6 nuotr.Praėjo 10 metų, kai Lietuva neturi savo dainiaus Justino Marcinkevičiaus. Žmogaus, kurio trilogija „Mindaugas", „Mažvydas", „Katedra" sovietmečiu žadino ir skatino tautinei rezistencijai. Todėl ir išlikome lietuviais, kartu su Mažvydu skanduojančiais „Lie-tu-va!".
Jis nebuvo tik poetas ar dramaturgas. Jis buvo Kūrėjas. Net gūdžiausiais okupacijos metais kasdien kūręs gražesnę, tauresnę Lietuvą. Tokią, kokią jis norėjo matyti. Tokią, kokia ji buvo iš tikro. Ir dabar likusi. Jei kas nors staiga nubrauktų visus mūsų prisitaikėliškumo, veidmainystės šydus. Just.Marcinkevičius taip pat matė mūsų toli gražu netobulą pasaulį. Bet nenustojo tikėti, kad tikroji, taurioji Lietuva visada mūsų laukia. Tautos, būtent į ją ateinančios. Skubančios. Per lauką, kelią, pievą, upę.
Poetas ėjo su žmonėmis į Sąjūdį ir tapo vienu iškiliausių ir mylimiausių Laisvės šauklių. Jo žodis tvirtai aidėjo daugiatūkstantiniuose mitinguose. Jo žodžiai jaudinančiai skambėjo, kai laidojome Sausio 13-osios aukas. O paskui, kai atgavome Nepriklausomybę ir, kaip netaisyklingame pasaulyje įprasta, Poetas buvo apšmeižtas ir pažemintas. Besiveržiantieji į valdžią išsigando jo talento bei autoriteto. Ir jis pasitraukė. Pasitraukė daryti, ką mokėjo geriausiai, - kurti. Nors Tauta jį norėjo matyti prezidentu. Ir dabar vis pasitaiko „mokslininkų", „filosofių", pliauškiančių apie Just.Marcinkevičiaus prisitaikymą prie anuometinės sistemos, nepelnytai didelį išaukštinimą, „sudievinimą". Jei jie nėra galutinai atbukę, tai, ramiai atsisėdę ir perskaitę bent kelis Poeto eilėšraščius, pajustų tokią žodžio magiją, kurios turbūt nesugebėjo sukurti joks kitas mūsų poetas. Nes ši žodžio magija - daugiau nei poeto. Tai magija Žmogaus. Kilnesnio. Įžvalgesnio. Atlaidesnio nei mes. Įskaudinto, bet vis vien tikinčio Lietuva. Ir kviečiančio vienybėn.
Globalus pasaulis kasdien neigia autoritetus. Jie nereikalingi, nes orientuoja mus į amžinąsias vertybes. Globalusis pasaulis pripažįsta tik laikinus ekspertus. Gerai apmokamus. Bet pasaulis, atsisakantis autoritetų, morališkai išsigimsta. Nes praranda pastovius kelrodžius. Bet ar mes, kaip Tauta, tikrai esame pasiruošę išsigimti? Nuklegėti laukais, pievomis, kaip kvaištelėjusi, kanapių pavartojusi belytė bendruomenė? Gyvenimas rodo, kad tikrai ne! Todėl vėl instinktyviai mintimis šliejamės prie Just.Marcinkevičiaus Lietuvos. Prie jo amžinųjų poetinių aksiomų, apibūdinančių mūsų Tėvynę ir Tautą.
Gaila, kad šiemet Poetas buvo pamirštas. Pamirštas valdžios. Ir nereikia dėl to kaltinti pandemijos. Pamiršome Žmogų, kuris tauriausiai atskleidė, kas yra ta giluminė Lietuva. Užsieniui neapčiuopiama. Okupanto nesuprantama. Ciniko paneigiama. Globalisto pajuokiama. Naivaus jauniklio pažeminama. Bet vis vien esanti. Giliai dunksanti, pulsuojanti.
Ir jeigu mums šiandien kyla kokių nors abejonių, ar teisinga kryptimi einame, pasitikrinkime pagal Poetą. Tiesiog paklauskime savęs, kiek mumyse dar yra J.Marcinkevičiaus Lietuvos.
