Norvegijoje gyvenanti lietuvė medikė Loreta Strom sako, kad ne tik buvę ribojimai, bet ir naujai Lietuvoje taikomi, tokie kaip Galimybių pasas, prie pandemijos valdymo neprisidės. Tačiau padidins visuomenės nepasitikėjimą valdžia.

„Vakaro žinių" kalbinta Loreta Norvegijoje gyvena jau 21-erius metus. Nusprendusi nepriimti Norvegijos pilietybės, ji nuolat stebi Lietuvos gyvenimą ir neslepia nuošalyje likti negalinti. Vidaus ir širdies ligų gydytoja, dirbanti ir mokslo srityje, neslepia, kad kai kurie mūsų valdžios sprendimai dėl pandemijos valdymo stebina ją ir kaip gydytoją. Neseniai ji paskelbė, kad nepritaria Galimybių pasui ir, jeigu grįžusi į Lietuvą turės galimybę jį gauti, šia privilegija nesinaudos.

- Ar Norvegijoje egzistuoja kažkas panašaus į Lietuvoje jau veikiantį Galimybių pasą? - „Vakaro žinios" paklausė Norvegijoje gyvenančios medikės Loretos Strom.

- Kartu su kitais gydytojais, psichologais, teisininkais parengėme kreipimąsi į Norvegijos vyriausybę dėl planuojamų įstatymų pokyčių, susijusių su vadinamuoju „Koronos" sertifikatu. Šią savaitę tai svarstys parlamento Sveikatos komitetas. Sertifikatas palengvintų keliones, o šalies viduje jis galėtų būti naudojamas kruizinėms kelionėms ar dideliems renginiams. Tai būtų daug siauresnio naudojimo priemonė nei Lietuvoje.

Norvegijoje yra labai aukštas vakcinacijos lygis - vyresnių nei 70 metų žmonių vakcinacija viršija 90 proc. Todėl rizikos grupės žmonės vakcinuoti ir taip iš visuomenės pašalinama COVID-19 ligos rizika. Nes jauniems žmonėms rizika susirgti rimta ligos eiga yra minimali arba jos nėra. Tad rizika, kad visuomenė rimtai susirgs ar bus perkrautos ligoninės, yra pašalinta.

Sertifikatą Norvegijoje galėtų gauti tos pačios grupės, kaip ir Lietuvoje. Tad atkreipiame valdžios dėmesį, kad taip sukuriamas klaidingas saugumo jausmas. Nes testai, ypač greitieji antigenų, gali būti klaidingi tiek rodydami neigiamą, tiek teigiamą rezultatą.

Tad toks sertifikatas nesuteiktų daugiau laisvių, tačiau neišvengiamai apriboja laisves žmonių, kurie negali arba nenori skiepytis.

Lietuviškas Galimybių pasas yra spaudimo arba lengvo šantažo priemonė tiems, kurie nesutinka skiepytis arba abejoja. Bet aš manau, kad bet koks spaudimas galiausiai duos priešingą rezultatą. Daugiau žmonių, kurie abejojo, pasirinks nesiskiepyti, nes prievarta žmonėms nepatinka. Manau, suaugę žmonės yra pajėgūs palyginti naudas ir rizikas. Jeigu žmogus pasirenka riziką nesiskiepyti ir susirgti koronavirusu, tokį pasirinkimą reikia gerbti. Negalime jų apsaugoti prievarta ir negalime iš kitų visuomenės narių reikalauti, kad jie apsaugotų tuos žmones.

Šiuo metu Europoje vykstantys procesai ir padidėjęs noras reguliuoti visuomeninį gyvenimą teigiant, kad tokiu būdu visiems bus saugiau, man kelia nerimą. Aš mačiau sovietinę sistemą ir kaip tokia perdėta reguliacija prie gero nepriveda. Blogai, kai auganti skaitmenizacija suteikia valdžiai galimybę labiau kontroliuoti visuomenę.

- Ar Norvegijoje egzistuoja prievolė testuotis, kaip Lietuvoje tai turi daryti pedagogai, mokiniai ir pan.?

- Priešingai - Norvegijoje yra draudžiamas priverstinis testavimas. Žmonės testuojasi, jeigu turi simptomus arba turėjo artimą kontaktą su sergančiuoju. Tokiu atveju žmogus turi arba daryti testą, arba karantinuotis savaitei. Praėjus šiam laikui ir nepasireiškus simptomams, izoliacija nutraukiama. Nėra tokių dalykų, jog neturinčiam simptomų ir nesutikusiam testuotis žmogui būtų ribojama jo galimybė dirbti, mokytis.

Be to, profilaktiniam testavimui greitieji ir PGR testai nėra tinkami. Jie yra naudingiausi, kai yra testuojami žmonės su simptomais. Tam naudoti juos rekomenduoja ir Europos užkrečiamų ligų centras.

Gaunu žinių iš Lietuvos, kad žmonės yra nušalinami nuo darbų dėl atsisakymo vakcinuotis ar testuotis. Vertinu tai labai blogai. Tokie dalykai kelia nerimą. Tai yra prievartos grąžinimas į mūsų visuomeninį gyvenimą... Tiesą sakant, nelabai suprantu, kaip tai leidžia ES jurisdikcija.

- Gal vakcinacijos lygį Norvegijoje pasiekti pavyko dėl griežtų reikalavimų?

- Ne, žmonės nėra verčiami ar spaudžiami vakcinuotis, net dirbantys sveikatos sektoriuje. Dirbu didelėje universitetinėje ligoninėje ir pirmoji vakcina vasario mėnesį, kuri buvo mums pasiūlyta, buvo „AstraZeneca". Vėliau Norvegija ją pašalino iš vakcinacijos programos dėl tromboembolinių komplikacijų rizikos. Mums buvo pasiūlyta skiepytis antra doze su „Pfizer" arba „Moderna". Kol kas nėra jokių tyrimų, kaip skirtingos vakcinos sąveikauja viena su kita, tad nemažai žmonių nesutiko skiepytis. Dėl to jie nebuvo nušalinti nuo darbo su pacientais. Taip pat Norvegijoje atsargiai žiūrima į vaikų vakcinavimą ir paskelbta, kad kol kas tai nebus daroma.

Žinau, kaip Lietuvoje kritikuojami žmonės, kurie nenori skiepytis. Bet kartu pasigendu pasvėrimo tarp naudos ir žalos. Juk vakcinos, kaip ir bet kurie kiti medikamentai, turi pašalinius poveikius. Ir iš kolegų medikų pasigendu individualaus požiūrio. Daug kalbama apie naudą visuomenei, nors, pavyzdžiui, žmogus niekuo nerizikuoja apsikrėtęs infekcija, tačiau turi skiepytis, kad būtų geriau tiems, kurie turi aukštesnę riziką susirgti rimta ligos forma. Man, kaip gydytojai, toks požiūris yra svetimas. Manau, svarbu vertinti individualią naudą ir riziką konkrečiam žmogui.

Todėl keista girdėti pareiškimus, jog rizikos grupei priklausantiems žmonėms vengiant skiepytis, reikėtų „minkštai" versti skiepytis rizikos grupei nepriklausančius žmones, kad susikurtų visuomenės imunitetas. Tai prieštarauja logikai.

- Norvegija džiaugiasi žemu mirusiųjų nuo koronaviruso žmonių skaičiumi. Lietuvoje šis skaičius labai didelis, taip pat fiksuojama daug perteklinių mirčių. Ar tai gali būti gydymo paslaugų ribojimo rezultatas?

- Bendras mirtingumas šiais metais Norvegijoje yra mažesnis nei penkių pastarųjų metų vidutinis mirtingumas. Taip pat nėra perteklinių mirčių. Norvegija taikė griežtas taisykles, tačiau šalis nebuvo uždariusi gydymo paslaugų prieinamumo. Žmonės galėjo į ligonines kreiptis ir buvo į jas guldomi taip pat, kaip ir iki pandemijos. Buvo teikiamos tiek skubios, tiek planinės paslaugos.

Girdėjau iš kolegų Vilniuje, kad kai kuriuose „nekovidinėse" gydymo įstaigose pusė lovų buvo laisvų. Netgi girdėjau istorijų, kad dalis sergančiųjų nesikreipė į medikus dėl baimės ligoninėje užsikrėsti koronavirusu. Norvegijoje tokių dalykų neteko girdėti.

- Švedija buvo kritikuojama dėl liberalios reakcijos į pandemiją. Tačiau šiandien ji taip pat džiaugiasi gerais ligos suvaldymo rezultatais ir mažu mirtingumo rodikliu.

- Vienas iš faktorių yra tai, kad Skandinavijoje žmonės labai pasitiki valdžia ir jos sprendimais. Tai yra daugiametis įdirbis. Žmonės Švedijoje ir Norvegijoje klauso rekomendacijų, priima jas rimtai. Be to, mažai kalbama apie tai, kad Švedijoje valdžia juridiškai negali gyventojams drausti kažką daryti, nes jiems to neleidžia Konstitucija. Prieštaravę tam politikai netektų populiarumo.

Visa tai man, kaip medikei, gana aiškiai rodo, kad daugelyje pasaulio šalių pandemijos valdymas buvo labai politizuotas, daugiau paremtas baime, o ne mokslo logika. Todėl sukėlė daug negatyvių grandininių reakcijų.

Griežtus reikalavimus įvedusios šalys pralošė keliais aspektais: daug žmonių prarado pasitikėjimą valdžia, neteko darbų, suprastėjo žmonių psichinė sveikata. Nors Norvegijoje nedidelis mirtingumo rodiklis, nuo Antrojo pasaulinio karo čia nebuvo tokio aukšto nedarbo lygio kaip dabar. Tai, kaip ir kitos šalutinės pasekmės, yra dėl ilgalaikių ribojimų. Pavyzdžiui, vaikų psichiatrai šiuo metu nespėja patenkinti išaugusio poreikio.

Beje, lyginant skirtingas JAV valstijas, matyti, kad mirčių statistika stipriai nesiskiria, nepaisant skirtingo lygio karantino. Tai rodo, kad griežti ribojimai atneša daugiau žalos visuomenei ir nepanašu, kad gelbsti gyvybes.

Aš manau, kad turime gydyti ligas, o ne virusus. Nereikia baimintis, kad koronavirusu užsikrės jauni žmonės, jeigu jis jiems beveik nepavojingas. Daugybė rizikos grupėje esančių žmonių jau pasiskiepijo, tad laikas po truputį grįžti į ankstesnį gyvenimą. Bet ateitis parodys, pasimokėme iš savo klaidų ar ne.