Užimtumo tarnybos (UT) duomenimis, balandžio pradžioje šalyje nedarbas siekė 16,1 proc. Darbo ieškojo 660 800 asmenų. Iš jų 276 977 gyventojai turi bedarbio statusą.

Ar tikrai taip sunku susirasti darbą? Juolab per pandemiją? Sprendžiant vien iš balandžio 2 dieną UT užregistruotų darbo pasiūlymų, šalyje buvo 9652 laisvos darbo vietos. Daugiausiai - Kauno apskrityje (3032), mažiausiai - Marijampolės apskrityje (423). Tad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad yra visos galimybės net ir per pandemiją įsidarbinti. Tik čiupk telefoną ir skambink būsimiems darbdaviams. Siūlykis.

Vien balandžio 2 dieną UT patalpino 150 darbo skelbimų. Darbdaviai tą dieną labiausiai ieškojo kasininkių pardavėjų, statybos darbų vadovų, suvirintojų, valytojų, pagalbinių darbininkų, kiemsargių, nekvalifikuotų apdirbimo pramonės bei pagalbinių darbininkų, autokrautuvo vairuotojų, virėjų, traktorininkų ir šaltkalvių. Iš tos dienos skelbimų pačios paklausiausios buvo valytojos. O štai muitinės tarpininko ar laboranto reikėjo tik po vieną.

Iš Ukmergės į Pasvalį?

Diplomuotam solidesnio amžiaus inžinieriui, ilgokai nerandančiam darbo, persikvalifikuoti į kiemsargį gal ir nelabai norėtųsi. Bet ką daryti? Negi Lietuvoje nėra tiek nesėkmingomis darbo paieškomis pagal tikrąją specialybę nusivylusių bedarbių, kurie sutiktų padirbėti bent pagalbiniais darbininkais? Ar aplinkos tvarkytojais? Bet nebūtinai tas aplinkos tvarkytojo darbas yra siūlomas ten, kur gyvena bedarbis. Pavyzdžiui, ukmergiškis vargu ar važiuos kasdien dirbti aplinkos tvarkytoju į Pasvalio rajoną. Nors ten balandžio 2 d. darbdavys siūlė 642 Eur, neatskaičius mokesčių. Tai yra minimalią mėnesinę algą (MMA). Kažin, ar iš toliau atvažiuojančiam žmogui tokių pinigų pakaktų. Jei paskaičiuotų savo išlaidas transportui. Juolab kai ir darbo sutartis būtų terminuota. Jei bedarbis dar turi žemės sklypelį, kur užsiaugina daržovių, dar laiko naminių paukščių, triušių, tai gal jam iš bėdos užtenka ir nedarbo išmokos? Juolab kai maksimali nedarbo išmoka siekia iki 840 Eur. Jei bedarbis turėjo nemažą darbo stažą. O visai neturint stažo, vis vien galima gauti 149,39 Eur.

Taigi, vaizdas toks: teoriškai darbų yra, o praktiškai - nedaug jų žmogui priimtini ar „įkandami". Daugumoje profesijų reikalaujama turėti bent 1-2 metų darbo patirtį. O siūlomi atlyginimai nesiekia net šalies vidutinio darbo užmokesčio (VDU), kuris, neatskaičius mokesčių, yra 1357,7 Eur. Be to, jei žmogus dar gana jaunas, kam jam dirbti autokrautuvo vairuotoju Lietuvoje, jei jį mielai įdarbintų Vokietija? Namie, jei turi 1 metų darbo patirtį, autokrautuvo vairuotojui siūloma 1200-1230 Eur prieš mokesčius, o Vokietijoje už tokį patį darbą gauna 1500-1900 Eur „į rankas". Skirtumas akivaizdus. Tiesa, ir Lietuvoje, ypač statybų sektoriuje, žadamos algos, beveik sutampančios su šalies VDU. Žadamos ir priemokos. Tačiau pridedama, jog priemokos priklauso nuo pasiektų darbo rezultatų.

UT siūlo ir persikvalifikuoti įvairiuose kursuose. Jų lankytojai gautų 301,74 Eur stipendijas. O UT pati padengtų bedarbio profesinio mokymo išlaidas iki 2985,3 Eur, tai yra 4,65 MMA. Nemokamus kursus organizauoja ir kitos organizacijos. Netgi nuotoliniu būdu.

Tačiau pagrindinė problema - ar daug šansų įsidarbinti turi bedarbiai, vyresni nei 50 metų. O ypač - priešpensinio amžiaus? Kai jau negali pasigirti puikia fizine sveikata.

Sunkiau moterims

Personalo atrankos portalo CV-Online rinkodaros direktorė Rita Karavaitienė paaiškino, jog įsidarbinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje galimybės labai priklauso nuo to, kiek žmogus vyresnis, kokie jo darbiniai įgūdžiai ir kokioje darbinės veiklos srityje anksčiau dirbo:

„Pavyzdžiui, jei esi vyras daugiau nei 50 metų, nemoki dirbti su kompiuteriu, nemoki anglų kalbos, neišmanai specifinių žinių, reikalingų darbui, į kurį pretenduoji - ir viskas! Susidursi su įsidarbinimo problemomis. O jei esi 50-metis, moki užsienio kalbų, dirbti su kompiuteriu, esi užsirekomendavęs kaip turintis vadovavimo patirtį, turi kitų darbinių pasiekimų - kodėl tokio nepriėmus į vadovaujantį postą? Ne tik amžius lemia darbuotojo tinkamumą. Geriau į CV iš viso nerašyti savo gimimo datos, nes tai nėra pagrindinis dalykas. Darbdavys turi ne pagal tai vertinti, ar darbuotojas tinkamas. Savo CV reikia išryškinti, kuo aš esu geras specialistas, profesionalas. Akcentuoti savo darbo patirtį, profesinius pasiekimus, ką moka, ką gali."

Tačiau ar nebūna taip, jog pagyvenęs žmogus, kurį dirbti priimtų Vokietija, yra dėl amžiaus brokuojamas savo Tėvynėje?

„Taip, - sutiko R.Karavaitienė, - taip iš tikrųjų Lietuvoje yra. Bet jei žmogus nori įsidarbinti Lietuvoje veikiančioje tarptautinėje įmonėje, tai dėl amžiaus nebus diskriminuojamas. Tarptautinės įmonės akcentuoja, kad joms svarbu kolektyve turėti įvairaus amžiaus ir skirtingų lyčių darbuotojų. Skatina įvairovę. Nes kartu dirbant visi kolektyvo nariai įgyja daugiau įgūdžių. Lietuvoje dar prieš pandemiją buvo tam tikra darbo specifika. Pavyzdžiui, viešojo maitinimo įstaigose - baruose, restoranuose padavėjais dirbo tik jaunimas, studentiško amžiaus žmonės. O kai nuvažiuoji į Pietų ar Vakarų Europą, pamatai, kad viešojo maitinimo sektoriuje dirba daug gerokai pagyvenusių žmonių. Ir, sutikite, gerai dirba ir niekas nekelia problemų dėl jų amžiaus. O pas mus dar egzistuoja stereotipai. Pabrėžiama jaunystė. Net darbo skelbimuose skelbiama: „Mūsų jaunatviškas kolektyvas ieško jaunų darbuotojų". Tai yra diskriminacija. Lietuvoje diskriminaciją dėl amžiaus dažniau patiria moterys. Darbdaviai net linkę vertinti jų fizinį grožį. Tai yra vertina moterį ne pagal jos darbinę kvalifikaciją, bet ar gražiai atrodysi įmonėje. O vyrams būtinybės būti gražiems nėra. Moterų dar klausiama, ar turi vaikų, kiek, kokio jie amžiaus, o vyrams šeima ir vaikai net gali būti papildomas patikimumo įrodymas. Lyg ir atsakomybės daugiau turi ir turi, kur po darbo grįžti. Lietuvoje įdarbinimo srityje yra ribotumo, stereotipų, o pats keisčiausias dalykas - šalyje nedarbo lygis šiuo metu labai aukštas, bet darbdaviai vis vien įsidarbinant nepraplečia reikalavimų ribų. Atrodo, jiems tai nesvarbu, nors tai sumažina galimybes surasti tinkamus darbuotojus. Nereikėtų vengti vyresnių darbuotojų. Jie labiau saugo savo darbo vietas. Įdarbinimo standartai, aišku, ir Lietuvoje po truputį keičiasi, bet moterims įsidarbinti vis dar sunkiau nei vyrams."

Jie nori dirbti!

Statistikos departamento duomenimis, darbo jėga Lietuvoje po truputį sensta. 2019 m. vidutinis darbuotojų amžius buvo 43,7 m., o 2020-aisiais jau 44 metai. Per metus vidutinė dirbančioji šalies populiacija šiek tiek paseno. O kaip sekasi dirbti vyresnio amžiaus gyventojams? Vėlgi atsako statistika. 2019 m. IV ketvirtį šalies darbo rinkoje aktyviai veikė 74,6 proc. vyrų nuo 55 iki 64 metų. O pernai tuo pačiu laikotarpiu šioje amžiaus grupėje dirbo dar daugiau vyrų - 75,5 proc. Tokio amžiaus grupės moterys šiek tiek atsiliko nuo vyrų, tačiau irgi stengėsi išlikti darbo rinkoje. Užpernai jų buvo 73,2 proc., o pernai - 73,9 proc. Tik neaišku, kaip šių pagyvenusių žmonių darbo rinką vėliau paveikė pandemija. Statistikos dar nėra pateikta.

Darbo rinkoje stengėsi išlikti ir fiziškai sveikesni pensininkai. Vyrų, turinčių 65 metus ir daugiau, 2019 metais dirbo 12,5 proc., o pernai - 16,1 proc. Tokio amžiaus grupės dirbančių moterų užpernai buvo 8,1 proc., o pernai - 8 proc. Dirbančių senjorų ryškiai ima mažėti tik nuo 70 m. amžiaus.

Komentuoja Seimo narys, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas KUKURAITIS

„Ir prieš pandemiją vyresniems žmonėms buvo sunkiau įsidarbinti, o dabar, per pandemiją, jiems ypač sunku ir tai rodo UT duomenys. Nedarbo lygis išaugo įvairaus amžiaus grupėse, nuo pačių jauniausių ir vidutinio amžiaus, bet labiausiai nukentėjo priešpensinio amžiaus žmonės. Tai rodo išaugęs išankstinių pensijų poreikis. Šiemet sausį dėl išankstinių pensijų į „Sodrą" kreipėsi daugiau nei 100, o vasarį jau apie 500 žmonių. Tai rodo, kad vyresnio amžiaus žmogus negali įsidarbinti, o kai baigėsi išmokos, ieško kitų išgyvenimo sprendimų. Aišku, dėl to šių žmonių senatvės pensijos bus mažesnės, kai jie sulauks pensinio amžiaus. Situacija įtempta ir gaila, kad dabartiniai valdantieji neieško specialių sprendimų būtent šiai, priešpensinio amžiaus, bedarbių grupei. Per pandemiją duodamos dotacijos už prastovas, bet išskirtinai priešpensinio amžiaus grupei dotacijų nėra.

Ar vyresniems bedarbiams padėtų specialybės pakeitimas? UT organizuoja įvairių persikvalifikavimo kursų žmonėms, pradedant nuo 45 metų. Kursai įtraukia ir vyresnius bedarbius. Manau, Užimtumo įstatyme turėtų būti numatyta papildomų lengvatų įmonėms, įdarbinančioms vyresnius žmones, nes jie turi konkuruoti su jaunimu. Vyresniems skaitmenizacija, naujos technologijos kartais būna labai sudėtingi dalykai, bet ir vyresniems turi būti sudarytos sąlygos išlikti darbo rinkoje. Dėl to ir egzistuoja įvairūs kursai."