Kas išsineš vasarą?

Vasarai nereikės niekur eiti, ją išsineš - po dulkelę pastvers drugiai, bitės ir kamanės su vapsvom, po trupinį - paukščiai. Dar atsignybs žvėrys, atsirieks žmonės - taip visi dalinsis vasarą, gnaibys ją ir bus patenkinti. Ar pati vasara dėl to jaus nuoskaudą ir kaip nors bandys to išvengti?

Ne, ji sutiks su viskuo. Nes vasara - tik metų laikas, tik visų mūsų ir gamtos būsena, kai gyventi patogu, jauku ir gera. Ieškok neieškojęs, vienos pačios sau vasaros nerasi - ją aptiksi drugelio sparnų žvilgėjime, baltuose debesyse, žieduose, žiogo suokime ir geroje mūsų nuotaikoje. Tik mes susigalvojame reikalavimus vasarai, kurių iš tikro nėra... Taigi, mes gyvename vasaroje, su vasara... O vasara susideda ir iš mūsų pačių... Jei taip, gal mes galime padaryti, kad ji būtų ir būtų, neišeitų taip greitai?

Paklauskite savęs: ar norėtumėte, kad vasara būtų amžinai? Jau žinau atsakymą - kas nors ims ir pasakys: taip, mes to trokštame! Tačiau pagalvojęs pataisys pats save... gal ir smagu būtų, bet geriau - tebūnie, kaip buvę. Taigi, vasaros mes ir taip turime daugiau nei pavasario ar rudens, nuskriausti nesijaučiame.

Dabar - pats vasaros smagumas. Nors pasaulis labai susitelkęs ir vėl turi pratintis prie atsargaus, kiekvieną mūsų saugančio gyvenimo, tačiau mes mokame būti su gamta, nepamiršome, kaip gyventi kaime ir tą labai vertiname. Lietuvos gyventojų tankumas mažas, tad saugios erdvės pakanka visiems - savo sodybose, pagaliau - miesto mikrorajone mes turime pakankamai vietų, kur šlama medžiai, kur straksi paukščiai ir dalgis dar nesusmulkino visų pievos gėlių žiedų. Tik eikime, būkime. O kad tas buvimas būtų prasmingas, žiūrėkime ir mokykimės pažinti. Dažnai sulaukiu laiškų su nuotraukomis, žmonės klausia, teiraujasi - jiems labai įdomu viskas. Štai kasmet sulaukiu bent keleto paklausimų apie kolibrius. Kaip jūs žinote - tai Pietų ir Centrinės Amerikos paukščiai, ir tikimybė, kad jie užklys pas mus net pačią karščiausią vasarą, neegzistuoja. Tačiau žmonės tvirtina juos regėję - sukančius apie gėlių žiedus, plazdančius ore... Ne vienas dar ir fotografijas ar filmuotus siužetus prideda. Visada džiugu sulaukti tokių laiškų, nes jie sako: mums įdomu viskas, kas vyksta gamtoje! Tačiau atsakymas yra toks: tai ne kolibris, jis dėl jau minėtų priežasčių negali aplankyti mūsų - taip skraido ilgaliežuvis sfinksas, labai įdomus drugys, kurio liežuvėlis iš tikro reto ilgumo. Ne mažiau įdomūs vasaros paskutinio mėnesio drugiai admirolai - šiemet jų buvo mažiau, tačiau dabar juos galima stebėti: tamsius, su sparnų pakraščiu raudonuojančia pasagos formos dėme. Admirolai lankosi žieduose, ypač mėgsta leistis ant ežiuolių. Taigi, žiūrėkite, stebėkite ir džiaukitės.

O dar džiaukitės gandrais - jie vis dar baltuoja laukuose, sekioja paskui kombainus, lauką ariančius traktorius, braido pievose. Tačiau žinokime - mūsų krašte jie bus neilgai, gali būti, kad jau ateinančią savaitę daugelis pakils kelionėn. Taigi, dabar atsisveikinkit su visais gandrais, kuriuos tik matote.