„Dabar per tris teatrus bėgioju, norisi atsigriebti už karantino metus. Ir žinote, koks įspūdis mane dabar gąsdina? Kad susitikę ir myluojamės, ir bučiuojamės. Aš pati tą patį darau. Ir apsikabinu, ir į žandus pabučiuoju, prieš tai paklausiusi, ar pasiskiepiję, - prisipažino E.Gabrėnaitė. - Pati taip darau, net juokinga."

- Bet medikai juk rekomenduoja laikytis 2 metrų atstumo, sveikintis alkūnėmis. Gal žmogus pats atsirenka iš tų draudimų bei rekomendacijų, kas jam asmeniškai tinka, kad išliktų ne robotu, zombiu, bet žmogumi? Kuris, sutikęs kitą žmogų, nesprunka nuo jo tarsi pamatęs vaiduoklį?

- Karantinas padarė ir baisių dalykų, ir davė suprasti, kad ne pinigai pasaulyje yra svarbiausi.

Pandemija parodė, kad esame labai maži sraigteliai, todėl pagrindinis dalykas, kas svarbu, ką turime atminti - tai neužmiršti mylėti savo tėvų, savo draugų ir savęs. Neužmiršti, ko pats nori. Karantinas mums suteikė galimybę suprasti, kad žmogui reikia išmokti pabūti su savo tyla. Kiekvienam su savo tyla. Mes tylos bijome, mums baisu - reikia eiti, skubėti, kažką daryti, o pabūti su savimi, pažinti save tyloje mums sunku.

Dabar turėjome tokią progą, todėl vienareikšmiškai atsakyti, kad pandemija ir karantinai yra tik baisūs dalykai, negaliu. Pandemija supurtė visą pasaulį ir visas valdžias. Ar tai būtų Zambijos, Italijos ar Lietuvos. Gal ko nors iš viso to ir išmoksime?

- Sprendžiant iš komentarų socialiniuose tinkluose, išmokome dar labiau vieni kitus įžeidinėti!

- Lietuvoje labai daug pykčio. Labai daug neapykantos. Brolis prieš brolį. Kaimynas prieš kaimyną. Daug nesusikalbėjimo. Tai yra taip baisu.

Per pandemiją viskas tapo sudėtinga, o kartu yra daug paprasčiau. Juk paprastai mylėti yra labai paprasta. Prisiminkime, kokie mes buvome vaikystėje, apie ką svajojome. Pažiūrėkime į gyvenimą visai kitokiomis, vaiko akimis. Mums duotas laikas toks trumpas. Stotelę privažiavai - ir jau laikas išlipti. Todėl nerėkime vieni ant kitų, nešaukime, pasikalbėkime. Aš pati žinau, kad tai labai sudėtinga, bet kalbėkimės. Kitaip nieko nebus, nes mes tampame ne žmonėmis, o kažkuo kitu.

- Sugyvulėjame?

- Taip, net kalbos nėra.

- Gal savo gyvenimo patirties, gautos per pandemiją, niekada neužmiršime? Šiek tiek jos gėdysimės ir stengsimės būti geresni?

- Dieve, žmogus užmiršta labai greitai! Kaip užmiršta, kas buvo gera, taip užmiršta ir kas buvo bloga.

Man tik gaila jaunų žmonių. Kartais negražiai kalbėdavau, kad man ne tiek svarbūs vyresni, kiek jauni žmonės, kas su jais bus. Labai gąsdina, kad jie įlindę į internetą, išmaniuosius telefonus. Kartą paprašiau savo studento atlikti etiudą - papasakok, koks tavo tėvo kvapas. Žiūri išplėstomis didelėmis akimis - nežino. O koks mamos kvapas? Ar nebuvo jos apkabinęs? Atsakė: nu, labai seniai. Tai va dėl to man yra labai liūdna ir baisu.

- Retas žmogus savo mamos kvapo neatsimena.

- Ir aš atsimenu. Ir jis atsimena, tas studentas. Galiu galvą atiduoti, kad atsimena. Bet nepatogu, gėda. Nepatogu prisipažinti, jog apkabini savo motiną.

Tikriausiai ir mums visiems, pandemijai pasibaigus, bus gėda. Už daug ką mums bus gėda. Aišku, bus. Kalbos nėra. Pirmiausia - dėl savęs...

Bet tikėkimės, kad bus geriau. Va, bėgu į teatrą ir darbas truputį „atmuša" sunkias mintis. Labai džiaugiuosi, kad dirbu su jaunimu. Jų pavardės dar nieko nesako, bet tai puikus jaunimas. Oi, puikaus jaunimo yra ne tik teatruose, todėl vilties visada būna.