1 nuotr.Iš tikro, net nežinia, kaip čia su tomis vasaros dovanomis - ji neišeina, neatsisveikina... ir jai pačiai lyg dar visko reikia ir reikės. Tačiau su mumis nuo pirmosios dienos ji dalinasi viskuo, ką išaugino, subrandino. Ar tai dovanos? O gal - tai turtas, kuris priklauso mums? Juk mes tokie: galime patys sau priskirti nepriklausančius dalykus - kaip visą laukinę gyvūniją, kuri (kitaip, nei beveik visose kitose valstybėse) yra valstybės nuosavybė!
Kaip žinome, nuosavybė šiaip sau neatsiranda, ją reikia susikurti, įgyti, nusipirkti… O paskui dar mokėti ir sugebėti ją išlaikyti, saugoti, gausinti. Tai yra labai sunki našta. Jei taip, kodėl mes sau esame įteigę, kad iš gamtos galima imti viską ir dar nemokamai - uogas, grybus, žuvis ir vėžius, požeminį vandenį. Tiesa, už kai ką reikia mokėti, nusipirkti „leidimus“, tačiau niekas nežino, kur nukeliauja už juos gauti pinigai. Jūs turbūt supratote, kad iš to gamtai nenubyra nė trupinio. Vadinasi - pardavinėjamas svetimas turtas…
Bet dovanas galima imti, tiesa? Taip, galima. Tačiau ar jums gamta ką nors dovanoja? Ką nors materialaus - ne orą, kuriuo kvėpuojam, ne giesmes ir malonias vasaros maudynes? O gal mums viską dovanoja vasara! Ir uogas, ir grybus…
Tokią gražią vasarą neįtarinėsime vieni kitų, leisime sau tikėti, kad tai - dovanos, kurių nei deklaruoti reikia, nei už jas dėkoti būtina. O kaip yra iš tikro? Ar tikrai gamtai visko reikia tiek daug, kiek ji priaugina?
Neseniai manęs paklausė, ką galvoju apie mėlynių rinkimą. Žinoma, jas galime visi rinkti ten, kur tai leidžiama. Ir surenkamas kiekis nėra apribotas, o jeigu renkant nedaroma nieko žalingo - kodėl gi ne? Mėlynių šiemet daug, kai kuriuose miškuose (neseniai ketvertą dienų buvau giriose ir mačiau tą savo akimis) - net labai daug. Ištirta, kad Lietuvoje vidutiniškai derlingais metais viename mėlynojų hektare gali sunokti apie 700 kilogramų uogų, palankiais metais - iki 1200 kilogramų. Mėlynojai (mėlynė - daugiametis puskrūmis, tarpstantis pušynuose, eglynuose, mišriuose miškuose ir pelkėtose vietovėse) auga visur, tačiau derlingiausi yra apie 20 tūkst. hektarų. Vadinasi, mes galime uogauti, rinkti, kiek tik mums reikia. Pastebėsiu - uogautojų, renkančių mėlynes, miškuose negausu - tas darbas nėra paprastas ir lengvas, daugelis sako: ką ten rinkti, nusipirksime. Iš tikro, mėlynės renkamos ir nešamos, vežamos į supirkimo punktus. Tačiau kokios uogos ten pakliūva, kaip jos surinktos? Nėra jokios paslapties - dažniausiai jos pačiu niekingiausiu būdu nubrauktos, nugremžtos „šukomis“ vadinamu gremžtuvu, ir tą pažinti paprasta. Taip surinktos uogos sumaitotos, jose begalė šiukšlių, lapų, augalų viršūnėlių. Gal galima kaip nors pateisinti šį „išradimą“? Ne, jokiu būdu! Nes juo žalojami mėlynojai, naikinamas miško turtas - tokie augalai bent 3-4 metus skurs, o kada vėl užaugins tiek pat uogų, nežinia. Apie tokį „uogavimą“ pakalbintas dzūkas taip įširdo, taip rankomis sumosavo ir pasakė: jei tik galėtau, nagus tokiam nukapotau! Nieko keisto - dzūkus giria visada maitino, rengė, o šie ją mylėjo, saugojo ir niekam skriausti neleido.
Tai štai kokios gamtos ir vasaros dovanos.
