulyje ir savo gyvenime, kur mūsų vaikų nemaitintų mažais alergenų kiekiais kiekvieną dieną, kad jie galėtų prisitaikyti."

Neringa Streikienė iš Kardokų gamtos mokyklos prisipažino, kad mažos nevalstybinės mokyklos tinka tikrai ne visiems vaikams.

Jai antrino J.Vidugirienė: „Aš galvoju, kad šitos mokyklos yra lopšys tiems vaikams, kurie neturėtų šansų valstybinėse mokyklose ir matau šias mokyklas kaip išties labai saugią erdvę visiems vaikams, kurie yra jautresni nei kiti, visiems vaikams, kuriems kartais vėjas yra pernelyg stiprus ir jie galbūt negali eiti į tradicinę mokyklą. Tiems, kurie negali būti tokiame sociume, kurį mums diktuoja taisyklės. Aš mačiau vaikų, kurie negali būti didesnėje grupėje negu du arba trys žmonės ir jie tam, kad neiškristų iš švietimo sistemos, turi erdvę - šias mažas mokyklas. Tai yra dovana.

Mokyklų vertė yra ta, kad kiekvienas bendruomenės narys žino kito bendruomenės nario „veikimo instrukciją" ir tokioje terpėje kiekvienas žmogus gali būti pastebėtas."

Svarbu, ne už kiek kilometrų yra mokykla, o kaip ji dirba

Iš Eglės Bliumkienės pranešimo konferencijoje „Nevalstybinių mažųjų mokyklų kuriama vertė".

Dabar mūsų dukrai yra dvylika metų. Ji šeštoje klasėje. Trejus metus mokėsi tradicinėje mokykloje ir dabar beveik trejus metus mokosi alternatyvaus ugdymo Žaliojoje gamtos mokykloje Kauno rajone.

Leisdami į pirmą klasę tradicinio ugdymo mokykloje turėjome daug iliuzijų, išklausę daug svetimų patirčių: kad tai šauni pradinė mokykla su folkloru ir kitais dalykais. Ir daug šaunių dalykų buvo, bet, nepaisant to, kad dukra visada puikuodavosi pirmūnų sąrašuose ir daug kur jai sekdavosi akademiniuose dalykuose, savaitgaliais išgyvendavome dideles emocines krizes, atsirado ir sveikatos problemų.

Pradėjome galvoti, ar tikrai taip turime gyventi? Ar tikrai į mokyklą ateiname tik išmokti akademinių dalykų, o bendražmogiški dalykai turi būti palikti tik šeimai? Tad pribrendome sprendimui. Nesutrukdė ir tai, kad atstumas iki mokyklos - 40 kilometrų. Taip, važiuojame iš vieno Kauno rajono galo į kitą kirsdami visą Kauno miestą, nes matau tame didelę prasmę. Ir jau turime tam tikrų rezultatų.

Vienas iš akivaizdžiausių - susigrąžinta savivertė ir pasitikėjimas savimi. Akivaizdžiai mačiau, kad dukra stokojo savivertės ir jai būdavo sunku priimti sprendimus pačiai. Matau, kaip sugrįžo jos savivertė, pasitikėjimas savimi. Trečioje klasėje ji nebežaisdavo aktyvių žaidimų. Dabar mano širdis džiaugiasi, kai matau ją mokyklos kieme bėgiojančią ant „kitkų", einančią į žygius, nors pradžioje tai buvo dideli iššūkiai.

Pagerėjo ir dukros sveikata. Tai vienas iš svarbiausių dalykų. Taip pat atgauta ir vis auganti drąsa, grįžęs smalsumas ir noras mokytis, ženklus asmenybinis augimas.

Manau, taip yra todėl, kad mažose nevalstybinėse mokyklose vyksta glaudus bendradarbiavimas tarp visų: mokytojų, vaikų ir tėvų. Tai yra didžiausią ir greičiausią pokytį atnešantis dalykas.

Čia vaikai daug mokosi gyvenimo, neignoruojami moksleivių skirtumai. Čia į skirtumus žiūrima ne kaip į trūkumus ar problemas, o kaip į privalumus. Čia skiriamas dėmesys kiekvienam vaikui.

Mokantis mišraus amžiaus grupėje, gražu matyti, kaip jie mokosi ir padeda vieni kitiems. Kartais galvojama, kad tik mažesnieji vaikai mokosi iš vyresniųjų, o ko mokosi vyresnieji? Jie mokosi dalintis savo žiniomis, mokosi motinystės, tėvystės, bendradarbiavimo, lyderystės įgūdžių ir viso kito. Šalia to vaikai mokosi tikro patyrimo. Pavyzdžiui, stato tikrus pastatus, naudodamiesi tikrais įrankiais, gamina maistą ir mokosi gyvenimo įgūdžių tobulinimo.

Mažose nevalstybinėse mokyklose investuojami dideli laiko ir finansiniai resursai į kiekvieną vaiką, šeimą ir visos Lietuvos gerovę. Ir labai norisi tikėti, kad atitinkami valdžios atstovai prisidės prie tos gerovės ir resursų duos tiek, kiek mums priklauso - pilną klasės krepšelį, kaip ir valstybinėje mokykloje.

Mes, tėvai, alternatyvaus ugdymo pelno nesiekiančiose mokyklose kiekvieną mėnesį primokame už mokslą, tačiau jei valstybė neprisidėtų ir neinvestuotų į tai, greičiausiai tokios mokyklos užsidarytų, nes, netekus dalies finansavimo, tėvams tai taptų finansiškai nepakeliama.