respublika.lt

Klausimas tautiečiams: ar ir dabar pavėluosime sukilti? (251)

2021 spalio 02 21:22:00
Danutė ŠEPETYTĖ

Žinomo literatūros tyrinėtojo Eugenijaus Žmuidos straipsnis „Trečiasis pasaulinis karas" „Respublikos" internetiniame puslapyje surinko daugiatūkstantinę auditoriją ir jos gretas tebedidina iki šiol. „Jis prasidėjęs, - teigia straipsnio autorius, - ir mes esame jo epicentre." Eugenijus ŽMUIDA sutiko atsakyti į „Respublikos" klausimus.

×
nuotr. 2 nuotr.
Pastarųjų mėnesių mitingai - stulbinančios valdančiųjų nekompetencijos ir arogancijos rezultatas. Stasio Žumbio nuotr.

 

- Ar šito pasaulinio negalima lyginti su tuo „karu", kuris vyksta visą gyvenimą: vaikų su tėvais, tėvų su mokykla, „viršūnių" su „apačiomis" ir atvirkščiai? Kuo jūsų aprašomas vyksmas yra kitoks?

- Turbūt visi suprantame, kad „karas" tėvų su vaikais, tėvų su mokykla ir t.t. tegali būti rašomas kabutėse. Normalus gyvenimas neįsivaizduojamas be psichologinių ar socialinių įtampų, bet normalus gyvenimas nėra karas. Tai, kas vyksta, nėra normalu. Jau ne mėnesiais, bet metais tęsiama ekstremali padėtis, ilgą laiką neskraidė lėktuvai ir negalėjome įprastai judėti, tebevaikštome su kaukėmis, tebesame gąsdinami ir terorizuojami, kontrolė vyksta prie kiekvieno didesnio prekybos centro ar įlipant į traukinį. Toks ilgalaikis psichologinis muštras, laisvių suvaržymas, skiepijimas neaiškiais vaistais ir neaiškiais tikslais, prie patikrų nusidriekusios eilės primena karo stovį. Šis karas, kaip rašiau, kitoks, jis užmaskuotas, tarytum „vietinis", savaip „besimptomis". Viena vertus, galime džiaugtis, kad nėra komendanto valandos, gatvėse netrata automatai, nereikia lėkti į slėptuves ir laukti antskrydžio pabaigos, tačiau dabartinį chaosą pasaulyje sukėlusių jėgų tikrųjų tikslų mes dar nežinome ir džiaugtis gali būti per anksti, nes pasaulis ir visų mūsų gyvenimas galbūt pasikeis neatpažįstamai. Kai skaičiau Orvelo „1984", man atrodė keista tokia ateities pranašystė - juk blaiviai mąstantys ir laisvę mylintys žmonės visais laikais kovojo prieš diktatūras, vadavosi iš monarchų savivalės, judėjo asmenybės ir visuomenės išlaisvinimo kryptimi. Tačiau dabar, kad ir kaip tas atrodytų paradoksalu, viskas vyksta pagal scenarijų, kuris atves, jei laiku nepasipriešinsime, į Orvelo aprašytą visuomenės modelį.

Mūsų šmėklos - Tyla ir Baimė

- Šitą laiką apibūdinate kaip „gūdaus tylėjimo, kvailo susitaikymo ir paklusnaus prisitaikymo" laikotarpį. Kokia būsena, jūsų nuomone, yra pavojingesnė už kitas?

- Mane stebina daugumos išsilavinusių žmonių paklusni tyla - tarytum mostelėjus burtų lazdele visi neteko amo. Tiesa, kai kas džiugiai pritaria Vyriausybės veiksmams, jaučiasi „pažangūs", einą Tautos avangarde. Kiti apsimeta, kad nieko nevyksta, nieko nepastebi, į FB puslapius kilnoja peizažus arba apskritai juose nesirodo. Tačiau dabar atėjęs pilietinio aktyvumo metas, ir tu negali nepasirinkti. Netgi tylėdamas pasirenki - pritari tam, kas vyksta. Vykdytojams tik to ir reikia - klusnios minios. Ypatingai mane stebina mūsų prezidento, labai išsilavinusio, apsiskaičiusio žmogaus, tyla, jo neryžtingumas, labai epizodinis pasirodymas ir kalbėjimas puse lūpų arba patarėjo lūpomis. Tas nedaro garbės. Ar prezidentas patenkintas mūsų užsienio politika, už kurią jis tiesiogiai atsakingas? Jei jis nevykdo užsienio politikos, kažkas ją vykdo už jį. O vidaus politikos, ekonomikos, bendro psichologinio klimato visuomenėje klausimais yra patenkintas? Prezidentas yra istorinis asmuo, jo veikla ar nieko nedarymas įeis į istoriją. Kol kas metas prezidentui yra labai palankus tapti Prezidentu, kuriuo Tauta didžiuosis ir visoms kadencijoms pasibaigus, - užtenka ištarti keletą sakinių, pareikšti nepasitikėjimą vienu, kitu ministru ar visa Vyriausybe. Jo ryžtingas, vyriškas judesys, kurio visi laukia, galėtų tapti lūžio momentu tiek visuomenės, tiek kiekvieno pasirinkimų kelyje. Galbūt būtų įveiktos iš karto dvi šmėklos - Tyla ir Baimė.

Pandemija yra tik dingstis

- Iš tiesų esame totalaus susiskaldymo ir susipriešinimo liudininkai ir gal net aukos. Kad ir kaip būtų keista, visa apimančios Vakarų tolerancijos kontekste, būtent tolerancijos ir nėra: mažumos, kaip rašote, kovoja su daugumomis, draugai su draugais, giminės su giminėmis ir panašiai. Tokio supriešinimo tikslas - sukelti visuotinį chaosą, sužadinti agresyvius jausmus ir,.. kas toliau?

- Taip, turbūt yra toks tikslas. Pandemija - gera priemonė ir priedanga tą atlikti. Visuomenė, ypač viešosios medijos, yra „užsiciklinę" ties ligos problema. Pagal ją ir visuomenė yra padalinta į „vakserius" ir „antivakserius". Tai siauras atskaitos taškas ir netikslūs įvardijimai. „Antivakserių" stovykloje tikrų antivakserių nėra, atvirkščiai, daugumą sudaro pasiskiepiję žmonės. Štai kodėl šie vardai netikslūs, bet jie klijuojami, užklijuojant akis ir bijant įvardyti tiesą. O tiesa yra tokia, kad žmonės, kurie ateina į protesto mitingus su tautinėmis vėliavomis, ateina ginti Lietuvos. Lietuvos, už kurią kovojo tėvai, seneliai, protėviai, - knygnešių, Maironio, Basanavičiaus Lietuvos. Jie iš principo nėra prieš skiepus, nėra prieš toleranciją, juolab nėra už smurtą šeimose. Bet yra prieš diktatūrą, Vyriausybės savivalę, prieš beprecedentį lėšų švaistymą ir besaikį skolinimąsi, migrantų invaziją, narkotikų įteisinimą, Konstitucijos nepaisymą, Stambulo konvenciją ir Partnerystės įstatymą. Prieš pastaruosius yra todėl, kad juos ratifikavus, būtų įteisinta globalių galių viršenybė, mūsų Konstitucija taptų antrinė, o tai reiškia, kad mes netektume dalies Nepriklausomybės, sukurtume precedentą Nepriklausomybę apskritai prarasti. Taigi žmonės dabar yra pasidaliję į dvi stovyklas - vieni gina Nepriklausomybę, kiti - ją naikina (tas pats tinka ir asmens nepriklausomybei). Vieni - už nacionalinę valstybę, kiti - už globalią, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Prieš tai savo straipsnio pavadinimu klausiau: „Tautieti, ar dar gali iškelti mūsų Trispalvę?" Ir skaudu pripažinti, kad toli gražu ne kiekvienas tam ryžtųsi. Kažkoks didelis, antitautinis darbas jau yra atliktas. Galbūt jis nebuvo planuotas, tačiau skendėjimas virtualioje ir kartu globalioje elektroninėje realybėje dalį visuomenės, ypač jaunimo, pavertė apatiškais, abejingais, išplovė vertybinį ir savarankišką mąstymą, orientaciją realiame pasaulyje, sunaikino poreikį turėti principus, formuoti savo asmenybę. Su tokia anemiška mase galima daryti ką nori. Žinom atvejus, kai nuo kompiuterinių žaidimų atsitraukę paaugliai pasiima automatą ir išpleškina pusę klasės. Bet yra ir kita pusė - ta, į kurią šaudo. Žudikas iššaudo savo klasę, ne kurią nors kitą. O tai reiškia, kad jis, jo agresyvios nuostatos išaugo tarp būsimų aukų, kurios abejingai žiūrėjo į besiformuojantį ir stiprėjantį blogį. Ir už šią „toleranciją", abejingumą, nesikišimą, tylą ir galiausiai baimę sumoka aukščiausią kainą.

Sąmoningos diversijos vaizdinys

- Vasarą „Respublikoje" spausdintame jūsų straipsnyje „Tautieti, ar dar gali iškelti mūsų Trispalvę?", kurį galima laikyti įžanga pastarajai publikacijai „Trečias pasaulinis karas", rašote apie globalaus pasaulio utopiją. Kaip vertintumėt mūsų valstybės politiką šiuo atžvilgiu? Ji sergsti ar, atvirkščiai, talkina globalistams, pakirsdama, anot jūsų, Tautos egzistencinio stuburo šaknis?


- Be abejonės, dabar skubiu žingsniu ir užsimerkus lekiama į globalizmo utopiją. Nežinau, ar Lietuva pirmauja šioje srityje, labai mažai objektyvios informacijos apie padėtį kitose šalyse. Bet užtenka ir to, ką matome pas save. Globaliam pasauliui, pasirodo, nereikia nacionalinių savitumų, nereikia tautinės ir apskritai europietiškosios kultūros. Lengviausias ir tiesiausias kelias pakirsti tautos egzistencines šaknis, sulaužyti jai stuburą yra per ekonomiką. Pandemijos „suvaldymu" susirūpinusi Vyriausybė ekonomika visiškai nesirūpina, ji apleista, o iš tikrųjų - žlugdoma. Vyriausybės posėdžiuose svarstoma, dėvėti ar nedėvėti kaukes, leisti ar ne į tualetus be Galimybių paso, kaip vandenį turi pateikti restoranai ir pan. Tai panašu į posėdžių parodiją. Satyriniame Dž.Svifto romane Guliveris atsiduria Liliputų šalyje, kur visuomenė ir parlamentas radikaliai pasidaliję: viena pusė mano, kad kiaušinį reikia pradėti valgyti nuo smailojo galo, kita - kad nuo bukojo. Ministrai į postus priimami pagal tai, ar sugeba atlikti tam tikras gimnastikos figūras. Visa tai būtų šmaikštu ir juokinga, jei neliestų mūsų, jei tai nebūtų tiesiog apie mus. Dabar mūsų ekonomika ir socialinė ateitis stačia galva neria į dugną. Būtų dar visai nieko, jeigu galvotume, kad visa tai yra šios Vyriausybės siaubingos nekompetencijos padariniai. Tačiau man tas panašu į sąmoningą diversiją, kokios vykdomos karo ar socialinės revoliucijos metu. Juolab kad analogiški reiškiniai dedasi ir kitose valstybėse, kur vyriausybės, tarkim, migrantams ar kitiems globaliems projektams, pinigų turi kaip šieno, tik saviems piliečiams neturi, ekonomikos stringa. Angela Merkel, viena ryškiausių globalizmo vykdytojų, prileido migrantų, išnaikino atomines elektrines ir prijungė šalį prie rusų dujotiekio - tai turbūt ryškiausi jos darbai, nuveikti vokiečių tautos labui. Tas alogiškų ir represinių veiksmų sinchroniškumas visame pasaulyje ir yra labiausiai gąsdinantis reiškinys. Kai žmonės pradės išties skursti, beveik badauti, kai nuolat bijos būti sučiupti ir nubausti, jie jau negalvos apie kažkokias aukštesnes vertybes ar tėvynės likimą, rūpestis bus tik vienas - kaip išgyventi. Visi skaitėme Viljamo Stairono „Sofi pasirinkimą" ar tą patį Orvelą ir atsimename sukrečiančias scenas, kai sistema už išlikimą pareikalauja atiduoti vaiką ar paaukoti mylimiausią žmogų. Pasakos apie slibiną, kuriam miestas reguliariai aukoja žmones, nėra tik fantazijos kūrinys, nieko bendra neturintis su realybe. Tai pasakojimas apie realybę. Neturime užauginti slibino, kuris mus suris.

Karštasis karas neįmanomas

- Kas gali būti laimėtojas ir pralaimėtojas šioje, sakytume, nelygioje kovoje?

- Sunku atsakyti. Kova išties nelygi, priešas galingas ir nematomas, jis veikia rafinuotai, „skaldyk ir valdyk" principu, nupirkęs valdančiuosius, medijas, kad ginklai būtų įduoti į mūsų pačių rankas. Ar įmanoma jam priešintis? Manau, taip, net būtina. Ne visi pasipriešinimai baigiasi sėkmingai. Tado Kosciuškos sukilimas pavėlavo, pralaimėjo dar du po jo XIX a. buvę sukilimai. Tačiau buvo laimėta 1918, tiksliau - 1920 metais, nes tik tada baigėsi kovos dėl Nepriklausomybės ir buvo iškovota laisva Lietuva, kurios nenorėjo nei Rytai, nei Vakarai, juolab kaimynai, buvę sąjungininkai. Paskui atėjo 1940-ieji, kai pasipriešinimas buvo vargu ar įmanomas, nors jis, kaip mes žinome, vėliau vyko įvairiomis formomis ir visą laiką. Ar dabar vėl susiduriame su tokiu pat didžiųjų nuosprendžiu, sunku pasakyti. Gali būti, kad ir dabar pavėluosime sukilti. Nežinome, kaip veikia paslaptingi vaistai, ką gauname su kiekviena doze. Ir pats globalizmas yra gražiai užmaskuotas, be to, jis yra ir vidinis procesas, išugdytas nuosekliai kaip poreikis, pateikiamas kaip troškimas, kaip ilgai lauktos utopijos išsipildymas. Tokį naratyvą kūrė ir sovietinė valstybė, atsiradusi staigaus karinio ir socialinio perversmo būdu kaip marksizmo eksperimentas. Ir daug kas eksperimento sėkme, o tiksliau - melagingu naratyvu apie jį, Vakaruose tikėjo. Bet mes pažinome tą „rojų" iš vidaus. Mums dar pasisekė, kad eksperimento vykdytojai nebuvo visiškai nuoseklūs, ne iki galo laikėsi kietos rankos politikos, galutinai nesumaišė tautų ir nepanaikino kalbų, persekiojo, tačiau neuždraudė tautinių kultūrų, todėl „homo sovieticus" nebuvo iki galo pagamintas. Taigi globalizmas, nors ir ne visame pasaulyje, tačiau kartą pralaimėjo. Kiek mes turim globalizmo? Jei didžioji tautos dalis mano, kad visokie tautiniai dalykai, kuriuos simbolizuoja Trispalvė, yra atgyvena, kad mums nereikia mūsų literatūros, mūsų miestų legendų, mūsų dainų ir šokių, mūsų istorijos, kad mūsų dvasiniam pasauliui užtenka virtualių žaidimų ir „fentazy" žanru sukurtų filmų apie viduramžius, tada kova gal ir beviltiška, gal jau esame pralaimėję ir nugalėti - dabar kaip tik ir vyksta toks patikrinimas ir savęs pažinimas. Bet man vis dar atrodo, kad nėra nueita taip toli, kad didžioji Tautos dalis dar neparodė savęs, dar tyli, dar laukia, kartu laukia ir tų, kurie imtųsi vadovauti pasipriešinimui. Vilties teikia kitos šalys, tarytum bundančios iš nesveikos hipnozės, stojančios ginti savo nacionalinių ir asmens teisių. Jei tokių šalių daugėtų, jei globalizmo kūrėjai suprastų, kad jų projektas patiria fiasko, galbūt jie patys atsitrauktų, taip ir neatskleidę tikrųjų savo tikslų, ir tas karas pamažu užgestų taip pat nepastebimai, kaip ir prasidėjo. Manau, jie sau pasilikę tokį manevrą. Panašių pavyzdžių būta. Leninas, Trockis ir Stalinas, įvykdę perversmą Rusijoje, griebėsi daryti revoliuciją visoje Europoje, bet nužygiavo tik iki Varšuvos, nes tada suvokė, kad pasaulio darbininkų klasė jų visai nelaukia. Tuomet atidėjo komunizmo projektą iki kitos didelės sumaišties, iki kito karo, kuriam intensyviai ruošėsi ir kurio laukė. Ir sulaukė. Pradžioje viskas ėjo kaip per sviestą - su Vokietija sudaryta nepuolimo sutartis, karas 1939-1940 m. vyksta tarp „buržujų". Kai jie vienas kitą nualins, tada ateis išvaduotoja - Raudonoji armija. Tokių svajų užliūliuotas Stalinas pražiopsojo Vokietijos manevrą, naudotą ir Pirmojo pasaulinio karo metu, - staigiai permesti dalinius į Rytus. Hitleris 1941 m. birželio 22 d. užpuolė Sovietų Sąjungą ir per kelias dienas sunaikino didžiąją dalį sovietų karinio potencialo, visiškai nepasiruošusio gynybai, nes ruoštasi puolimui. Stalinas pirmomis šio įvykio dienomis krito į gilią depresiją ne dėl to, kad Hitleris jį išdavė, bet dėl to, kad žlugo jo globalusis planas - pasinaudojus karu, įvesti komunistinę diktatūrą visame pasaulyje. Vėliau karo metu jo rodyta „išmintinga ramybė" buvo ne kas kita, kaip apatija viskam, kas vyksta. Karo pabaigoje į kaimynines šalis išplėstas sovietinis lageris toli gražu nebuvo tai, ko siekta. Chruščiovas dar bandė pašokinėti su atomine bomba, bet ir jis suprato, kad su bomba komunizmo neįvesi, kad pasaulis arba turi likti toks, koks yra, arba jo išvis neliks. Tokia situacija nepasikeitė iki šiol. Tai reiškia, kad pasaulinis karštasis karas yra neįmanomas, nors mes kitokio karo neįsivaizduojame, perkame tanketes, džiaugiamės naikintuvais. Visa tai jau yra atgyvena, XX a. žaislai, tinkami lokalioms reikšmėms. Dabar pasaulinis karas įmanomas tik kaip biocheminis ir medicininis, vykdomas palaipsniui, todėl sunkiai suvokiamas. Galbūt leisdamiesi vakcinų dozes pamažu virsime zombiais, kontroliuojamais bangomis, tik patys to jau nesuprasime. Kažkas iš šalies galės konstatuoti - gal musulmonai, gal ateiviai. Kinų sąmoningai neminiu, nes jie jau lyg ir turi totaliai kontroliuojamą populiaciją ir yra tuo patenkinti. Didžioji kinų siena yra simbolinis statinys, mat kinai ir dabar, interneto laikais, gyvena tarytum už sienos. Jų tradicijos ir tautos charakteris visai kitokie nei mūsų. Nuolankumas ir paklusnumas yra natūralios savybės. Mes, vakariečiai, visada buvome neramūs, veržėmės atrasti naujus pasaulius, kultivavom laisvės kultą, ugdėm ir aukštinome asmenybes. Gal dėl to dabar ginklai pirmiausia nukreipti prieš šią laisvės ir maišto kultūrą.

Fašizmas mūsų viduje

- Koks globalios (ištautintos, išlytintos, išvietintos Europos) utopijos santykis su prievartos visam pasaulyje stiprėjimu (turiu galvoje ir vis plačiau diegiamą prievartinį skiepijimą, neskiepytųjų metimą iš darbų, piliečių rūšiavimą ir pan.) Ar visa tai nėra žingsniai diktatūros link?

- Taip, tai žingsniai diktatūros link. Keista, bet diktatūra daug kam patinka, jos tiesiog trokšta, ją iš anksto palaiko. Tą daro mūsų medijos, daug protingais ir autoritetingais laikytų žmonių. Šiuo atveju prisimintina Mišelio Fuko frazė, kur jis sako, jog „<...> ne tik prieš istorinį fašizmą (reikia kovoti) <...>, bet ir prieš fašizmą mūsų viduje, fašizmą mūsų galvose ir kasdieniniame elgesyje, fašizmą, kuris priverčia mus mylėti valdžią, norėti tų dalykų, kurie mus eksploatuoja ir žlugdo".

- Vis dėlto dalis visuomenės apie jūsų aprašomus procesus net nenujaučia, dažniausiai tai iki ausų savo versluose ir darbuose skendintys piliečiai, gyvenantys savo galva ir neklausantys propagandos, pilamos žiniasklaidos kanalais. Kaip šitas nepaskelbtas karas galėtų atsiliepti jiems patiems? Kaip jūs tą įsivaizduojate?

- Nesutikčiau, kad yra tokių, kurie nieko nepastebėjo ir gyvena kaip gyvenę. Galima nežiūrėti televizijos ir nesiklausyti radijo, tačiau neįmanoma nepastebėti žmonių su kaukėmis ir pačiam jų nedėvėti. Be abejo, dauguma žmonių nemano, kad vyksta kažkoks globalus karas, galvoja - priimsim vieną kitą įstatymą, kosmetiškai pasimoderninsim, kad nuo pasaulio neatsiliktume, ir vėl gyvensime, kaip gyvenę. Na, o virusas, pandemija - tiesiog nemalonus sutapimas, reikia laikytis taisyklių, kantriai laukti, kol liga pasibaigs. Virusų, mirtinų užkratų, išplitusių po visą pasaulį, jau buvo ne vienas netgi XXI a., tačiau tokių keistų, beprasmių, visiškai neefektyvių (kaip dabar matome iš statistikos) „suvaldymo" priemonių griebtasi nebuvo. Mirčių nuo COVID-19 skaičius yra 0,3 procento visų mirčių atžvilgiu. Ne 3 procentai, bet 0,3. Tačiau, perėjus prie gydymo telefonu, nepaprastai išaugo mirčių skaičius dėl užleistų ligų, psichinių, neurotinių susirgimų, sukeltų ilgalaikio streso, depresijos. Ir šie dalykai dar tik stiprės. Loginio pagrindo neturinti pandemija tęsiama, kažkokiais „atvejais", kurie turbūt pranoks gyventojų skaičių, vis esame gąsdinami, tad pandemija, suvaržymai skiepijimai tikrai greitai nesibaigs, o tai reiškia, kad Lietuvos laukia ekonominė stagnacija, nedarbas, infliacija, emigracija, mokesčių augimas, kuris vis labiau panašės į karo meto rekvizicijas. Tas palies kiekvieną, net ir tą, kuris nesiklauso radijo, nežiūri televizijos ir gyvena savo galva (ar galvą įkišęs į smėlį).

Naikinama baltosios rasės kultūra

- Jums nesusidaro toks vaizdas: mes sėdime prie neperšaunamo stiklo sienos ir stebime, kaip juodieji klupdo baltaodžius, kaip verčiami paminklai, kaip Europoje liepsnoja bažnyčios, kaip agresyvūs homoseksualai lipa ant altoriaus, demonstruoja ant kryžiaus falą - žodžiu, matome, kaip beprotybė triumfuoja, civilizacija eina myriop ir mes... nieko negalime pakeisti?

-Tikriausiai nesėdime už neperšaunamo stiklo, bet esame kibernetiškai peršaunami, psichologiškai atakuojami ir socialiai pažeidžiami, kaip ir visi žmonės. Labai nenorėčiau, kad taptume Europos (ir Amerikos) saulėlydžio liudininkais. Kaip rašiau ankstesniame straipsnyje, neapleidžia įspūdis, kad naikinama baltosios rasės kultūra, jei tiksliau - antikinė ir krikščioniškoji kultūra, kuri išplitusi ir dominuoja ne tik Europoje, bet ir Amerikos žemynuose, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Tos kultūros mes ilgėjomės, į ją veržėmės visą XIX a. ir didesniąją XX a. dalį. Ir dabar, vos spėję ja pasidžiaugti, vos tapę visaverčiais pasaulio piliečiais, patiriame šoką, nes tikrai nesame šia kultūra persisotinę. Du ankstesni pasauliniai karai vyko šios kultūros viduje, nors antrasis, inicijuotas išaukštinti būtent arijų kultą, pasireiškė siaubingomis represijomis, segregacija, totaliu žmogaus teisių ir kultūrų naikinimu. Dabar matome kaip ir atvirkštinį variantą - neigiama mums artima kultūra, už ją mes tarytum privalome atgailauti, jos gėdytis, ir panašiais represiniais ir diktatoriškais būdais brukama svetima, dirbtinė, mums atgrasi. Ar mes galime ką nors padaryti, ar tik būti amo netekusiais stebėtojais? Tokį klausimą jau kėliau ir sakiau, jog dabar yra metas, kai kiekvienas turime apsispręsti. Jei norime gelbėtis ir gelbėti savo kultūrą, turime veikti, nes kitaip būsim sunaikinti. Pirmiausia, reikia patikėti, kad mes galime situaciją pakeisti, o tada veikti - vieningai, išmintingai, koordinuotai, taip, kaip veikia bet koks pasipriešinimas, kaip veikė lietuviai, XIX a. kovodami už žodžio laisvę ir XX a. už politinę laisvę.

 

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (251)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • REFERENDUMAS: Kviečiame pasirašyti elektroniniu būdu.

  • PENSIJA: Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį pasirašė Socialinio draudimo pensijų įstatymo kelių straipsnių pakeitimo įstatymą. Šiuo įstatymu tęsiamas papildomas pensijų didinimas, kuris pagal 2019 metais prezidento inicijuotą įstatymą, buvo vykdomas 2020 ir 2021 metais.
  • BAUDA: Italijos konkurencijos prievaizdė jau antrą kartą šią savaitę skyrė baudą amerikiečių technologijų milžinėms – šį kartą „Apple“ ir „Google“ – bendrai 20 mln. Eur.
  • APRIBOJIMAS: Penktadienį įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkintas Konkurencijos tarybos prašymas ir buvusiai bendrovės „NCG Distribution“ vadovei Laurai Gaigalienei apribota teisė 3 metus eiti vadovaujamas pareigas.
  • ESKALACIJA: Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis penktadienį teigė, kad jo šalis yra pasirengusi galimai konflikto su Rusija eskalacijai.
  • RENOVACIJA: 83 proc. šalies gyventojų, gyvenančių senuose daugiabučiuose, norėtų juos atnaujinti.
  • ATLYGINIMAS: Vidutinis neto atlyginimas valstybės sektoriuje didėjo 7,8%, iki 1.055,7 Eur, privačiame – 9,9% iki 994 Eur.
  • SKIEPAI: Čilės Visuomenės sveikatos institutas davė leidimą skiepyti Kinijos kompanijos „Sinovac“ pagaminta „CoronaVac“ vakcina nuo koronaviruso vaikus nuo trejų metų amžiaus.
  • ŽUVO: Vienoje Sibiro anglių kasykloje daugiau kaip 50 žmonių žuvo ketvirtadienį per numanomą metano sprogimą ir gaisrą, pranešė vietos pareigūnai.
  • ŠVENTĖ: Penktadienį Kauno rajone, Naujuosiuose Muniškiuose, rengiama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Laukinių gyvūnų globos centro laiko kapsulės įkasimo šventė.
  • RINKIMAI: Libijos rinkimų komisija gruodį vyksiančiuose prezidento rinkimuose neleido dalyvauti buvusio diktatoriaus Muammaro al-Gaddafio sūnui.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar lankysitės savo miesto, miestelio mugėse, šventiniuose renginiuose, eglės įžiebimo ceremonijoje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Jei Lietuvoje bus įvestas privalomasis skiepijimas kaip Austrijoje, kokie bus Jūsų veiksmai?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

0 +2 C

-1 +1 C

 

-1 +4 C

0 +1 C

0 +2 C

 

-1 +2 C

0-5 m/s

0-4 m/s

 

0-7 m/s