Kauno muzikinis teatras rengia roko operos „1972“ Romui Kalantai atminti premjerą

1972 metų gegužės 14-ąją Kauno miesto sodelyje (visai greta Muzikinio teatro, kuriame tuo metu vyko pantomimos trupės spektaklis) R. Kalanta, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Po to Kaune kelias dienas vyko antitarybiniai protestai, minios žmonių susirinko pagerbti liepsnojančiu fakelu virtusio devyniolikmečio aukos. Protestų pirmosiose eilėse buvo jaunuoliai, skrupulingai sunumeruoti KGB darytose Kauno pavasario nuotraukose. Dalis šių jaunuolių buvo areštuoti, patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Šie žmonės priklausė 7-ojo dešimtmečio neformaliam Kauno jaunimui, reiškusiam nepritarimą tarybinės santvarkos priespaudai. Jų veikloje ir pomėgiuose būta daug kultūrinių hipiškumo apraiškų – ilgi plaukai, spalvingi drabužiai bei aksesuarai, ant peties nešiojami garsiai grojantys radijo imtuvai ir meilė alternatyviam rokui. Amžininkai nepamiršo, kad dažnai tokie žmonės atsidurdavo visuomenės paraštėse, kritikuojami, patirdami psichologinį ar fizinį teisėsaugos smurtą, neturėdami galimybės įgyti išsilavinimo, dirbdami nekvalifikuotus darbus. Tai integravosi į jų tapatybę – neišsilavinę, bet apsiskaitę, ne muzikantai, bet grojantys, ne poetai, bet rašantys, – būdas būti jei ne prieš sistemą, tai bent anapus jos. Laisvė jiems visų pirma reiškė laisvę išreikšti save, tačiau sistema tokios saviraiškos nepripažino ir stengėsi ją užgniaužti, tad jų laisvės kova tapo bandymu išlikti savimi.

Prabėgus nuo R. Kalantos žygdarbio pusšimčiui metų, Kauno valstybinis muzikinis teatras pristato naują kūrinį apie 1972-ųjų Kauno pavasario įvykius. Maištaujantys, protestuojantys tų įvykių dalyviai tapo centrine spektaklio ašimi.

„Kūrybinė roko operos „1972“ pastatymo komanda siekia parodyti, kaip sovietinė santvarka naikino jausmų, minčių, žodžio ir elgsenos laisvę, o šie jauni žmonės ir jų nevaržomo gyvenimo troškimas galbūt baimės stoka ar pernelyg didelis troškulys, budino laisvės idėjas. Būdami nepakankamai tobuli, bet pakankamai ryškūs ir drąsūs, vedini idealizmo, jie tapo ne tik kalbantys, bet ir veikiantys. Romo Kalantos asmenybė roko operoje užims simbolinę vietą. Tačiau ypač reikšminga tai, kad tylus, gal net kažkiek depresyvus herojus, stebintis aplinką, sugeriantis į save to laiko nuotaikas, pasiryžta susideginimui, kuris paskatina kitus taikiais protestais sukilti prieš tarybų valdžią“,– pažymi Kauno valstybinio muzikinio teatro atstovė Lina Stankevičiūtė.

Romo Kalantos metais šiame teatre sceną išvysiančio R. Kalantos atminimui skirto kūrinio – K. Mašanausko roko operos „1972“ pastatymo muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius Kęstutis Stasys Jakštas, asistuojanti režisierė Viktorija Streiča, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, šviesos dailininkas Audrius Jankauskas, choreografė Stefanija Nosovaitė, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dirigento asistentas Mantas Jančiauskas, vizualizacija – Gedimino Lapės.

Spektaklio kūrėjų teigimu, roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę. „1972“ – meninė to laikmečio išraiška, alsuojanti protesto dvasia ir jaunatviška energija. Kartu tai – unikalus muzikinis eksperimentas, sujungiantis dokumentiką ir fikciją, skambant šiuolaikiškai interpretuotai psichodelinio roko klasikai. Šis Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklis yra projekto „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.