Kas šį kartą užsakė Poeto Justino Marcinkevičiaus puolimą?

Eseistas, lietuvių literatūros kritikas, šiuo metu kaime atostogaujantis Valentinas Sventickas svarstė, kad, matyt, sumanymas statyti J.Marcinkevičiui paminklą tapo prioritetu tiesiog dar kartą „paniurkyti" Poetą. O norinčių taip pasielgti šiandien yra ir bus.

„Čia kitaip nebus, - mąstė V.Sventickas, - aš esu parašęs apie J.Marcinkevičių monografiją, ir kitose savo knygose rašęs, ir polemikose dalyvavęs, aš jau esu viską pasakęs ir šitame naujame „šaršale" dalyvauti nenoriu."

- Bet ar gali būti inteligentija visiškai abejinga, kai naujieji chunveibinai siautėja? Ar turime šiuo metu poetą, stipresnį už J.Marcinkevičių?

- Na, ne, neturime.

- Gal Poetas puolamas tik dėl baisaus pavydo?

- Pavydas čia yra sudėtinė dalis. Reikia konkuruoti su tuo, kurio jau nėra. Kažkaip jį reikia žeminti, kad dingtų iš to konkurencijos lauko. Reikia išrauti tą, kuris yra populiarus ir prasivalyti aikštelę. Genijų, aišku, dabar nėra, bet yra daug pretendentų į genijus. Tokia paslaptis ir buvo, kad J.Marcinkevičius buvo žmonėms ir suprantamas, ir, palyginti, paprastas, bet niekada nebuvo prastas ir niekada nenusileisdavo į kažkokias pažemes literatūrines. Toks liko ir aš tiesiog pavargau stebėtis dėl tų pastangų išrauti tai, kas kažkada augo ir davė derlių, o dabar kažkodėl reikia tai ištrinti. Bet kaip tu ištrinsi tai, kas buvo? Ką žmonės skaitė, vertino, kas kalbėjo jų sieloms ir kas juos atvedė į laisvę, kas kėlė literatūros kartelę aukštyn ir aukštyn. Visa tai yra įvykę, todėl galime tik pasakyti - raukite, kiek norite, bet vis vien J.Marcinkevičiaus neišrausite.

Poetė Erika DRUNGYTĖ:

„Man sunku nurodyti tikslią priežastį, kodėl J.Marcinkevičius vėl puolamas. Čia nė vienas turbūt negali pasakyti. Čia priežasčių gali būti ne viena. Gali būti ir senieji kokie nors skauduliai tam tikrų asmenų, nors galas žino, kodėl dabar, šiuo metu.

Galbūt gali būti susiję su Lietuvos prezidento rinkimais, nes prisiminkime, kad būtent 1991 metais, kaip tik prieš prezidento rinkimus buvo televizijoje „Kranto" (puolusi J.Marcinkevičių - aut. past.) laida padaryta, nes visi tikėjosi matyti būtent J.Marcinkevičių prezidentu ir vienas žmogus žinojo, kad jeigu J.Marcinkevičius kandidatuos, tai tas vienas žmogus į prezidentus nepateks, nors labai stengėsi tapti pirmuoju atkurtos valstybės prezidentu.

Bet šį kartą sunku pasakyti, koks čia šachmatų ėjimas. Ar čia mėginimas nuo kažkokių kitų dalykų „nukanalizuoti" energiją? Ar čia irgi susiję su prezidento rinkimais, kad galbūt norima kandidatė ateis į rinkimus kaip Tautos gynėja? Gal galimas ir toks ėjimas? Nežinau. Tiksliai įvardinti priežasties aš negaliu, nežinau, kas tai užsakė, o kas užsakė Poetą pulti 1991 metais, buvo aišku, nes J.Marcinkevičius tai nurodė tiksliai savo knygoje „Taburetė virš galvos".

O dėl paminklo J.Marcinkevičiaus trilogijai - aš irgi esu nepatenkinta pačiu paminklo projektu. Man nepatinka tokia trilogijos idėja, kada suglamžytas tas paminklas."

Operos solistas Liudas MIKALAUSKAS:

„Koks ilgas kelias egocentriškoms ir pavydo slegiamoms sabaliauskaitėms ir retai kam pažįstamiems toleikiams iki tautos pajutimo. Grįžkite bent trumpam iš pasaulio, neužsisėdėkite tik Vilniuje, nes su kiekviena diena tolstate nuo Lietuvos. Nors gal ir gerai!.. Jūsų žodžiai vis dažniau suvienija tautą. Vos prieš kelis mėnesius po Kristinos Sabaliauskaitės interviu regionas susikibęs už rankų gynė savo puoselėjamą kultūrą, o dabar mūru stos už Justiną Marcinkevičių.

Pasirodo, jūs vienytojai.. Jis - Tautos dainius. Tai reiškia, kad tauta net ir dabar kasdien jį dainuoja! Bręstanti, besivienijanti, vis labiau išdrįstanti už rankų susikibti Tauta. Tikinti ir sugebanti atleisti Poeto pripažintus paklydimus ir „Pušis, kurios juokiasi". Nes jautė, kad sunkiausiu metu būtent jo poezija, būtent jo tautinis pajutimas kėlė kovai besiruošiančią lietuvišką dvasią. Tai Jis buvo pirmasis kalbėtojas steigiamuosiuose Sąjūdžio suvažiavimuose, tai jo kalbos ant kojų statė lietuvius Vingio parke. J.Marcinkevičius - mano skaitomiausias poetas, kurio dainų moku daugybę ir kasdien jas dainuoju, nes jos yra mūsų tautiškumo atspindys, tokios Tautos, kuri iš susvetimėjimo eina link drąsos paimti svetimam žmogui už rankos. Didžiuojuosi Poetą ginančia Lietuva!

O mes per mažai statom paminklų savo Tautos kūrėjams ir kodėl? Gaila, pavydim? Plakamės, menkinam save, sakomės esantys neverti. Per savo perdėtą kuklumą ir svarstymus „verta/neverta" atidavėm kitom tautom daugybe savo poetų ir kompozitorių. Baikim save plakę, nes esam išskirtinė Tauta, turinti didingą istoriją ir ją kūrusius mūsų žmones. Paminklai jiems turėtų iš tolo šviesti kiekviename mieste ir kaime! Pastatysim Marcinkevičiui paminklą, penkis pastatysim! Nes trys milijonai jau stovi mūsų širdyse."

„Facebook" liepos 23 d. įrašas

Politikas Vytenis Povilas ANDRIUKAITIS:

„Gerai, kad turime dvi sąvokas - „sovietinis" ir „tarybinis". Ir jos nėra tapačios. Po antrosios okupacijos pradžioje įsivyravo stalininis sovietizacijos laikotarpis, kurį pakeitė brežnevinė sovietizacija, kuo toliau vis mažiau dariusi įtaką Lietuvos žmonių nuostatoms ir gyvenimo supratimui. Ir štai šalia ėmė augti tarybmečio Lietuvos kultūros fenomenas, kurio „kunigu" ir galima vadinti tiek Justiną Marcinkevičių, tiek ir kitus žymius tarybmečio žmones. To įrodymas - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė! Vytautas Landsbergis - iškiliausias tarybinis čiurlionistas, Julius Juzeliūnas - iškiliausias tarybinis kompozitorius, Eduardas Vilkas - iškiliausiais tarybinis ekonomistas. Taigi ne tik iškiliausias tarybinis poetas Justinas, sąrašą galima tęsti.

Tiesa ir ta, kad apie 1950 m. - 1952 m. ir Justinas Marcinkevičius, ir Vytautas Landsbergis, ir Antanas Terleckas įstos į komjaunimą. Vėliau Justinas taps LKP nariu, Vytautui bandymas tapti LKP nariu, anot liudininkų, nepavyks, o Antanas pasuks disidento keliu. Štai toji karta spręs, ar prisitaikyti ir kaupti jėgas, ar pradėti atvirai konfrontuoti. Bet visa toji karta augins tarybinį Lietuvos kultūros fenomeną, dar kitaip vadinamą tautiniu komunizmu. Ir aš mylėjau šį tarybmetį, jo pasiekimus, jo kūrėjus. Ir šiandien didžiuojuosi tarybmečio Algirdu Šociku, Arvydu Saboniu, Janiu Grinbergu, Virgilijumi Noreika, Sauliumi Sondeckiu, Pranu Norkūnu, Jurgiu Brėdikiu, Gediminu Jakuboniu, Algimantu Marcinkevičiumi, Kazimieru Ragulskiu ir daugybe kitų sportininkų, menininkų, rašytojų, mokslininkų, gydytojų, mokytojų, inžinierių . Man jie - ne sovietmečio žmonės. Sovietmečiui atstovavo Antanas Sniečkus, Kazys Preikšas, Alpas Liepsnonis, Genrikas Zimanas, Mykolas Burokevičius, Juozas Kuolelis ir daugelis kitų. Į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, į Baltijos kelią, į Kovo 11-ąją atėjo būtent tarybmečio Lietuvos žmonės, o sovietiniai liko su Jedinstvo ir LKP(TSKP).

Štai kodėl J.Marcinkevičius yra iškiliausias tarybmečio Lietuvos poetas. Jis ir iškiliausias Kovo 11-osios Lietuvos poetas. Pirmasis Lietuvos atgimimas neįsivaizduojamas be Maironio, antrasis - be Justino Marcinkevičiaus. Ir nebereikia nei vedlio mito, nei pasiteisinimų dėl sovietmečio gniaužtuose užaugusios ir savo tautos laisvę subrandinusios kartos prisitaikymo strategijos. Vis atsimenu tėvo Stanislovo žodžius, pasakytus man 1972 m. Paberžėje: „Vyteni, mums reikia ne sukilusių, bet pakilusių žmonių, o jie per vieną dieną neužauga!" Teisus J.Marcinkevičius, tą pakilimo bangą auginęs. Taigi „Kiek rovė- neišrovė", nes „Tai gražiai mane augino/ ...vienas žodis Lietuva."

Ištrauka iš V.P.Andriukaičio atsakymo Vytautui Toleikiui „Taip, tikra tiesa - Justinas Marcinkevičius - iškiliausias". Visą tekstą galite rasti www.respublika.lt

Muzikologas Viktoras Gerulaitis dabartinį J.Marcinkevičiaus puolimą apibūdino taip:

„Sabaliauskaitė yra pigi teatrinė, mano nuomone, jos literatūros lygis yra ne daugiau nei XVIII a. kai kurių literatų. Manau, kad J.Marcinkevičiaus puolimas - tai paskutinis KGB bandymas nužudyti Tautą, o kiek liko laiko Lietuvos valstybei - aš irgi nežinau. Čia paskutinė KGB puolimo banga, o šalia jos ir visokie ivaškevičiai, sabaliauskaitės, putinaitės - net nežinau, kodėl ir jie į tą puolimo bangą įšoko. Bet kodėl jie visi dabar „užsivedė"? Negi prieš galą?"

- Gal pulti paskatino polemika apie paminklą, skirtą J.Marcinkevičiui?

- Tas paminklas trilogijos tema yra visiška nesąmonė.

Mūsų karta užaugo su Poeto kūryba, mes visi su J.Marcinkevičiumi augome. Jis dabarčiai, matyt, neparankus, todėl visokie nesibodi jo dergti.

Aš esu tas žmogus, kuris paskutinis kalbėjosi su J.Marcinkevičiumi dvi valandas prieš televizijos kameras. Jis man leido tik 20-čiai minučių užeiti į savo butą, o aš su juo praleidau 2 valandas ir net apsiverkėme abu kalbėdamiesi. Tad kam dabar vėl plauti marškinius?

Justinas yra šventas žmogus, ašara Dievo aky - ir viskas! Ir daugiau nėra apie ką kalbėti, nes jis -„ ašara Dievo aky" ir „Lietuva, kur tu eini?".Štai ir viskas!

O visos šitos putinaitės - nesvarbios. Dar Maironis (1862-1932) buvo gyvas, o Balys Sruoga (1896-1947) jau ant jo šoko... o vėliau - poetai „Keturvėjininkai". Čia nieko naujo.

J.Marcinkevičius yra absoliučiai šventas žmogus. Ir jisai bus toks per amžių amžius, kai tų dabartinių kultūrinių-chaltūrinių chunveibinų niekas net neprisimins.

- J.Marcinkevičius buvo vienas iš didžiausių autoritetų Tautos atgimimo laikais. Būtent Poetas paskatino žmones ateiti į Sąjūdį!

- Atsimenu, mane draugai iš Sąjūdžio buvo įpareigoję pasikalbėti su J.Marcinkevičiumi ir įtikinti jį dalyvauti šalies prezidento rinkimuose. Draugai sakė, kad jie prie Poeto neprieina, o aš tada prieidavau. Atsimenu, susitikau su Poetu tuometinėje Lenino aikštėje, dabar Lukiškių, sakau - Justinai, tave nori žmonės matyti Lietuvos prezidentu. Atsakė - ne. Sakau - palauk, dar pagalvok, tuoj bus priimtas įstatymas dėl prezidento institucijos, tave pirmą prezidentu išrinks. Įkalbinėjau jį, bet jis atsisakė. Ir teisingai padarė, nes jį būtų suvalgę, suėdę.

- O dėl ko jūs per paskutinį susitikimą taip abu susigraudinote?

- Dėl Baltijos kelio. Baltijos kelias dar buvo paskutinis atvejis, kai Tauta susivienijo, o valdžia tada dar nebuvo valdžia. Baltijos kelias dar nebuvo susijęs nei su Landsbergiu, nei su Brazausku, Baltijos kelyje nebuvo jokios valdžios, tik Tauta. Ji upeliais sutekėjo į kelią iš Šilalės, iš Šilutės, iš Panevėžio. Tai čia buvo tikrai didis dalykas. Tai buvo J.Marcinkevičiaus Lie-tu-va!

Atsimenu, kai per „Mažvydo" premjerą LTSR KP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius (1924-1987) sėdėjo teatre 6-oje eilėje pagal protokolą kartu su LTSR Ministrų Tarybos pirmininku Juozu Maniušiu (1910-1987). Tas buvo neblogas baltarusis, ramiai sėdėjo, o P.Griškevičius, kai išgirdo „Lie...", tai ėmė gūžtis, o kai išgirdo „tu-va!" , visai į kėdę susispaudė. Jam buvo labai nemalonu! J.Marcinkevičiaus „Mažvydas" - tai buvo magija, kaip veikia nelaisvės žmogų laisvės alchemija. Taip, tai buvo magija. Kai mes išeidavome iš teatro po žodžio „Lie-tu-va" (man tada buvo gal 34 metai), tai būdavome taip apsvaigę, būdavo toks lietuvybės siautėjimas Vilniuje!

O dar metai prieš mirtį įkalbėjau Justiną atvažiuoti paskaityti savo eilių į „Dainavos šalies muzikos festivalį", kurį pats organizavau Alytuje. Eilės buvo skaitomos bažnyčioje, o Klaipėdos choras „Aukuras" dainavo Justino tekstus. Atsimenu, Justinas atvažiuoti į Alytų sutiko, nes Dzūkija, netoli gimtieji Prienai. Nedaug jis Alytaus bažnyčioje skaitė, toks jis nedidelis buvo po bažnyčios skliautais, „Aukuras" jo eiles pagal kompozitoriaus Jono Tamulevičiaus melodiją giedojo, o aš niekada neužmiršiu šito vaizdo. Vieni gieda, o kiti - verkia! Jokių plojimų! Tik atsistoja ir verkia. Čia, žinote, sabaliauskaitės šito niekada nepatirs. Čia katarsis.

O lietuvių tauta turėtų pastatyti paminklą „M" raidei. Nes šia raide prasideda Maironio-Mačiulio, Marcinkevičiaus ir Marcelijaus Martinaičio (1936-2013) pavardės. Tai trys didžiosios „M". Šia raide taip pat prasideda žodžiai „motina", „meilė".