Geri žmonės turi įveikti politines šmėklas

„Jei ne istorinės aplinkybės, jei ne visi išgyventi pasauliniai įvykiai, gal būtume idealūs žmonės, - svarstė V.Vižinis. - Mokomės iš mūsų praeities, turime tų istorinių traumų, kurios neišvengiamai veikė gyvenimus.

Ne paslaptis, kad buvome ujami - ir lietuvių kalba, ir tautos laisvės dalykai, bet nepaisant visų negandų, mūsų žmonės išliko labai žmogiški. Prisiminkime atvejį, kai Tapinas atsisakė padėti rinkti vieną milijoną eurų sergančiai mergaitei ir išdidžiai išdėstė feisbuke, kodėl to nedarys, o mūsų žmonės labai mitriai „sumetė" pusę milijono! Pusę milijono! Tai ką tai reiškia? Tai nebuvo protestas prieš Tapiną. Tiesiog žmonės atsidengė. Atskleidė savo jautriausias, gražiausias savybes.

Mūsų žmonės nėra nei bjauriausi, nei godžiausi. Tokie buitiniai pasamprotavimai neva esame šykštūs, godūs, naudos siekiantys atrodo labai toli nuo realybės... Žmonės iki šiol aukoja ir Ukrainai, pats pažįstu savo aplinkoje tokių žmonių, kurie visiškai drausmingai kiekvieną mėnesį pervedą dalį savo atlyginimo į fondus, kurie remia Ukrainą. Jei žmonės neaukotų, nebūtų ir fondų. Visi supranta, kad tai yra ir mūsų karas iš dalies, tik visą Rusijos neapykantą šiuo metu sugeria į save viena Ukraina ir labai ryžtingai priešinasi. Jie, ko gero, vieninteliai ir galėjo pasipriešinti, nes mūsų tik trys milijonai... Aišku, padėtų NATO, bet pirmiausiai mums patiems tektų kažką daryti, kas su dabartine valdžia būtų visai neįmanoma."

- Ukraina turi ryškų, drąsų lyderį Volodymyrą Zelenskį, kuris nepabijojo aplankyti civilių bei karių nei Chersone, nei šiuo metu intensyviai kariaujančiame Bachmute. Ar mes turime panašių lyderių?

- Aš nežinau, ar mūsų prezidentas taip darytų. Gitanas Nausėda taip ir neatidarė savo širdies, nejaučiu aš jame tikro žmogaus, tik bedvasį, beveidį lyderį ir tam tikrus fizinius duomenis. Bet čia lyderystė yra širdies dalykai - drąsos, pasiaukojimo, žmogaus pajautimo. Mūsų šios dienos politikams tai neįkandamas dalykas.

- Politikams,o ypač konservatoriams būdinga tam tikra socialinė nejautra, dvasinis autizmas. Prisimenu, kaip Andriaus Kubiliaus vyriausybė, 2009 metais gelbėdama valstybę nuo finansinės krizės, nurėžė pensijas. Tad kas, anot konservatizmo išminčių, turėjo gelbėti valstybę? Socialiai pažeidžiamiausias piliečių sluoksnis, kuris ir visą pensiją gaudamas yra bene pats neturtingiausias!

- Bet tai nesutrukdė turtėti 15 turtingiausių Lietuvos žmonių. Lietuviai žino, kaip turtingųjų advokatai nuolat lanko Seimo komitetus su pasiūlymais, kurių politikai negali atsisakyti.

Kai pradėjau skaityti filosofus, čia nesigiriu, bet iš jų praturtinau savo matymą, kas su Lietuva nutiko. Po Sąjūdžio, po 1990 metų, berods Justinas Marcinkevičius parašė sakinį, kad kiekvienas akmuo Lietuvos laukuose taps katedra. O tapo visiškai atvirkščiai. Kiekvienas akmuo tapo pinigų maišu. Šitoje vietoje materialinė žmogaus pusė paėmė tokį beširdišką viršų ir atstovavimą mums valdžioje.

Nuolat braunamasi į Seimą ne dėl dvasinių dalykų. Grūdamasi alkūnėmis dėl asmeninės materialinės naudos ir ji absoliučiai diktuoja visas taisykles. Mūsų bendravimo, moralės, lietuvybės dalykai tiesiog šluojami buldozeriu nuo mūsų būties dalykų.

Nesakau, kad kitos partijos yra idealios, tačiau konservatorių tradicijoje yra nematyti ir nejausti žmonių. Matome absoliutų šaltumą, kuris daro mus svetimus savo valstybėje.

- Atrodo, kad valdžia be žmonių gyventų geriau.

- Mes, piliečiai, valdžiai trukdome savo mitingais, šeimų maršais, ant juos organizuojančių veiklių žmonių „pilasi" patikrinimai, „pilasi" bylos, o tai su laisve ir demokratija neturi nieko bendro. Tai pusiau totalitarinės valstybės apraiškos. Žmogus, kuris prie Seimo organizavo mitingą, išmetamas iš darbo, o jį įdarbinusiai direktorei - patikrinimas. Kur tai matyta? Demokratinėje visuomenėje tai neįmanoma!

- Kalbate apie mokytoją Astrą G. Astrauskaitę, o aš prisimenu tautininką Julių Panką, kuris irgi buvo persekiojamas, jam buvo trukdoma įsidarbinti. Nors žmogui reikėjo iš kažko gyventi, išlaikyti šeimą. Tai yra aiškus „chunveibiniškas" pjudymas.

- Berods LRT žurnalistė didžiai nustebusi pranešė, kad J.Panką prekybos centras priėmė į darbą kasininku. Nežinau, kas su mumis darosi...

Dar vienas dalykas - šita valdžia panašėja į tą santvarką, į tą valdymą, kuris buvo prieš 1990-uosius metus. Bando sugrūsti žmones į alternatyvią realybę, į vienos partijos tiesą, įtikinti, kaip mums visiems gera gyventi. Su kitaip manančiais dorojamasi viešojoje erdvėje ir teisiškai.

Nežinau, kaip atrodome kitų šalių kontekste, bet tai, kas vyksta Lietuvoje, jau kelia ne tik nuostabą, bet ir nerimą. Ir reikia Lietuvoje kažką su tuo daryti.

- Šiemet užstojote atlikėją Gytį Paškevičių, kurį Arūnas Valinskas viešai kaltino neva pritariant Putino Rusijai dėl karo Ukrainoje. A.Valinskas yra pakankamai intelektualus ir ganėtinai liberalus žmogus. Ir toli gražu ne pienburnis. Aš nesitikėjau iš jo tokio fanatiško, inkviziciško puolimo. Ir prieš ką? Prieš savo pažįstamą, su kuriuo romansus įrašė Inga Valinskienė. Iš kur toks A.Valinsko „stribiškas" fanatizmas? Iš kur toks asmenybės defektas?

- Čia truputėlį paprastesni dalykai. Arūnas tiesiog įgyvendino anksčiau nerealizuotą savo kerštą, nes G.Paškevičius kažkada yra viešai kaltinęs Arūną ir Žilviną Žvagulį dėl kai kurių finansinių dalykų, o jis kaip silpnas žmogus atkeršijo progai pasitaikius.

O dėl G.Paškevičiaus - nežinau, ar koks nors kitas muzikantas, atlikėjas Lietuvoje savo kūryba, savo darbais labiau yra įrodęs meilę Lietuvai.

Gytis yra žmonių mylimas, vertinamas. Kai jį užsistojau, pajutau didžiulį žmonių palaikymą. Aš pats skridau! Tarsi oro banga pakėlė mane į viršų ir ilgai laikė - tokia buvo pajauta.

Tie lietuviai iš tikrųjų yra labai teisingi, labai lengvai atskiria naudos dalykus nuo dvasinių dalykų ir daro savo išvadas. Valdžia sau, o žmonės sau dabar gyvena.

- Politikų asmenyse pastebiu dar vieną fenomeną. Galima įtarti, kad jie neturi jokių asmeninių įsitikinimų. Tiesiog yra tušti puodai, į kuriuos, priklausomai nuo santvarkos, ideologai prikrauna atitinkamų idėjų, o puodai iškart garsiai skalambija. Kaip aktoriai pjesės autoriaus tekstą ant scenos. Pvz., sovietiniais laikais - aktyvūs komjaunuoliai. Atkūrus nepriklausomybę, puodai, panašūs į Rasą Juknevičienė, prisipildė karingo, bekompromisio konservatizmo, o tas pats puodas, atsidūręs Briuselyje, suliberalėjo, patižo, pritaria vienalytėms santuokoms ir virkauja dėl rusų „Dožd" žurnalistų! Esa gal be reikalo juos Latvija uždraudė. O kur tikroji Juknevičienė? Gal tokie žmonės-puodai iš viso nebūna tikri?

- Jūs, ko gero, teisi. Tai žmonės, neturintys dvasinio užpildo, tik materialinį, o ideologija yra materialus, apčiuopiamas užpildas. Neregiu nei Kubiliuje, nei Juknevičienėje jokių dvasinių dalykų. Matau politinius šaltus instrumentus, kuriuos dabar naudoja Briuselis. Absoliutus absurdas - jie mūsų išrinkti, turėtų atstovauti mūsų valstybės interesams, lūkesčiams, o Briuselis jais naudojasi kaip savo instrumentais. Matau juos kaip šaltas politines iškamšas. Tai absoliučiai beasmenės būtybės, gražiai apsirengusios, bet kažkokios politinės šmėklos.

- O kaip vertiname Vilniaus politines šmėklas, kurios išleidžia šimtus tūkstančių eurų kalėdinei eglei, nors už tiek būtų galima nupirkti ne vieną socialinį būstą!

- Kitas klausimas - kodėl 37 milijonus eurų atiduodame žydams? O eglutė kainavo 250 tūkstančių, na, susišildė eilinį kartą Vilniaus valdininkai.

- Gal paskutinį kartą, nes po savivaldybių rinkimų jų neliks.

- Liks. Jeigu ateis konservatoriai, galvojate, kas nors keisis? Būti konservatoriumi, pirmiausia, yra naudinga dėl asmeninės naudos siekio, todėl ši partija turi nuolatinius reitingus. Ji yra sisteminga asmeninės naudos siekimo partija. Balsuoti už kitas partijas - tai gaudyti asmeninę sėkmę - gal pasiseks, o gal nepasiseks, o konservatorių partija yra į viršų keliančio „lifto" partija, įsėdusi visur, visoje valstybės sistemoje. Čia yra šios partijos stiprybė, kuri buvo numatyta ir sustrateguota pono Vytauto Landsbergio.

- Pabaigai - pats banaliausias klausimas - ko palinkėtumėte sau ir mums visiems ateinančiais metais?

- Tai tradicinis klausimas, ne banalus (juokiasi - aut. past.), Aš visiems palinkėčiau nebežiopsoti, žiūrint, ką su mumis daro valdžia. Mums reikia patiems su valdžia daryt, jei norime, kad ji būtų mūsų.

Linkiu visiems draugiškai pakilti nuo sofų, išeiti iš savo užuovėjų ir nueiti balsuoti savivaldybių rinkimuose už rinkiminius komitetus, nes tai yra tiesioginė demokratija ir tik per ją mes galime atsiimti valstybę. Prieš rinkiminius komitetus politinė nomenklatūra neturi galių ir politikai bus priversti tartis su žmonių išrinktais merais.

Aš matau labai svarbius 2023-uosius metus. Atsiimkime pagaliau valstybę.