Karį savanorį smalsumas veda į požemius

Klaustrofobija tokie žmonės, kaip požeminių objektų gidas Tomas Bikelis, tikrai neserga, nes didžiausia jo aistra - tyrinėti paslaptingus urvus ir senų pastatų požemius. Šis pomėgis vyro gyvenime atsirado iš smalsumo.

 Dabar jau kiti smalsuoliai jam skambina ir jo prašo aprodyti požeminius objektus. Tik štai karys savanoris T.Bikelis tam nelabai randa laiko. “Žmonės nori apžiūrėti požemius, bet pasitaiko, kad nori pasivaikščioti ir po kanalizacijos kolektorius”, - netikėtas traukos vietas atskleidžia jis.

Mirties salė

Požeminių objektų Lietuvoje yra nemažai, tik apie juos reikia sužinoti. Sostinėje T.Bikelis yra buvęs daugelio bažnyčių, su kurių klebonais gražiuoju susitardavo, požemiuose. Jam įdomiausia buvo pamatyti Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios požemius, kuriuose yra jau užmūryta vadinamoji mirties salė. “Tai tokia patalpa, kurioje mumijos suguldytos keliais sluoksniais, - intriguoja gidas. - Anksčiau buvo tikima: jeigu tave palaidos bažnyčioje, tau bus atleistos visos nuodėmės ir galėsi keliauti tiesiai į dangų. Ten buvo laidojami kilmingieji, kurie tam turėjo pinigų. Taigi tai kraupoka vieta. Mirusieji nesikandžioja, todėl nebuvo labai baisu. Tiesiog norint įeiti į salės vidų, nėra kito pasirinkimo”.

Paskutinis Tomo lankytas objektas - Pavilnių bunkeriai. Taip pat labai įdomi jam pasirodė prie Šv.Onos bažnyčios Sereikiškių parke esanti kalvelė, kurios viduje, pasirodo, yra vandens saugyklos. Ten įleidžiama tik kartą per trejus metus, kai vyksta valymo darbai.

“Jeigu objektas yra paslaptingas ir dar nematytas, labai įdomu jį apžiūrėti, - apie tai, kaip atsirenka lankytinas vietas, pasakoja T.Bikelis. - Tai gali būti ir vienuolynai, ir tam tikri kariniai objektai. Labai įdomus šaltojo karo palikimas, kurio yra ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, prie Platelių ežero rusiškų balistinių raketų bazėje yra 27 m gylio požeminės šachtos, kuriose buvo laikomos raketos. Iš pradžių nusileidi į bunkerį, eini koridoriais, paskui prieini milžinišką požeminį cilindrą - raketų saugojimo bazę”.

Panašius šaltojo karo objektus jis turėjo progą apžiūrėti ir Švedijoje. “Iš lauko atrodo, kad tai tėra ola, iš tiesų ten požeminių tunelių labirintai. Buvome komandiniame poste, iš kurio buvo siunčiami įsakymai šaudyti... Tik apie 2000-uosius iš ten pasitraukė kariškiai, nes vis dar laukė rusų puolimo ir buvo tam pasiruošę”, - pasakoja istorija besidomintis vyras.

Gąsdindavo bailius

Požemiuose smalsuoliai sutinka ir žiurkių, ir šikšnosparnių. Pastarųjų labai svarbu nepažadinti iš žiemos miego, nes, pradėję skraidyti, jie gali išnaudoti visas riebalų atsargas ir nebesulaukti pavasario.

Toks T.Bikelio, kuris pagal išsilavinimą yra fizikas, pomėgis atsirado dar vaikystėje, kai septynerių vaikai dviračiais važiuodavo pasižiūrėti Šeškinės kalno tunelių. “Mes be žibintuvėlių landžiodavome po tuos tunelius, kurie atrodė labai paslaptingi ir ilgi. Dar buvo įdomu atsivesti ką iš pažįstamų, kurie nežinojo tokios vietos. Į tunelį veda du įėjimai, viduje susijungiantys “U” raidės forma. Taigi kai tamsoje nedrąsiai ir atsargiai kažkas bando įeiti į tunelio vidų, priėjęs prie kito įėjimo gali sušukti ir atrodys, kad kažkas bando užpulti. Ten mums būdavo labai smagu”, - juokiasi T.Bikelis.

O paskui vieną vasarą, atostogaujant Preiloje, bibliotekoje Tomas rado Jono Bulotos ir Romualdo Šalūgos knygą “Vilniaus požemiuose”. “Ta knyga mane taip patraukė, viskas pasirodė taip įdomu, kad ir pats užsidegiau pamatyti tuos požemius”, - dar vaikystėje gimusią aistrą prisimena jis.

Pavojingos vietos

T.Bikelis - dargi karys savanoris, todėl tokiose ekspedicijose jam labai praverčia įgytas fizinis pasirengimas. Vilniaus požemiuose jam ilgiausiai tenka išbūti keturias valandas (nors rekordas - net aštuonios!), todėl su savimi požemių tyrinėtojai paprastai pasiima termosą, sumuštinių ar šokolado. O ekspedicijoms renkasi ir atitinkamą aprangą: karinio tipo kelnes ir striukę, paprastai ne pačią naujausią, nes siaurose vietose tenka ir nemažai šliaužti. Ant galvos - visada kelią apšviečiantis prožektoriukas, o apsauginio šalmo prireikia landžiojant po gamtos suformuotus urvus.

“Be abejo, tokios vietos yra pavojingos. Bet visada galima surasti pavojingų dalykų, kaip ir sutikti negerų žmonių. Žinoma, viską reikia daryti itin atsargiai. Ir jeigu aptinki kokias surūdijusias kopėčias, turi pagalvoti, ar verta jomis leistis žemyn”, - sako jis.

Giliausias objektas, į kurį lietuvis buvo nusileidęs, - Lenkijoje esantis 230 m gamtinis urvas. O pats įdomiausias Tomo lankytas objektas - Sardinijos saloje esančios apleistos milžiniškos sidabro šachtos, apie kurias sužinojo iš vienos vokiškos knygos. Toje vietoje stūkso apleistas kalnakasių miestelis, dabar jame gyvena tik vienas ožkas auginantis piemuo. Įdomiausia buvo tai, kad Tomas su bendražygiais gerą pusdienį ieškojo įėjimo į tunelį - pasirodo, jų buvo net keli.

“Tokiose kelionėse niekada nebuvau supanikavęs, bet teko matyti šoko ištiktų bendrakeleivių. Labai svarbu nepasiduoti panikai: kai išsigąsti, pradedi giliai kvėpuoti, padidėja plaučių tūris ir užstringi vienoje vietoje, negalėdamas pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Todėl reikia susiimti, iškvėpti orą ir tada bus lengviau įveikti siaurą vietą”.