Karantinas neaplenkė ir Vasario 16-osios akto

Signatarų namų muziejaus ekspozicija buvo atnaujinta Valstybės atkūrimo šimtmečiui. „Tai ne tiek siekis supažindinti su mūsų prosenelių karta, kiek bandymas ją suprasti užduodant sau pačiam klausimus: ar pažįstame mes juos, ar jų puoselėtos idėjos ir vertybės mums yra savos, ką mums reiškia laisvė, valstybė?" - taip ekspozicijos esmę nusako Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų vyr. saugotojas, direktoriaus pavaduotojas dr. Žygintas BŪČYS. Apie tai ir kalbamės.

- Jūs kuravote Signatarų namų muziejaus ekspoziciją, tai kas gi, be jūsų, gali geriau papasakoti jos kūrimo istoriją?

- Didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrėme, buvo laikas. Turėjome tik kiek daugiau nei pusę metų, kad sukurtume iš esmės atnaujintos ekspozicijos koncepciją, suremontuotume patalpas bei įrengtume pačią ekspoziciją trylikoje kambarių, derinant klasikines ir šiuolaikines interaktyvias technologines priemones bei eksponavimo būdus. Čia reiktų išskirti viso muziejaus kolektyvo susitelkimą ir profesionalumą. Ekspozicijos pasakojimo jungiančioji ašis - Tauta, Laisvė, Valstybė. Tai pasakojimas, perteiktas XIX amžiaus antroje pusėje Lietuvoje gimusios kartos - Signatarų kartos - lūpomis, išryškinant jos idėjas ir vertybes, lūkesčius ir ieškojimus, jos veiklą ir ryžtą siekiant savojo tikslo - Lietuvos valstybės. Tad neatsitiktinai įvadinėse videoprojekcijose skamba Mykolo Biržiškos gyventą laikmetį ir kartą apibendrinantys tekstai. Ekspozicijoje natūraliai atsiskleidžia ir pačių dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų asmenybės, jų gyvenimo ir veiklos istorijos; gausu autentiškų, originalių eksponatų, asmeninių signatarų daiktų. Didžioji jų dauguma yra iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Juos papildo eksponatai bei archyvinių dokumentų ir fotografijų kopijos, kurias pateikė devyniolika Lietuvos, JAV, Vokietijos, Vatikano atminties institucijų. Vertingą memorialinį palikimą ekspozicijai dovanojo ar ilgam laikui paskolino Vasario 16-osios akto signatarų artimieji.

- Sakoma, jog neatsinaujinantis muziejus yra miręs muziejus. Kokie eksponatai praturtino jį pastaraisiais metais?

- Ekspozicija, nors ir įrengta tik prieš trejus metus, kasmet atnaujinama keičiant aplinkos poveikiui jautresnius eksponatus kitais ar papildant ją naujais. Įdomiausi iš jų yra artimųjų muziejui padovanoti signatarų asmeniniai daiktai: nuotraukos, Petro Klimo nešiotas frakas, na, ir, be abejo, prezidento Antano Smetonos auksinė plunksna. Pastaroji - Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA) dovana muziejui. Šią 31,5 cm ilgio, 184 g svorio auksinę plunksną pagamino Kauno auksakalys Chankelis Aranovičius ukmergiškių užsakymu. Ant jos išgraviruoti žodžiai: „Didžiajam Plunksnos Darbininkui ir Tautos Vadui J. E. P. Prezidentui P. ANTANUI SMETONAI Jo vardo dienoj Užulėnyje, 1933.VI.13. Ukmergiškiai". 1940 m. išvykdamas iš Lietuvos, prezidentas A.Smetona kartu su kitais asmeniniais daiktais pasiėmė ir šią plunksną. Ilgą laiką Smetonų šeimoje ji saugota kaip itin vertinga relikvija. 1987 m. Sofijos Smetonienės dukterėčia Marija Tūbelytė-Kulhman perdavė šį Smetonų saugotą prezidento suvenyrą Amerikos lietuvių kultūros archyvui. Dabar šis jau muziejaus eksponatas pristatomas ekspozicijoje, kambaryje, kuriame 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

- Galėtumėt papasakoti ir kitų daiktų istorijų?

- Kiekvienas jų turi ir savo gyvenimo istorijas. Vienų jos iškalbingos ir išraiškingos, kitų - mažiau. Didele dalimi tai priklauso nuo turimos ir muziejinių tyrimų metu sukauptos informacijos, nuo muziejininko gebėjimo juos prakalbinti ir pasidalinti šiomis istorijomis. Signatarų namų muziejaus ekspozicijoje bene patys įdomiausi memorialiniai signatarų daiktai, galintys nušviesti ir platesnį istorinį kontekstą. Tai ne tik jau minėta A.Smetonos plunksna. Tai ir Lietuvos pasiuntinybei Berlyne priklausę senoviniai Liudviko XVI laikų stiliaus baldai, įsigyti Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Jurgio Šaulio, vėliau pervežti į Lietuvos pasiuntinybę Šveicarijoje, Berne, ir išsaugoti diplomato Alberto Geručio šeimoje. Tai ir odinis vardinis Jono Vileišio portfelis, padovanotas jam JAV lietuvių. Šis portfelis keliavo per Atlantą tris kartus: į Kauną, kur burmistras Jonas Vileišis nešiojosi svarbius savivaldybės dokumentus, vėliau atgal į JAV, kai, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išsivežė jo sūnus Petras; ten portfelis saugotas Amerikos lietuvių kultūros archyve, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, padovanotas muziejui vėl grįžo į Lietuvą. Tai ir vertingas šveicariškas „Zenith" firmos laikrodis, priklausęs antrajam Lietuvos Respublikos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui. Jį nusipirko Vilniuje 1918 m. pradžioje už 18 ostrublių, vietoj pamesto Liepojoje pirkto tos pačios firmos laikrodžio dar būnant gimnazistu. Tikėtina, kad laikrodis tiksėjo A.Stulginskio kišenėje ir Nepriklausomybės Akto pasirašymo metu vasario 16 d., o vėliau ir tremtyje Sibire, Krasnojarsko lageriuose, tik iš kišeninio jau perdirbtas į rankinį. Tai ir eksponuojamos gausios Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos memorialijos. Kiekvienas objektas čia- atskira, savita ir įdomi istorija.

- Laikui bėgant relikvijos, dokumentai eina iš rankų į rankas, prapuola... Ar jums kas nors žinoma apie Europos aukcionuose išnyrančius Lietuvos valstybingumo istorijai svarbius artefaktus? Kokios būtų muziejaus galimybės norint kokį nors objektą įsigyti aukcione?

- Muziejaus lituanistinių skyrių darbuotojai nuolat seka tiek Lietuvos, tiek Europos antikvarinę rinką bei rengiamus aukcionus. Priklausomai nuo turimų galimybių ir aukcione išstatytų paveldo vertybių, muziejus juose dalyvauja, įsigydamas ir tuo papildydamas savo kaupiamus rinkinius naujais objektais. Kiek aktyviau dalyvaujame Lietuvoje rengiamuose aukcionuose, nes čia parduodamos beveik išimtinai lituanistinio paveldo vertybės. Į Europos aukcionus, išskyrus Lenkijos, lituanistinės vertybės patenka rečiau, tačiau ir čia kasmet įsigyjame nuo kelių iki keliolikos artefaktų. Aktyvesnį dalyvavimą Europos aukcionuose riboja ne tik gan retai ten pasitaikančios ypač unikalios ir išskirtinės lituanistinio paveldo vertybės, bet ir finansavimas. Valstybė neskiria atskiro finansavimo eksponatų įsigijimui, tad dalyvaujant aukcionuose tenka remtis tik paties muziejaus užsidirbtomis lėšomis. Lietuvos kultūros taryba kartą metuose rengia projektinį konkursą eksponatams įsigyti, tačiau aukcionų atveju, kai reikia sumokėti už įsigytą artefaktą iš karto, tai - ne išeitis.

- Pastaruoju metu Nacionalinį muziejų pasiekė lituanistinė ginkluotės kolekcija iš JAV. Kaip pavyksta gauti tokių dovanų, kieno iniciatyva, pastangomis?

- Rinkinių formavimas - tai kryptingas, sistemingas ir nuolatinis ilgametis procesas. Jis nėra matomas visuomenei, bet matomi jo rezultatai. Jūsų paminėtos Henry L. Gaidžio kolekcijos pargabenimo į Lietuvą istorija prasidėjo prieš keletą metų, jam lankantis Lietuvoje, kai jis susitiko su tuometine muziejaus direktore Birute Kulnyte. Ši pažintis tapo prasminga, užsimezgė bendradarbiavimas, svarstymai dėl kolekcijos pargabenimo į Lietuvą galimybių, muziejaus darbuotojų preliminarus kolekcijos apžiūrėjimas ir įvertinimas Baltimorėje.

Tokių didelių kolekcijų dovanojimo iniciatyvos kyla tiek iš pačių jų savininkų, tiek ir muziejui tenka įdėti tam tikras pastangas įkalbinant juos ir pelnant pasitikėjimą, kad muziejus - tinkamiausia vieta kolekcijos išlikimui ateities kartoms. Ir tai pasakytina ne tik apie išeivijoje sukauptus rinkinius, bet ir čia, Lietuvoje, esančius. Kaip pavyzdys galėtų būti prieš keletą metų muziejuje suformuotas ir tęsiamas šiuolaikinių fotografų archyvų kaupimas, saugojimas ir sklaida. Kaupiami iškilių Lietuvos fotomenininkų - Mariaus Baranausko, Algimanto Kunčiaus, Mečislovo Sakalausko, Raimondo Urbakavičiaus, Stanislavo Žvirgždo ir kitų kūrėjų - darbų archyvai.

- Prieš porą metų Pilies kalne buvo rasti 1863 metų sukilėlių vadų palaikai. Ar turit vilties, kad kada nors lietuviai galės pasidžiaugti ir Vasario 16-osios akto originalu, kad jo neteks skolintis iš kitur?

- Nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. tarp istorikų virė diskusijos bei buvo spausdinamos publikacijos, aptariančios ir svarstančios įvairias Vasario 16-osios akto originalo galimas išlikimo ir jo buvimo vietos versijas. Buvo bandymų jo ieškoti tikrinant įvairius pasakojimus ir liudijimus bei numanomas jo saugojimo ar slėpimo vietas. Didžiausio dėmesio Vasario 16-osios aktas sulaukė valstybei pasitinkant savo šimtmetį ir tai davė rezultatų: prof. Liudo Mažylio dėka vienas iš akto variantų buvo surastas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve ir nuo 2018 m. „svečiuojasi" Signatarų namuose. Tikėtina, kad ir mašinėle spausdintas Vasario 16-osios akto originalas, kuris tarpukaryje buvo publikuotas, kruopštaus ir entuziastingo tolimesnio istorikų darbo, o galbūt dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių ar laimingo atsitiktinumo, bus surastas. 1863-1864 metų sukilėlių palaikų suradimas Pilies kalne tą tik paliudija. Apskritai, bet kokių naujų ar senų primirštų istorinių faktų ir reiškinių atradimas bei jų aktualizavimas verčia ir pačią visuomenę domėtis savo šalies istorija. Muziejus, nuolat rengdamas istorines parodas, leisdamas knygas (yra išleidęs bene dešimtį apie signatarus - D.Š.) ar pristatydamas kitus Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo sklaidos projektus, yra šio proceso - savosios praeities pažinimo ir apmąstymo, dalis.