Kilimu išlydime pavasarį

Kaip visada, mums atrodo, kad gamta su mumis pasielgė neteisingai - mes pavasario laukėme taip ilgai, kai kas jo vis dar tebelaukia, o jis, jūs tik paklausykite - ruošiasi išeiti! Dabar reikėtų pamiršti emocijas ir nuoskaudas, ramiai atsisėsti ir pagalvoti: pavasaris prasidėjo vasario gale, tada sveikinome grįžtančius vieversius. Jie ir pavasaris šiemet neskubėjo, bet - kada tai buvo?

Turėjome daugiau kaip du gyvybės virsmo, pabudimo mėnesius, šie neatrado nieko naujo - pasiūlė mums tikrą pavasarį, kurį prisijaukinome ir džiaugėmės viskuo: sugrįžusiais kovais, pempėmis ir gandrais, kregždutėmis ir gegutėmis, lakštingalomis.

Gegužės pradžia buvo skaidri ir šviesi, bet - kaip reta vėsi. Nakties šalnos pažemėje kai kur siekė keletą laipsnių šalčio - ką jos paliko, pamatysime tuoj pat, matydami tuščias, be užmegztų vaisių, uogų krūmų ir medžių šakeles. O kol atsigaus šalnų nuskainioti riešutmedžių ir daugelio darželio gėlių ūgliai, ateis ir vasaros pradžia.

Pavasaris, kaip ir ruduo, yra pereinamasis metų laikas - taigi, jam laiko visada skiriama šiek tiek mažiau nei žiemai ar vasarai. Štai žinome, kad vasara pagal daugelio augalų žydėjimą prasideda po gegužės 20 ar 22 dienų. Išeitų, kad pavasariui liko viena savaitė. Pavasaris ruošiasi išeiti, ir jo nesulaikys mūsų nesutikimai. Ką daryti? Siūlau likti su pavasariu, mylėti jį ir kartu praleisti kuo daugiau laiko. Antraip bus labai skaudu žinoti, kad štai - galėjome, turėjome draugauti su juo, bet to nepadarėme.

Nuo ko pradėsime? Pabandykime pagelbėti kregždutėms, kurios jau lipdo savo molinius lizdelius. Šelmeninės ir langinės kregždės statybinę medžiagą savo lizdams renka dumblyne, molio ar priemolio gabaliukus sumaišo su seilėmis ir lipdo tvirtą mūrą. Bet ne visur yra molio! Iš priesmėlio, smėliuko sulipdyti lizdai dažnai subyra, kregždučių dėtys ir jaunikliai nukrenta žemėn. Kad tokių bėdų neįvyktų, prie sienos, balkio, kur būna kregždžių lizdai, prikalkite 10-15 cm pločio lentutę, savotišką lizdo pagrindą. Ant jo tvirtai laikysis net ir iš biraus grunto sulipdytas lizdas.

Na, ir birbia žoliapjovės, vejapjovės, šienapjovės... Kas jums sakė, kad graži yra tik nušienauta pieva ar veja? Gali būti, kad taip kažkas sumelavo, nes iš tikro žalia ir žydinti pieva yra ir graži, ir labai naudinga visai biologinei įvairovei. Ką daryti? Nešienauti ten, kur to nereikia!

Arba - šienavimą atidėti bent iki liepos pradžios, vidurio, kad dauguma augalų peržydėtų, subrandintų sėklas, o vabzdžiai, jų lervutės ar vikšrai suspėtų pasimaitinti šiais augalais ir virsti lėliukėmis. Apie savo namus, takų pakraščius galite šienauti, tik naudokite dalgį - jis nebirbia, negadina klausos, neteršia oro ir, svarbiausia, - sunaikina daug kartų mažiau vabzdžių, nei motorinė žoliapjovė.

Jeigu dar to nepadarėte, laisvoje lysvėje pasėkite kuo daugiau saulėgrąžų - mums patiems, Ukrainai, bitėms, paukščiams. Kitoje lysvėje paberkite facelijų sėklų, jas žydinčias lankys bitės ir drugiai. Vasaros pradžioje galėsite gamtai pasiūlyti ir daugiau savo gerų darbų.