Kultūros ministras Arūnas Gelūnas patvirtino Kauno Žaliakalnio teritorijos ir apsaugos zonos ribų specialųjį planą, siekiant išsaugoti šią istorinę Kauno miesto dalį.
Teigiama, kad gyventojai čia galės perplanuoti namų vidų, keisti stogų, sienų dangas, statyti priestatus, tačiau keliamos sąlygos, kad šie pakeitimai nepažeistų tradicinio užstatymo stiliaus.
Žaliakalnį 1996 metais buvo pasiūlyta įregistruoti kaip kultūros vertybę, o 1999-aisiais ši istorinė Kauno dalis įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro urbanizuotų vietovių sąrašą. 2006 m. buvo pradėtas rengti Žaliakalnio apsaugos specialusis planas, siekiant tam tikrais sprendiniais užtikrinti, kad būtų išsaugota ši istorinė Kauno dalis.
Pagal specialųjį planą Žaliakalnio teritorija pravedama K. Petrausko gatvės vakarine riba iki sankryžos su Radvilėnų plentu ir suka Radvilėnų plento šiaurine bei rytine ribomis iki sankryžos su Vydūno alėja. Toliau riba sutapatinama su Ąžuolyno parko kadastrinio sklypo šiaurine riba.
Nustatyta ir vizualinės apsaugos zona, kad neatsirastų per arti itin disonuojantys nauji dariniai, galintys pakeisti Žaliakalnio vertingąsias savybes.
Apsaugos zonos šiaurinė dalis apima sklypą Aušros g. 46, kvartalus, ribojamus Aušros, Šimkaičių, P. Višinskio, J. Žemgulio gatvėmis. Rytų pusėje vizualinės apsaugos zonos šiaurinės dalies riba sutapatinama su Kauno miesto žydų senųjų kapinių sklypo vakarine ir pietvakarine ribomis. Rytinė dalis apima keletą sklypų, esančių prie rytinės Radvilėnų plento atkarpos tarp Kauno miesto žydų senųjų kapinių ir Tyrimų laboratorijos pastatų komplekso.
Pasak paveldosaugininkų, Žaliakalnis pirmiausia vertingas dėl išlikusios tradicinės gyvensenos, darnaus geometrinio plano santykio su laisvu užstatymu bei želdiniais ir dėl vietinio architektūros pobūdžio.
Urbanistinį Žaliakalnio augimą lėmė danų inžinieriaus M. Frandseno kartu su Kauno inžinieriumi Antanu Jokimu 1923 m. parengta Kauno vystymosi schema. Nors daugelis jų siūlymų liko neįgyvendinti, trapecijos formos rajonas buvo sudalintas vėduokliniu gatvių tinklu, iš anksto apgalvota apželdinimo sistema. Ši teritorija iki mūsų dienų išlaikė autentišką urbanistinį karkasą su savo gatvių bei takų tinklu; išliko įprastas sodybinis užstatymas, netolygus namų atitraukimas nuo gatvės, teikiantis kvartalams tarybiškumo. Iki šiol laikomasi tradicinio sklypų apželdinimo. Teritorijos autentiškumą liudija ir iki šiol puoselėjamas gyvenimo būdas, informuoja Kultūros paveldo departamentas.
