Po kelių dienų visų mūsų laukia (atstovų) rinkimai į Seimą. Deja, rinkti faktiškai neturime ką - nes visos partijos ir pavieniai kandidatai tiesiog varžyte varžosi įvairiausių nepamatuotų pažadų dalybose. Vyksta tikras kvailybių balius.
Tuo tarpu mūsų visuomenės ir valstybės laukia daug iššūkių ir neatidėliotinų spręstinų problemų. Taip pat akivaizdu, kad kai kurie dalykai tiesiog badyte bado akis, tačiau apie juos stengiamasi nekalbėti, nes tai gali nepatikti rinkėjams.
Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema
Šiuo metu atlyginimų (ir jų priedų) dydžiai politikams, teisėjams bei valstybės ir savivaldybių tarnautojams faktiškai yra nustatomi kaip kam šauna į galvą; aišku, yra ne visiškai taip - tam tikra tvarka vis dėlto egzistuoja, nors ji yra neracionali ir neteisinga.
Kažkodėl net aukštos kvalifikacijos kultūros darbuotojai gauna daug mažesnį atlyginimą už savivaldybės administracijos eilinį valdininką (tarnautoją). Nekalbant jau apie visus kitus, taip pat akis badančius neteisingus, neobjektyvius ir neracionalius dalykus.
Taip pat nuolat kyla diskusijos ir problemos dėl valstybės ir savivaldybių tarnautojų skaičiaus. Kiek jų yra ir turi būti? Atsakymas - tiek, kiek reikia tinkamam (efektyviam ir kokybiškam) nustatytų funkcijų vykdymui ir kiek leidžia biudžetų galimybės mokėti nustatyto dydžio atlyginimą.
Taigi, visi politikai, teisėjai ir kiti valstybės bei savivaldybių tarnautojai turėtų būti suskirstyti į 10-11 kategorijų (lygių) ir jų atlyginimas gali skirtis ne daugiau kaip 10-15 kartų.
T.y. jeigu savivaldybės administracijos valytojai yra nustatytas 1000 Lt/mėn. atlyginimas - tai prezidentei (aukščiausiai valstybės pareigūnei) jis gali būti ne didesnis negu 15 000 Lt/mėn. Visų kitų politikų, teisėjų bei valstybės ir savivaldybių tarnautojų atlyginimai turi tilpti (pasiskirstyti) tame intervale - nuo 1000 Lt/mėn. iki 15 000 Lt/mėn. - priklausomai nuo pareigybės (pareigų) lygio (kategorijos).
Tokia politikų, teisėjų ir kitų valstybės bei savivaldybių tarnautojų pareigybių (pareigų) ir atlyginimų dydžių matrica jau seniai yra taikoma senosiose ES šalyse, ir ne tik jose. Ypač racionaliai šitie klausimai yra sutvarkyti Šiaurės Europos šalyse.
Ir jokių atlyginimų priedų, kurie nustatomi neaišku kuo remiantis, neturi būti. Atlyginimo priedai mokami tik už ištarnautą laikotarpį. Už kiekvienus ištarnautus 5 metus - 5-10 proc. atlyginimo priedas.
Tas pats turi būti pritaikyta ir valstybės bei savivaldybių kontroliuojamų įmonių vadovams - na, negali jiems būti mokama daugiau net negu prezidentei (taip, deja, dabar yra).
O atlyginimų priedai (visiems šių įmonių darbuotojams) turėtų būti susiejami su įmonių pelningumu - koks įmonės pelningumas, toks ir mokos fondo priedas premijoms iš(si)mokėti. Tada nebekiltų ir jokių problemų dėl valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų iš šių įmonių dividendų - jie tikrai smarkiai išaugtų (bent jau įmonių direktoriai tuo tikrai pasirūpintų).
Taigi, visi tie valstybės ir savivaldybių tarnautojų atlyginimų už darbą klausimai turi būti sutvarkyti iš esmės. Tam tereikia tik politinės valios, kurios, deja, iki šiol nebuvo.
Teisėjų, prokurorų, policijos vadovų rinkimai
Akivaizdu, kad žmonėms jau iki gyvo kaulo įgriso ta teismų, prokuratūros ir policijos savivalė ir neteisybė, kuri juose klesti.
Išeitis - visų lygių teismų, prokuratūros (įskaitant regioninius padalinius) ir policijos (įskaitant visus komisariatus) vadovų rinkimai.
Dalyvauti rinkimuose galėtų tik atitinkamą išsilavinimą ir patirtį turintys asmenys, o rinkimus būtų galima organizuoti pasitelkus šiuolaikines informacines technologijas.
Reikėtų rimtai svarstyti klausimą net dėl visų apskritai teisėjų rinkimo, o ne jų skyrimo į pareigas. Beje, JAV teisėjai, prokurorai, policijos vadovai yra renkami piliečių - ir tai tikrai pasiteisino.
Savivaldos ir regionų (valdymo) reforma
Šiuo metu Lietuvoje yra 60 savivaldybių ir 10 apskričių (su nedideliais regionų plėtros tarybų sekretoriatais). Akivaizdu, kad Lietuvoje neatidėliojant turi būti steigiamos naujos savivaldybės - daugeliui gana didelių miestų (taip vadinami antrieji savivaldybių miestai) ir jų apylinkėms suteikiant savivaldos teises. Taigi jau per artimiausią laikotarpį - iki ateinančių savivaldybių rinkimų - turi būti įsteigtos Priekulės, Salantų, Ventos-Akmenės, Žagarės, Kuršėnų, Varnių, Skaudvilės, Ariogalos, Veliuonos, Veisėjų, Daugų, Eišiškių, Aukštadvario, Vievio, Rūdiškių, Jašiūnų, Nemenčinės, Pabradės, Švenčionėlių, Dūkšto, Pandėlio, Vabalninko ir kitos savivaldybės. Priešingu atveju visi tie išvardyti miestai ir miesteliai tiesiog toliau degraduos, o žmonės iš jų išvažiuos.
Naujai įsteigtų Pagėgių, Rietavo, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos (jau nekalbant apie Elektrėnų) savivaldybių pavyzdys kaip tik ir parodo, kad, suteikus savivaldos teises, šitie miestai tiesiog suklestėjo.
Kodėl savivaldos teisės nesuteikiamos likusiems anksčiau išvardytiems miestams ir miesteliams bei aplinkinėms seniūnijoms? Ko laukiama? Kad šitie miestai, miesteliai ir jų apylinkės dar labiau nuskurstų? Beje, Pagėgiai turi vos 3000 gyventojų!
Ir kodėl bei kuo Varniai yra blogesni už Rietavą?
Kalbant apie regionus - apskritis, taip pat būtinas tinkamas sutvarkymas, nes dabar juose reikalus faktiškai tvarko regiono savivaldybių merai ir vicemerai, ne visada vieni su kitais susikalbėdami. Rezultatas - didžioji dalis ES paramos regionams plėtoti nusėda didmiesčiuose.
Todėl reikėtų suteikti apskričių (regionų) teises 5 didiesiems Lietuvos miestams: Vilniui, Kaunui, Klaipėdai, Šiauliams ir Panevėžiui, o likusias (be šių miestų) apskritis sustambinti iki kokių penkių šešių regionų (vietoj dabartinių 10 apskričių).
Tie naujai suformuoti regionai turi turėti tiesiogiai renkamas tarybas ir rūpintis visų pirma regionų plėtra - rengti ir įgyvendinti regionų plėtros planus. Nieko naujo, tai daro senųjų ES šalių narių regionai ir iš to turi didelę naudą.
Pagaliau - seniūnijų reikalai. Kaimiškos (ne miestų) seniūnijos turėtų rinkti savo tarybas ir turėti savo administracijas. Visa tai tikrai pagerintų reikalų tvarkymą jose - visų pirma vietos valdžia būtų arti savo žmonių ir ji, be ko kito, rūpintųsi vietos ekonomikos plėtojimu.
Neatlikus minimų pertvarkų, Lietuvos kaimiškos vietovės vis labiau atsiliks nuo didmiesčių ir sparčiai praras savo gyventojus - t.y. tiesiog vyks priverstinė urbanizacija.
Miestelių socialinės infrastruktūros išlaikymas (sukūrimas)
Su aptartu klausimu - savivaldos suteikimu seniūnijoms - glaudžiai yra susiję dar keli klausimai: socialinės infrastruktūros objektų (mokyklų, bibliotekų, kultūros namų, medicinos punktų) išsaugojimas (sukūrimas - jeigu jau nebėra), bent jau stambiuose miesteliuose ir gyvenvietėse. Nes jeigu nebeliks šių minimų socialinės infrastruktūros objektų, miesteliai ir gyvenvietės tiesiog pamažu žlugs.
Mokykla (kartu su biblioteka) ir medicinos punktas yra esminiai dalykai, svarbūs miestelio ar gyvenvietės perspektyvai.
Todėl miestelių ir gyvenviečių pradines ir pagrindines mokyklas būtina išsaugoti, kad ir kiek vaikų jose mokytųsi. Aš, pavyzdžiui, baigiau Eisraviškių (dabar Pagėgių savivaldybė) pradinę mokyklą 1968 m., kai joje tuo metu bebuvo mažiau kaip 20 mokinių; bet dėka puikaus mokytojo (amžinatilsį Emilio Stasiulio) gavau puikų išsilavinimą, kuris padėjo visuose vėlesniuose gyvenimo etapuose. Tad maža mokyklėlė yra ne problema - o tiesiog miestelio (gyvenvietės) būtinybė.
Tas pats ir dėl medicinos punkto - jį bent jau stambiame miestelyje (gyvenvietėje) tiesiog būtina išsaugoti. Todėl kuo greičiau uždarykim tas neefektyvias mažas ligonines (kartais net su slaugos skyriais - vietoj jų kurkim slaugos namus (pensionatus) mažose savivaldybėse (pastaba - kai kurios savivaldybės dabar turi net po 2 ligonines) - paverskim jas efektyviomis poliklinikomis ir steikim ambulatorijas bei medicinos punktus, ten, kur jie dabar yra tiesiog būtini.
Aišku, problema - pinigai, tiksliau, jų stygius. Bet bent jau stambių miestelių (gyvenviečių) mokykloms ir medicinos punktams jų turi būti surasta. Kiek gi galima gyventi kaimo sąskaita? Paimkim truputį iš didmiesčių (kiek rūmų juose pristatyta) ir duokim kaimo žmogui tai, kas jam gyvybiškai reikalinga.
Kaime trūksta specialistų. Ypač su aukštuoju išsilavinimu. Siūlyčiau įteisinti tokią sistemą, kai diplomantams, vykstantiems dirbti į provinciją, valstybė suteiktus kreditus nurašo (pamažu - pagal atidirbtus metus).
Pvz., išdirbus provincijoje (miestuose, turinčiuose mažiau nei 10 000 gyventojų) 5 metus - nurašoma 1/3 kredito, 10 metų - 2/3, o išdirbus 15 metų - visas suteiktas kreditas.
Atitinkamai išdirbus miestuose, miesteliuose ir gyvenvietėse, turinčiuose mažiau nei 3000 gyventojų 5 metus - nurašoma 1/2 suteikto kredito, o išdirbus 10 metų - visas.
Manau, įteisinus tokią sistemą, specialistų trūkumas provincijoje gerokai sumažėtų.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
