Kartu į vasaros aukštį

Dar tik vasaros pradžia, o įvyko štai kiek svarbių dalykų! Visai sėkmingai, laviruodami tarp šalnų, laimingai nužydėjo sodai, nubiro alyvos ir kaštonai. Baltuoja, tankiom žiedų kekėm svyra invazinės robinijos - nuo jų kvapo svaigsta galva.

O bitės... bičiulis Bronius iš Kauno priemiesčio džiaugiasi iš dviejų savo avilių prisukęs porą kibirų medaus, surinkto sode, pienių pievose. O kodėl apie medų ir bites kalbame iš karto paminėję robinijas? Jos taip pat medingos, į jas bitės skrenda labai mielai. Mes skatiname robinijas naikinti ten, kur jos auga stichiškai, iš kur plinta jų sėklos ir atžalos.

Prieš gerą dešimtmetį pavasarį teko lankytis Vengrijos stepėse - miškas ten niekada neaugo, todėl bandymai sodinti pušeles ar egles baigėsi nesėkme. Puikiai prigijo tik amerikinės tuopos ir ypač robinijos - kai jos žydi, sako, visa apylinkė alpsta nuo jų dvelksmo, o bitininkai prie tokių robinijų „miškų" veža savo bitynus: medus iš jų nektaro baltas, išsaugojęs robinijų aromatą.

Tokiu metu kažkada prasidėdavo šienapjūtė - kai reikėdavo šieno. Dabar jo poreikis vis mažesnis, Lietuvos laukuose galima būtų suskaičiuoti daugybę įvairaus senumo į žemę susmegusių, žolėm apaugusių šieno ritinių. Kažkas nušienavo žolę, suritino į ritinius ir paliko.

Logiškai galvojantis žmogus supranta, kad kiekvienas prasmingas veiksmas ar darbas baigiasi kažkuo konkrečiu, duoda tam tikrą rezultatą: jei yra duonos kepimas, tai iškepama duona, ariant žemę suariama dirva. Jeigu mums nereikia šieno, kam tokia šienapjūtė?

Kažkas išvedė keistą paralelę: graži tik nušienauta pieva! Mokslininkai ir praktikai purto galvas - ne, ji graži ir naudinga žydinti, auganti. O nušienavus žolę pievos nebelieka, joje jau nebūna biologinės įvairovės, nelieka jokios vertės.

Pievas šienaujame ir šienausime, nes laikomi gyvuliai laukia žolės, šieno miltų, siloso. Tačiau visur kitur... atrodo, kad keistas įprotis šienauti viską be atokvėpio, yra toks gajus, jog į jį pažiūrėti protingai pavyks ne iš karto. Tačiau jeigu mums rūpės gamta... Mano bičiulis prieš dešimtį metų įsigijo sodybą, nes ji, nors ir apleista, jam patiko - vasaros vidury aplinkui taip gražiai žydėjo pievos ir grojo žiogai. „Įsivaizduoji, - piktai sako jis dabar. - Mane apgavo: nebėra jokių žiogų! Jau kelintą vasarą jų negirdžiu!"

Jam aiškinu, kad čia nėra jokios apgaulės, kad tai jis pats, visą vieno hektaro plotą „nuskutantis" kas savaitę, viską sunaikino. Žiogus - taip pat. Bičiulis kraipo galvą ir netiki, po to lyg ir sutinka, kad vienus metus pabandys daryti kitaip... Kai rudenį paklausiau, ar šiemet grojo žiogai, jis tik ranka numojo - jų nebuvo, nes žmona liepė viską nušienauti. O jis tą ir padarė...

Su kuo galėtume lyginti niekaip nepaaiškinamą pievų šienavimą? Gal su miško iškirtimu, su pelkės nusausinimu... su kiemo išbetonavimu ar išgrindimu trinkelėmis... Visa tai pavojinga gamtai.

Mes vis kylame į vasaros aukštį: į šilumą, šviesą. Vasara nebus amžinai, todėl išnaudokime kiekvieną dieną tik geriems darbams, dėl kurių rudenį nebūtų gėda.