Lėmė statistika

Lietuvoje dirbti verčiami vis vyresnio amžiaus žmonės, nors COVID-19 pandemija atskleidė, jog vieningai pripažįstama: 60-mečiai ir vyresni papuola į rizikos grupę, kai užsikrėtus rizika sulaukti sunkių komplikacijų ar net mirties yra didesnė. Ir būtent tokio amžiaus žmonės raginami, jei įmanoma, netgi nevykti į darbus, nors dalis jų nėra sulaukę pensinio amžiaus, kuris vis vėlinamas: vyrams kasmet po 2 mėnesius, moterims - po 4, kol 2026-aisiais visiems pasieks 65 metus.

Lietuvos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos prezidentas prof. Julius Kalibatas priminė, kad veikiausiai netolimoje ateityje pensijos lauksime iki 67 metų, o gal net ilgiau, nes tuo keliu planuoja eiti daug ne tik ES, bet ir kitų valstybių. Nepaisant to, kad pandemijos akivaizdoje jau ir 60-mečiai pripažinti esantys rizikos zonoje.

„Kodėl rizikos riba pasirinktas 60 metų amžius? Statistika, rodo, kad būtent nuo 60-ies prasideda didesnis sergamumas. Aišku, tik grynai statistiškai, nes kiti pradeda sirgti ir nuo 40-ies ar nuo 70-ies. Tačiau statistiškai nuo 60-ies sergamumas yra didesnis nei, tarkim, grupėje nuo 50 iki 60 metų“, - paaiškino J.Kalibatas.

Imunitetas silpnėja nuo 60-ies

Anot profesoriaus, po 60-ies labiausiai kamuoja širdies bei kraujagyslių ligos, taip pat plaučių ir onkologinės. O turint tokius negalavimus koronavirusas yra pavojingesnis nei šių problemų neturintiems asmenims, todėl pirmiesiems ir rekomenduojama vengti viešumos. Tačiau vis tiek nepripažįstama, kad galbūt dalis priešpensinio amžiaus asmenų net ir normaliomis sąlygomis jau gali būti nedarbingi arba privalo dirbti sukandę dantis dėl sveikatos problemų.

„Aš 10 metų tyriau imuninę sistemą, todėl galiu drąsiai pasakyti, kad su amžiumi imunitetas silpnėja. Ypač po 70-ies imuninė sistema silpniau ginasi nuo infekcijų, silpniau gamina antikūnus, žmonės yra jautresni bakterinėms, virusinėms infekcijoms. Tačiau sistemos silpimas jau stebimas nuo 60 metų“, - dėstė J.Kalibatas.

Kraupūs išskaičiavimai

Pasak mediko, kuo vyresnis darbo rinkoje esantis žmogus, tuo dažniau (bent jau statistiškai) jis turi imti laikinojo nedarbingumo pažymėjimą. Deja, profesoriaus teigimu, ne vien žmogaus sveikata tikrovėje lemia, kada jį reikėtų išleisti į pensiją. Anot jo, medicinos ekonomikoje yra terminas, reiškiantis klausimą, ar įdėti pinigai atsiperka.

„Mes visuomet kalbame apie žmogaus sveikatą, tačiau nesurasite nė vienos valstybės, kuri sakytų: žinote, mes tam, kad išgelbėtume 100 pensininkų sveikatą, išleisime 100 mln. dolerių ar eurų. Niekas to nedarys, nes ekonomiškai paskaičiuota, kad tai - neefektyvu: pensininkas nenumirs, tu jam gyvenimą pratęsi, tačiau iš to pensininko jokios ekonominės naudos nėra. Apie tai viešai, aišku, nekalbama, tačiau tai yra grubi medicinos ekonominės tikrovės pusė. Akivaizdu, kad didelės dalies pensininkų gyvenimą, investavus didelę sumą, būtų galima prailginti, tačiau nebūtų pakankamo ekonominio efekto. Jei mato, kad žmogus išgydomas jauname amžiuje, to mielai siekiama, nes žmogus šaliai dar atneš daug ekonominės naudos. O senesnis?

Visi žinome: kai Italijoje prasidėjo koronavirusinė infekcija, buvo pradėta griežtai reguliuoti ligonių gydymą pagal amžių. Esi pensininkas - tau reanimacija nepriklauso, nes palatos priklauso tiems, kuriems esą yra daugiau šansų išgyventi. Nors pensininkai, jei jiems būtų skirtos reanimacinės palatos, irgi dauguma būtų išgyvenę. Tačiau visuomet pasirenkamas šaliai ekonomiškai naudingesnis variantas. Tai - baisu, ciniška, bet realybė“, - pasakojo J.Kalibatas.

Sistema „sprogtų“

Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas sako, kad pensinio amžiaus vėlinimas susijęs su keliais labai svarbiais aspektais.

„Kažkada moterys į pensiją išeidavo 55-erių, vyrai - 60-ies. Gyvenimo trukmė būdavo tokia, kad net taip anksti išėję į pensiją vyrai porą metų pagyvendavo ir išeidavo į kitą pasaulį. Akivaizdu, kad, gerėjant gyvenimo sąlygoms, keičiantis darbo pobūdžiui, ilgėja gyvenimo trukmė. Jai ilgėjant labai svarbus momentas, kaip mes užtikrinsime, jog kas nors uždirbtų pensijas senjorams. Net Vakaruose suprantama, kad pensinis amžius yra neišvengiamas, nes daugėja pensininkų. Ir tų uždirbamų net ir didelių atlyginimų pensininkams išlaikyti neužtenka“, - sakė D.Arlauskas.

Pasak jo, politikai negali žiūrėti į tai, kad pensinio amžiaus vėlinimas gal kam nors nepatinka, nes, nesiimant jokių veiksmų, viešasis sektorius susidurtų su milžiniškomis problemomis, o socialinė sistema „sprogtų“. O paklaustas, kodėl darbdaviai taip kratosi vyresnio amžiaus darbuotojų, D.Arlauskas atsakė, kad yra keli aspektai.

„Atlikti ne vieni tyrimai, atskleidę, kad Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių gebėjimai dirbti su naujomis technologijomis (ypač susijusiomis su IT sritimi) yra vieni iš prasčiausių visoje ES. Vyresnių žmonių mentalitetas, deja, toks: „ai, vis tiek nieko nebepasieksiu, ai, vis tiek valstybė manimi pasirūpins“. Nėra geno, kuris duotų suprasti, jog pats iki gyvenimo pabaigos esi atsakingas už save ir turi stengtis.

Pavyzdžiui, dabar dėl karantino labai daug dirbama nuotoliniu būdu. Vyresnio amžiaus žmonėms, deja, dirbti nuotoliniu būdu labai sunku, nes jis susijęs su naujomis technologijomis“, - tvirtino D.Arlauskas.

Komentuoja Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga RUGINIENĖ:

Idėja nebevėlinti pensinio amžiaus gal būtų ir gera, tačiau darbas vyresniame amžiuje dar yra susijęs ir su pajamomis. Šiandien mūsų pensijos yra tokios mažos, kad tuo mes ir skiriamės nuo Vakarų Europos bei Skandinavijos. Ten žmonės tik ir laukia pensijos, kad galėtų pakeliauti, pailsėti, skirti laiko sau. Mūsų darbuotojai su siaubu laukia pensijos, nes jos nustumia į absoliutų skurdą.

Būtų idealiausia, kad žmonėms, sulaukusiems pensinio amžiaus, būtų sudaryta galimybė ir gauti pensiją, nors ji ir labai maža, ir dar dirbti, jei leidžia sveikata. Tačiau darbdaviai tik sulaukia dienos, kai galės atsisveikinti su darbuotojais, ir iš karto pasako „viso gero“. Aišku, yra tam tikrų sričių, kuriose patirtis, žinios labai vertinamos (mokslininkai ir pan.), tačiau kai kuriose tik ir laukiama, kol galės atsikratyti senesniais darbuotojais.

Pensinį amžių būtų galima sutrumpinti, ypač kai dabar pripažįstama, kad nuo 60 metų jau esi rizikos grupėje, tačiau tai turi būti susiję su pensijų dydžiu. Negalima išvaryti į pensiją 60-ies ir pasakyti, kad žmogus turi išgyventi už 300 eurų.

Ir dar turi būti skatinamos naujos darbo formos, tokios, kaip darbas nuotoliniu būdu. Tada net ir puokštę ligų turintis žmogus galėtų visavertiškai dirbti. Darbdaviai iš darbuotojų reikalauja lankstumo, tačiau patys nenori būti lankstūs. Manau, karantinas šią darbo formą „išpopuliarins“. Manau, visi turėsime peržvelgti tai, kas buvo iki karantino.