Kas yra Lietuvoje nacionalinės vertybės

Turbūt dauguma sutiktų, kad nacionalinės vertybės visų pirma yra žmones, kaip vienos tautos narius, vienijantys valstybiniai atributai - kalba, vėliava, herbas, himnas. Šią kategoriją turbūt dar būtų galima gerokai praplėsti į ją įtraukiant pačius valstybės gyventojus ir jiems priklausančias bendras materialines vertybes, tokias kaip žemė, miškai, vandenys, pelkės, kalvos, laukai, ir kiek sunkiau apčiuopiamus kultūros ir istorijos paminklus, religiją, meną, muziką, nacionalinį charakterį ir savitą tautos gyvenseną. Ką tik atšventus garbingą mūsų valstybės atkūrimo 22 metų sukaktį nejučiomis norisi paklausti, kiek dabar vertos visos šios ne vieną šimtmetį mūsų tautos gyvybingumo pagrindu buvusios vertybės. Galų gale ar susvetimėjimo laikais jos vis dar tos pačios kaip ir anksčiau?

Į šiuos ir kitus klausimus pabandysime atsakyti šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja menotyrininkė, restauratorė Gražina DRĖMAITĖ, „Respublikos“ laikraščio ilgametis apžvalgininkas Ferdinandas KAUZONAS, gydytoja, teisininkė Ramunė TRAKYMIENĖ, Dailės akademijos rektorius Audrius KLIMAS, Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta ZABARSKAITĖ ir švietimo viceministras Vaidas BACYS. Diskusiją veda Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šitą pokalbį paskatino tai, kad penktadienį, kada ir išeis šis mūsų pokalbis laikraštyje, vyks jau penktasis „Respublikos“ nacionalinių vertybių apdovanojimo konkursas. Kas, jūsų manymu, yra nacionalinės vertybės?

G.DRĖMAITĖ: Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad nuostabu, jog apskritai kalbama apie tai. Kalbama ne tai, kas įstatymuose parašyta, ne tai, ką mums valdžia „nuleidžia“.

Tai labai svarbu, svarbus ir tas visuomeninis judėjimas, jeigu jis ir toliau taip neužges, nes mes čia prikeliam ir istoriją, ir kultūrą, ir žmones, kurie nusipelnė Lietuvai. Ir šiandien tai yra ypač aktualu.

O nacionalinė vertybė yra asmenys, kurie nusipelnė mūsų valstybei, kurie kažką padarė, kurie paliko labai ryškų pėdsaką ir istorijoje, ir mūsų gyvenime, galų gale formuojant mūsų visuomenę.

G.JAKAVONIS: Man asmeniškai labai patinka, kai kolega žurnalistas Ferdinandas ieško tokių perliukų. Važinėdamas po rajonus, kaimus jis randa labai įdomių žmonių, juos pagarsina ir parodo, kad ne viskas Lietuvoje blogai.

F.KAUZONAS: Nacionalinė vertybė vis dėlto du žodžiai. Kas yra nacionalinė, daugmaž galiu nujausti, o kas yra vertybė, dabar jau visiškai nesuprantu. Jeigu taip lengva būtų atsakyti, tai apskritai mūsų dvasinė būsena nebūtų tokiam dugne, kokiame atsidūrus dabar. Vyksta vertybių kaita, žmonės apskritai nesuvokia, kas šiandien yra vertybė.

Pavyzdžiui, Artūras Zuokas nusiperka tą Jurgio Mačiūno kolekciją už 12 milijonų, po kažkiek metų iš tos kolekcijos iškrapšto idėją, vertybės nusipirktos, idėją pasiima, ir po šituo kabliu, kur prie mūsų geležinkelio stoties, tokį seansą performanso surengia vedamas tos J.Mačiūno kolekcijos idėjos. Žodžiu, pakyla aktorius ten į tokį tam tikrą aukštį, apačioj nupieštas taikinys, meno kūrinys vadinasi „Taikinys“. Tai jis nusimauna kelnes ir stengiasi pataikyti, na, nepasisioti, o rimčiau pataikyti.

Tai aš nesuprantu, kas yra vertybė. Įsivaizduoju, gal čia kažkokia politinė akcija, kad mes suvoktume, kas tas taikinys. Suprantu: taikinys - tai mes čia esantys, taikinys - tai Seimo pirmininkė, taikinys - ir Andrius Kubilius, ir FNTT, mes visi esam tas taikinys. Dabar tomis vertybėmis viskas virsta ant mūsų galvų, todėl į šitą pirmą klausimą aš nelabai galėčiau atsakyti.

Dėl nacionalinių vertybių rinkimo. Man atrodo, šitas konkursas, kurį mes rengiame penkti metai, yra truputį neteisingas. Ar reikėjo pernai pripažinti „Respublikai“ nacionaline vertybe, pavyzdžiui, poetą Justiną Marcinkevičių? Jis ir be mūsų yra nacionalinė vertybė. Man kažkaip atrodo, kad mes neturėtume lįsti į tas didžiąsias, visų pripažintas vertybes, kurios per visus virsmus išliks.

Štai dabar būtent šių metų rinkimuose buvo Jonas Krivickas iš Šiaulių. Nemačiau jo atvaizdo. Prieš 15 metų toks šlubas senukas laksto pirmas, greitesnis negu mes visi. Taigi atpažįstu šitą mokytoją Krivicką, fantastišką asmenybę, Dieve, būčiau už jį balsavęs kad ir dabar, bet man ta pavardė nieko nesakė.

O būtent tarp šitų kaimo žmonių, nebūtinai kaimo, yra tokių šedevrų, kad, juos atskleidus kaip reikiant, iš tiesų ir tie „taikiniai“ nublanktų. Šitie visi „taikiniai“, man atrodo, nėra tokie jau labai pavojingi, nes juos žiūri rinktinė publika, tie, kuriuos prie šito traukia. Man kur kas gailiau, kad iškreipiamos vertybės, kad kasdienę žalą daro mūsų televizijos, ypač komerciniai kanalai, o čia yra mūsų dvasios luošykla. Ir kaip gelbėti nuo jų, tai jau neįsivaizduojamas dalykas.

R.TRAKYMIENĖ: Prieš penkerius metus mes irgi galvojome, kas yra vertybė. Ar gražios mergaitės, kurios, nesakau, kad ne vertybės, bet ne visai dar, kol savęs kitaip neparodė, kaip tiktai grožiu. Ir mes stengėmės suformuluoti ir suformulavome bent penkias kategorijas, kurios galėtų būti vertybės.

Vertybė turbūt yra žmogaus privilegija, vertybių sistema, vertybė kaip tokia, jos įvertinimas. Gi kitam gyvam pasauliui galbūt galima priskirti kitą, irgi puikią funkciją - gyvybinių poreikių tenkinimą. Ir pasiutusiai blogai pasidaro, kai gyvybinių poreikių tenkinimas tampa pagrindine vertybe.

Deja, šitą mes sutinkam, ir gana dažnai, ir ne vien tik tam performanse. Yra tokios absoliučios vertybės kaip žmogaus gyvybė, laisvė, drąsa, narsa, darbštumas. Tai yra vertybės, jos visiems būdingos: ir Lietuvoje, ir Estijoje, ir Amerikoje, ir Afrikoje gyvenantiems žmonėms.

O nacionalinės vertybės yra tai, kas identifikuoja mus, gyvenančius šitame krašte. Ir galbūt viską būtų galima nusakyti Maironio žodžiais „Kur bėga Šešupė, ten mūsų Tėvynė graži Lietuva“, ir taip labai gražiai viskas papasakota.  Nebūtinai daina turi būti išdainuota, gal tai sakmė, gal tai mūsų kultūros lobynas, gal tai tautosaka.

Beje, pasakysiu, kad tai nebūtinai turi būti susiję su vienintele kategorija „lietuvis“. Lietuvis gali būti ir žydas, ir baltarusis, ir totorius, ir karaimas. Ir man labai graudu prisiminti tokį norvegišką epizodą. Viešint pas vieną gydytoją, jo žmona medicinos sesutė staiga sako: „Žinot, aš irgi lietuvė, tik truputėlį pametusi tą savo šaknį. Aš negalėčiau kalbėti, bet esu lietuvė“. Kaip išsiaiškinome, jinai susirado savo mamos tetą ir savo senelio vaistinę. Ji buvo žydų tautybės, bet lietuvė. Taigi kartais nacionalumas nėra ta kategorija, kurią galima atmesti nacionaline vertybe Lietuvoje.

G.JAKAVONIS: Jūs esate aukštosios mokyklos, kuri išleidžia kūrėjus į gyvenimą, rektorius. Ir kada kalbame apie nacionalines vertybes, man kažkaip visada iškyla būtent tų žmonių kūryba, jų darbai, lyg kažkoks sinonimas.

A.KLIMAS: Taip, be abejo, mūsų akademija turi tokią tradiciją, gana gilią, ruošdama tuos menininkus, žmones, kurie garsina Lietuvos vardą ir Lietuvoje, ir pasaulyje, ir Europoje. Aišku, kai kurie nėra baigę akademijos, pavyzdžiui, kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Gaila, nes turėtume garbės daktarą.

Bet iš tikrųjų, kultūros galimybės skleisti nacionalines vertybes yra milžiniškos. Mes kalbame apie tai, kad krepšinis yra geras Lietuvos ambasadorius, bet kultūra taip pat ne mažiau geras ambasadorius ne tiktai pasaulyje, bet ir pačioje Lietuvoje.

Buvo paminėti tie „taikiniai“, tie šiuolaikinio, arba jau nebe šiuolaikinio, o praėjusio amžiaus vidurio meno procesai, kurių Lietuvoje vis dar atsiranda, kurie vis dar prisimenami. J.Mačiūnas, manyčiau, Lietuvos vardą taip pat sėkmingai garsino, visame pasaulyje sukūręs tokį labai prieštaringą, labai kontroversišką fluxus judėjimą. Ir jis Vytautui Landsbergiui rašė laišką, siūlydamas bendradarbiauti fluxus meno srityje, kaip tokioje meno kryptyje, kur nereikia ypatingo išsilavinimo, kur jis galbūt galėtų būti labai paprastas, labai aiškiai žmonėms suvokiamas, atmetantis visas institucines meno organizacijas - Parodų rūmus, muziejus ir visa kita, tiesiog imamas menas iš buities, iš to, ką mes matome aplinkui, ir išdykaujama, vaidinama kažkas.

Be abejo, tai yra šiuolaikinio meno procesai, ir jie labai dažnai žmonėms, kurie yra toliau nuo meno reiškinių, galbūt kartais ir padaro tokius kontroversiškus įspūdžius, bet vėlgi grįžtant prie kultūros apskritai, man, pavyzdžiui, anglų kalba yra vertybė, lygiai taip pat prancūzų kalba vertybė, bet priklausomai nuo konteksto, kas iš tikrųjų buvo vakar vertinga, kas yra šiandien vertinga, o kas visą laiką bus vertinga.

G.JAKAVONIS: Dabar kalba turbūt yra vienas iš pagrindinių tautos apibrėžimų. Man visada kyla klausimas, ką veikia Lietuvių kalbos institutas ir komisija, kad Gedimino prospekte be anglų žodynėlio šiaip jau neišsiversi. Kažkaip pamažu prisipratinom ir dabar, manau, turime bėdą.

J.ZABARSKAITĖ: Lietuvių kalbos institutas yra mokslo institucija, atliekanti lietuvių kalbos išteklių kaupimo ir žinių, informacijos apie lietuvių kalbą sklaidos funkcijas. Mes galime būti ten, kur prasideda kalbos politika, tik kaip ekspertai arba, jeigu pavyktų, kaip lobistai, kurie gali daryti įtaką įstatymams.

O Valstybinė lietuvių kalbos komisija turi įstatymų galią ir yra atsakinga už lietuvių kalbos politiką. Dar mes turime Valstybinę lietuvių kalbos inspekciją, kuri yra atsakinga už lietuvių kalbos įstatymo priežiūrą. Ir kodėl yra susidariusi tokia situacija, kalbant apie užrašus?

Aš pati lietuvių kalbos įstatymo priėmimo dešimtmečio proga esu rengusi akciją Kudirkos aikštėje. Atsivežėme didelius stendus, kuriuose buvo nufotografuotos įvairių Europos didmiesčių įvairios iškabos su tų didmiesčių nacionalinėm kalbom, ir nufotografavome daugelį mūsų sostinės angliškų iškabų. Sustatėme ir klausėme visuomenės, štai, žiūrėkite, kaip atrodo. Man buvo atsakyta, kad yra kažkoks prekės ženklo įstatymas, - tiksliai nežinau, kaip jis vadinasi, - ir tie visi pavadinimai yra registruojami kaip prekės ženklai, ir nieko nei komisija, nei inspekcija čia padaryti negali.

Dar daugiau, aš šitą klausimą adresuočiau Seimui. Iki šiol yra nepriimta nauja Lietuvių kalbos įstatymo redakcija, nors įstatymas parengtas ir jo svarstymas vyko dar praėjusios kadencijos Seime. Ta redakcija yra tikrai gerokai naujesnė, modernesnė.

Iš tikrųjų Lietuvoje procesai labai keičiasi, atsiranda daug naujų dalykų, kuriuos turėtų apimti Lietuvių kalbos įstatymas, pavyzdžiui, aukštojo mokslo, universitetų politikos, kitų kalbų lietuvių kalbos atžvilgiu.

Bent jau kalbos įstatymas turėtų atsirasti kuo greičiau, nes jau daug metų mes jo nesulaukiame. Bet aš norėčiau truputį plačiau pakalbėti apie vertybes. Nemanau, kad pamatinės, esminės, taip pat ir nacionalinės vertybės kinta. Esu visiškai įsitikinusi, kad kiekvienam žmogui yra svarbi jo šeima, jo bendruomenė, kad ir kokia ji būtų, ar jo miestelis, kaimas, rajonas mieste. Kiekvienam yra svarbu tauta, kiekvienam yra svarbu valstybė, tik aišku, kartais tos vertybės yra užgožiamos tokio įvairaus socialinio, politinio triukšmo, populiariosios kultūros.

Kas man atrodo čia svarbu? Iš tikrųjų yra svarbu kelti vertybes, ir vėl nesutinku, kad tik tas nežinomas. Tuo, ką mes turime, reikia džiaugtis nuolat. Mano supratimu, įvertinant ir demografinę, ir emigracijos situaciją, daug dėmesio reikia skirti mūsų jaunimui, reikia apie jį kalbėti. Kiekvienas žmogus trokšta pripažinimo, palaikymo, o ypač to trokšta mūsų jauni žmonės. Ir mes turėtume prisiimti šitą atsakomybę ir skatinti juos gerai jaustis ir taip pat skatinti juos didžiuotis tuo, kuo didžiuojamės mes.

Be jokios abejonės, kalba yra vertybė. Lietuvos pirmininkavimo 2013 metais Europos Sąjungoje proga planuojame tokią akciją: norime sukurti Europos tapatybių žemėlapį. Kiekviena Europos valstybė, kiekviena tauta pasako tris objektus, kurie labiausiai atspindi jų tapatybę.

Atlikome mažą eksperimentą - šiek tiek apklausėme lietuvius, latvius ir islandus. Tai ką lietuviai paminėjo? Beveik visi kaip tris pagrindinius dalykus - krepšinį, grybavimą ir kalbą. Latviai paminėjo ledo ritulį, dainas, kalbą. Islandai, irgi mažytė tauta, paminėjo vulkanus, savo garsiuosius islandiškus arkliukus, kalbą. Tai matot, kaip tai yra svarbu, ir ypač mažoms tautoms.

G.JAKAVONIS: Šiųmečiame nacionalinių vertybių konkurse kaip nominantai buvo pristatyti iš kaimiškų mokyklų kilę mokytojai - minėtasis Jonas Krivickas, Liudas Abromaitis. Dabar Švietimo ir mokslo ministerija laikosi politikos uždaryti kaimiškas mokyklas. Antras dalykas, tikrai neginčijama nacionalinė vertybė yra mūsų dainų šventės. Ir vėl per didžiausius vargus, per skandalus, netgi, sakyčiau, per triukšmus jūsų ministerija buvo priversta vis dėlto daryti Dainų šventę.

V.BACYS: Pradėsiu nuo paprastų dalykų. 14 metų dirbau mokytoju ir tik treti metai dirbu ministerijoje. Kiekvienais metais gaudavau nuobaudą už tai, kad išlaikau tautinių šokių kolektyvą, kurį sudarė 300 vaikų.

Lietuva dabar išgyvena tam tikrus didžiulius kaitos momentus. Aš esu istorijos mokytojas ir tenka pripažinti, kad tapatybės suvokimas su ta miesto kultūra mums yra labai didžiulis šiandienis iššūkis. Nes dauguma iš mūsų, taip pat ir aš, esame kilę iš kaimo ir būtent mūsų pasąmonėje gyvuoja labai didžiulė nostalgija kaimui, bet didžioji dalis mūsų gyvena nebe kaime.

Ir tai yra iš tikrųjų didžiulis iššūkis, dėliojantis mūsų vertybes, būtent tai, koks yra mūsų santykis su šiais dalykais. Iš tikrųjų ar tik tam kaimui tik mokyklos reikia, jeigu jame nėra mokinių, ar vis dėlto šitiems gyventojams reikia kultūrinių, socialinių paslaugų, švietimo plačiąja prasme.

Dabar išgyvename tokį kultūrinį lūžį, kai turime prisiimti tą miestiečių kultūrą kaip savo tautos kultūrą, be to, šalia kalbinių dalykų yra ir kitų dalykų. Manau, kad labai svarbus žingsnis yra tai, jog ministerija pirmą kartą per Lietuvos istoriją išleido lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius, į kuriuos yra įdėti tekstai ne tik lietuvių kalba, bet ir žmonių, čia gyvenusių ir kūrusių kita kalba, bet šalia yra ir į lietuvių kalbą išversti tekstai. Po 20 metų mes vėl grąžinom literatūrą kaip dalyką į mokyklą, nes iki šiol turėjome tik lietuvių kalbą.

O jaunimu šiaip jau aš labai būčiau linkęs žavėtis. Manau, kad šalia tų neigiamų spalvų tai, kad 400 menininkų mielai nori eiti į mokyklas, važiuoti į provinciją, kalbėti su jaunimu, yra proveržis. Man labai simboliška, kad metų mokytojais šiemet tapo visi humanitarai: etikos mokytojas, filosofijos mokytojas, lietuvių kalbos mokytojas. Tai gal šalia tų tokių labai praktiškų elementų vėl grįžta humanitariniai dalykai ir į juos reikia žiūrėti kaip į galimybę, o ne kaip į trukdį.

A.KLIMAS: Bet sakysime vėlgi: mažos mokyklos yra blogai ar gerai? Ar blogai, jeigu į mažą miesto mokyklą atėjęs vaikas jaučiasi šeimoje? Ne, sako, jūs per maži, jus reikia sujungti. Būtent tokia yra tos mažos valstybės vertybė, kad mes kiekvieną vaiką paglostome ir kiekvienam pasakome, kad jis yra stebuklingas, o ne atvirkščiai, turime edukacijos fabrikus, kuriuose štampuojame žmones su diplomais. Tai čia vertybių klausimas. Maža valstybė palaiko mažas vertybes.

G.JAKAVONIS: Esu girdėjęs, kad tai visai ne valstybiniai apdovanojimai, kad renka laikraštis. Aš įsivaizduoju, kad čia renka žmonės. Pakalbėkime, čia valdžios įtaka tokia labai svarbi, ar vis dėlto žmonių?

G.DRĖMAITĖ: Aš norėčiau pabrėžti, kad mes kalbame apie gyvąjį paveldą, arba gyvąsias vertybes, nes visai kita grupė yra nekilnojamasis, kilnojamasis paveldas, tai, ką mes turime materialaus.

Prieš keletą metų susidūriau su kultūros paveldo kaita, su šiuolaikinių architektų kišimusi. Klausdavau: jūs gi architektas, jūs suprantat, kad šitaip negalima? Atsakydavo: taip, bet aš kažkaip turiu išlaikyti savo šeimą. Tai va, šitie dalykai, tas prisitaikėliškumas yra labai skaudūs.

Kadangi dirbu kultūros paveldo srityje, noriu akcentuoti, kad Lietuva yra teisinė valstybė, yra puikūs įstatymai, jų reikia laikytis. Prieš metus, susibūrę su inspekcija, padarėme reidus, priėmėme sprendimus, pasišaukėm savivaldybę. Visa tai yra nelegalu, jie gauna baudas ir vis tiek viską daro. Vadinasi, principingai reikia prieiti prie savo darbo.

Ir dar noriu pasakyti apie mokyklą. Tais gūdžiais laikais, kai šeimos neturėjo ką valgyti, tą, už tą, ką gavau savo vidinei kultūrai, esu dėkinga tiktai savo auklėtojai. Kad ir kokios buvo programos, mes turėjome valandėles, per kurias išmokau ir kaip valgyti, kaip mandagiai užleisti vietą, kaip kalbėti su suaugusiu.

Manau, kad dabartinė laida „Tūkstantmečio vaikai“ yra fantastiška. Ir tada pagalvoju, kad gal Lietuva dar nežus, dar kažkaip yra to jaunimo. Man labai skaudu, kad dešimtokai nežino, kas yra Justinas Vienožinskis, kas yra Antanas Žmuidzinavičius. Jie žino romėnų visus imperatorius, bet Lietuvos istorijos, kultūros žinių stoka yra didelė. Ir žinau, kad net meno mokyklose ne visi viską žino. Taigi čia dar labai daug dirvos.

V.BACYS: Iš tikrųjų tuos romėnų imperatorius yra kur kas lengviau išmokyti. O štai išnaudoti aplinką, kurią mes turime, - sudėtingiau. Ir iš tikrųjų yra labai daug šaunių mokytojų, kurie stengiasi tai daryti, ir labai teisingai pasakyta, kad kartais yra rašytinė ir nerašytinė programa. Tai atsigręžti į mokytoją, kad patys šauniausi Lietuvos visuomenės nariai taptų mokytojais, yra labai svarbu ir čia yra didžiausias iššūkis.

Labai teisingai buvo pastebėta, kad jaunimas labai mėgsta būti įvertintas, pastebėtas. O kad jaunimas pirmiausia atsigręžia į tam tikrus identiteto dalykus, labai akivaizdu, nes jie globalizaciją junta geriausiai.

Štai visai neseniai, prieš trejus metus, viešėjome Italijoje, vyko festivalis, ir užgrojo LTSR himną. Tai jaunimas sustabdė šitą himną, atsistojo prie mikrofono ir sugiedojo „Tautišką giesmę“. Vyresnės kartos, keturiasdešimtmečiai, būtumėm pastovėję ramiai scenoje, tik nulipę nuo jos būtume pajuokavę, kad net nežino mūsų himno. Tai aš sakyčiau, kad reikia įžvelgti ir skatinti tuos dalykus.

F.KAUZONAS: Aš grįžtu prie vertybių. Praeina kokie penkeri metai po Kovo 11-osios, veža mane draugas per Molėtų rajoną. Rugiapjūtės metas, nė jokios mašinos, nė vieno žmogaus laukuose. Staiga žiūrim - vienas kombainas. Kas čia per žmogus? Privažiuojam prie jo, išlipa jis iš kombaino, pradedame šnekėtis apie virsmus, kai kaimas buvo, kai griauti kolūkiai ir panašiai, ir pamažu pradeda rinktis žmonės. Susirenka per pusvalandį kokie penkiolika kaimynų. Kas atsineša čerkutę, kas bonkutę, kas lašinuko, ir pradeda žmonės filosofuoti apie šitą griūtį, apie šitą virsmą.

Ir aš jau jaučiu, kad jie pyksta ant šitų naujų vėjų. Sakau, klausykit, jeigu dabar staiga kas nors atsitinka mūsų nepriklausomybei, kitaip tariant, laisvei absoliučiai, vertybei, kada jums vėl kiltų noras nepriklausomybės? Žmogus, kuris iš kombaino: „Kiba jau niekad“. Įsivaizduojat, kaip viskas kinta, ir aš supratau, kokie žmogaus sąmonėje yra pavojingi šitie virsmai, kad jis pats jau dėl laisvės abejoja, ar jos dar kada norės.

Dėl šeimos. Atsimenu ir savo vaikystę, ir dar kitos kartos vaikystę. Tada tėvų didžiausias noras būdavo, kad tik vaikas padorus užaugtų. O dabar motinos nuo mažų dienų bijo, kad vaikui, jeigu padorus užaugs, velniškai sunku bus. Jokia motina nenori, kad jos vaikui būtų sunku.

G.JAKAVONIS: Prie jau išvardytų visų bendrų vertybių pridėčiau Hemingvėjaus žodžius, kad vienintelė vertybė pasaulyje - tai žmogaus ryšys su žmogumi.

R.TRAKYMIENĖ: Kalbėdama apie šį projektą, noriu paminėti Nidos Binkauskės ir Laimos Lingytės pavardes. Mes sugalvojome kažką, sakyčiau, labai neįprasto. Mat buvo įprasta vadinti arba filosofine kategorija vertybę, arba kilnojama ar nekilnojama vertybe. O tada mes kažkaip sugalvojom, kad, ko gero, pati didžiausia vertybė yra žmogus. Ir jūs parodykite, kur dar Lietuvoje žmogų įvardytų kaip vertybę. Ir čia dvigubas malonumas, nes pagrindinė idėja tokia ir buvo, kad žmonės patys atrastų ir patys rašytų.

Paskaitykit apie tą patį šiaulietį šaukštų dirbėją. Ir aš nežinojau, kad toks buvo. O pasirodo, kiek mes daug galime sužinoti. Tai man atrodo ypatinga tokia projekto vertė.

Konstitucijoje pasakyta, kad šeima turi ugdyti žmogų. Taip, mes žinome, kad šeima kartais to nepadaro, yra visokių šeimų. Ir jūs pats savo pavyzdžiu pasakėte, kad mokytojas mokytojui nelygu, ir aš turėjau tokių mokytojų.

Norėčiau pridurti, kad labai svarbus ne tik vidurinis, bet ir universitetinis mokymas ir ugdymas. Bet ar jis iš esmės nėra praradęs žodžio „universitas“ reikšmės?

Tai turi būti visapusiškas ugdymas, o dabar jis niekuo nesiskiria nuo kolegijos mokymo, nes žmogus, įkištas į tam tikrą specialybę, įbeda nosį kaip į vagelę ir ją aria, visiškai nesidairydamas į šalis. Ir visiškai nepamato, kas iš tiesų yra universitetinio mokymo esmė, kad čia galima studijuoti ne tiktai tą savo specialybę, kuriai tu ruošiesi pasiaukoti. Tai žymiai plačiau: ir kalba, ir kultūra, istorija būtinai, daugybė kitų dalykų. O universitetas kažkaip yra tą funkciją praradęs.

V.BACYS: Mes Lietuvoje buvome taip ištroškę to universitetinio išsilavinimo, kad visai pamiršome, jog didžiojoj pasaulio daly ir, sakykim, pas mus yra profesinis ir koleginis išsilavinimas. Ir vėl, kalbant apie vertybes, tai tie vaikai arba tas jaunimas, kuris patenka į universitetus, jie akademine prasme gyvenimo yra apdovanoti.

Mes labai dažnai orientuojamės į kultūrinį elitą, nes mes, kaip tauta, buvome labai ištroškę jį turėti. Bet mes labai dažnai pamirštame tą kitą, didžiąją dalį jaunimo, kurie ir kuria tą Lietuvą. Mums reikia ir amatininkų, ir darbininkų, kurie turėtų identitetą, kurie save tapatintų su tam tikra bendruomene ir pan.

Nuvažiavęs į Dieveniškes ir jose radęs profesinės mokyklos direktorę, sakančią, kad štai čia yra rėžinis kaimas ir aš noriu atkurti, kad vaikai turėtų galimybę pajusti, kas tai pjauti rudenį su tuo pjūklu, aš atpažįstu tam tikrus dalykus.

Manau, kad ten, amatų mokyklose, kur vaikai yra mokomi dirbti ir su senosiomis staklėmis, jie kuria tą nacionalinę vertybę, tą identitetą. Tu galbūt dirbsi su XXI amžiaus labai moderniomis staklėmis, bet žinosi ištakas tų amatų, baldžiaus, staliaus...