- Kokios mintys jus aplanko, artėjant metinėms? - „Vakaro žinios" paklausė Utenoje gyvenančio legendinio partizano sūnaus Antano Snukiškio.

- Vilnius niekaip popierių nesutvarko. Kaip pernai užkasė, taip kapas ir stovi. O mes irgi tvarkyti valstybinių kapinių negalime. Iš pradžių visi šie reikalai buvo Vilniaus savivaldybei priskirti, dabar sako, jog turėtų Krašto apsaugos ministerija perimti. Nesuprantu, kaip per metus laiko niekaip negalima popierių sutvarkyti. Taigi padėjai parašą, „štampą" uždėjai ir viskas - aš taip, liaudiškai mąstant, suprantu, o kaip ten valdžios vyrai mąsto, nežinau. Ką mes galime padaryti? Nuvažiuoji, žvakutę uždegi, gėlytę įkiši ir viskas. Ir vėl stovi tas kupstas.

- Ir paminklinio antkapio metinėms, kaip įprasta pagal lietuvių tradicijas, nėra...

- Man svarbiausia, kad rado palaikus, gražiai palaidojo. Bent jau žinome, kur guli, galime ateiti, poterius sukalbėti. Ir niekas nebedrasko širdies galvojant, kur jo kūną kagėbistai pakasė. Jeigu Lietuva, kaip sako, savo didvyrius gerbia, tai sutvarkys anksčiau ar vėliau tą kapą. Ne tai svarbiausia - visada dėkosime už tai, kad ieškojo ir rado palaikus.

- Kai jūsų tėvas, apsuptas kagėbistų, 1965 m. nusišovė, ir kai paskui mokykloje jus pavadino „bandito vaiku", buvote 8-erių. Ar prilipęs „bandito vaiko" vardas labai paveikė jūsų gyvenimą?

- Ne aš vienas buvau „bandito vaikas". Gyvenimas paženklintas buvo ir kitiems, tokiems kaip aš, partizanų vaikams. Labiausiai mane paveikė kitas dalykas. Turėjau tėvą, mamą ir staiga, pasirodo, kad tėvas man ne tėvas, mama - ne mama ir kad aš ne jų vaikas. Tai sujaukė viską ir išmušė pagrindą iš po kojų.

- Augote Petronių šeimoje, tėvu vadinote Petronį. O savo tikros motinos - Janinos Snukiškytės - ir tėvo visai nepažinojote?

- Pažinojau, ją „niania" vadinau, ji mane mažą augino, atseit Petronių buvo pasamdyta mane prižiūrėti. O tikrą tėvą „tetyte" vadinau - jis ateidavo pas Petronius, matydavau, žinojau, kad savas.

Kai A.Kraujelis nusišovė, o mokykloje mane pradėjo pirštais badyti: „bandito vaikas", kai visi pradėjo apie tai šnekėti, Petronienė man ir pasakė, kad ne ji mano mama.

- Po A. Kraujelio mirties jūsų tikroji mama atsidūrė kalėjime, o jūs - vaikų namuose Vilniuje. Buvote Antanas Petronis. Kada tapote Snukiškis?

- Grįžusi iš kalėjimo, mama pirmiausia atskubėjo į vaikų namus, ji per teismus pasiekė, kad mane pripažintų jos sūnumi. Buvau šeštoje klasėje, kai pakeitė pavardę. Tai mamos pavardė. Aš gi tėvo „neturėjau", tėvas sovietų dokumentuose buvo tiesiog „brūkšnys".

- Pirmadienį minėsime A.Kraujelio laidotuvių metines. Ar žadate atvažiuoti?

- Metines, aišku, paminėsime, pasimelsime. Gal susibėgti visa giminė ir nesusibėgsime, nes dabar visos tos ligos siaučia. O į Vilnių kitą savaitę vis tiek važiuosime. Ar tą, ar kurią kitą dieną. Spalio 28-ąją tėvo gimimo diena - jam būtų sukakę 92 metai. Mašinos neturiu, gal kas iš giminaičių važiuos, tai kartu atvažiuosime. Arba autobusu, bent jau aš atvažiuosiu, mama gal jau nebe, jai jau
82-eji, širdies ritmas dažnai sutrinka - autobusu jai per sunku būtų atvažiuoti. O dėl nesutvarkyto kapo, ką padarysi - užlaikė, tai užlaikė. Tik tiek, kad sutvarkyti patys negalime, o kiti nieko nedaro. Matyt, nebeaktualu dabar. Tai ir laukiame.

Komentaras:

Krašto apsaugos ministerijos Protokolo skyriaus patarėja Salvina Taukinaitienė sakė, jog pirmadienį, spalio 26-ąją, numatyta trumpa A.Kraujelio-Siaubūno pagerbimo ceremonija. „Dėl COVID-19 situacijos nenorime šio pagerbimo daryti masiniu renginiu. Labai mus jaudina užsikrėtimų skaičiaus didėjimas, atsižvelgiama į šių dienų reikalavimus, todėl labai plačiai visuomenės kviesti neplanuojame. Tiesiog susirinksime prie kapo, pasimelsime. Esame sutarę, kad paminklo atidengimas ir paminklo pašventinimas bus pavasarį, gegužės mėnesį, minint Partizanų dieną. Artėjant tai datai, ir situacija dėl pandemijos Lietuvoje, tikimės, bus geresnė, leis pakviesti Laisvės gynėjų, partizanų ir kariuomenės atstovų dalyvauti pagerbime", - sakė S.Taukinaitienė.

Ar jau apsispręsta, kas turi tvarkyti partizano kapą, pasirūpinti paminklu? „Tai kaip tik ir sprendžiama dabar. Vienu metu manyta priežiūrą perduoti Vilniaus savivaldybei, dabar, regis, viskas pakrypo, kad perduos tą rūpestį Lietuvos kariuomenei. Dar nėra viskas nuspręsta", - sakė KAM protokolo skyriaus patarėja, o paklausta, ar dėl paminklo buvo koks nors konkursas, atsakė: „A.Kraujelis palaidotas Karininkų kvartale, kur jau apsispręsta, kokie paminklai stovės - paminklas bus unifikuotas ir vienodas visiems kariams, palaidotiems tame kapinių kvartale."

Faktai apie Antaną Kraujelį-Siaubūną (1928-1965):

- 1946-1947 m. buvo partizanų ryšininkas, 1948 m. įstojo į partizanų gretas.

- 1955-1959 m. slėptuvę buvo įsirengęs Utenos rajone, Antaninavos (Dubelkos) kaime, Petronių sodyboje. Čia susipažino su Janina Snukiškyte, jaunuolius kunigas sutuokė Smaltiškių miške, 1956 m. gegužės 26 d. jiems gimė sūnus Antanas.

- 1960 m. naują slėptuvę po krosnimi įsirengė Utenos rajone, Papiškių kaime, pas svainį Antaną Pinkevičių. 1965 m. kovo 17 d. rytą sodybą apsupo KGB ir kariuomenė, sužeistas A.Kraujelis nusišovė.