Karantinas smogė paauglių psichikai: žudosi vaikai

Kaune nutikusi tragedija - ne vienintelė. Prieš savaitę iki jos Vilniuje rastas negyvas paauglys be smurtinių žymių. Prieš daugiau kaip mėnesį skelbta apie moksleivę, Vilniaus rajone iššokusią pro trečio aukšto mokyklos langą. Ji, laimei, išgyveno.

Statistiškai, kiekvienais metais Lietuvoje nusižudo viena gimnazistų klasė. Tuo metu dalyje šalies mokyklų vis dar nėra psichologų, kurie dirbtų su šio amžiaus moksleiviais.

- Dėl kokių priežasčių paaugliai pakelia prieš save ranką? - „Vakaro žinios" paklausė psichologės-psichiatrės Viktorijos GRIGALIŪNIENĖS.

- Priežasčių yra ne viena. Pirmasis rizikos veiksnys yra jautrus moksleivių amžius. Paauglystėje kyla daug psichologinių ir fiziologinių naujumų. Keičiasi kūnas, reikia prie jo adaptuotis ir tai gali sukelti stresines situacijas. Kartu kyla daug psichologinių problemų, kyla egzistenciniai klausimai, o šio amžiaus žmogus dar nėra pajėgus vienas atsakyti į šiuos klausimus. Tad čia labai svarbus santykis su šeimos nariais ir palaikymas. O šiais laikais gyvenimo tempas yra labai greitas. Dažnai tėvai yra užsiėmę, verčiasi per galvą ir vienas prioritetinių dalykų lieka tai, kad vaikas eitų į mokyklą, gerai mokytųsi ir nedarytų gėdos. Tam tėvai dažniausiai skiria laiko, o viskam kitam laiko vis mažėja. Tad paaugliai atsakymų ima ieškoti patys.

- Prisideda ir patyčių problema?

- Patyčių problema yra labai didelė. Ir tai tikrai nėra tik šių laikų problema. Bet dabartiniais laikais vaikų psichologinis atsparumas yra labai suprastėjęs, jie nemoka pastovėti už save. Kartu prisideda tai, kad patyčių turinys tapo stipresnis, žiauresnis. Ypač prie dabartinių interneto ir socialinių tinklų sąlygų. Senesniais laikais tokios situacijos neišeidavo už mokyklos ar kiemo ribų, o dabar tai persikelia į viešąją erdvę ir labai greitai plinta. Tai dar labiau pažeidžia paauglių psichiką.

- Kokia yra savižudybių statistikos tendencija?

- Prieš pandemiją džiaugėmės, kad skaičius lyg ir buvo mažėjantis, bet jau dabar matome, kad blogi skaičiai arba grįš, arba netgi padidės. Kiek matau iš praktikos, visuomenės uždarymas dėl COVID-19 padarė savo. Visi pasaulio duomenys rodo, kad netgi mažamečių vaikų sergamumas depresija labai padidėjo.

Visos šios paminėtos priežastys yra pagrindinės, tačiau kartu kiekvienu atveju yra ir papildomų individualių priežasčių, kuriomis gali būti sunkumai šeimoje ar uždaresnis paauglio būdas.

- Prieš mėnesį iš trečio gimnazijos aukšto pro langą iššoko mokinė. Ar tokie poelgiai yra pagalbos šauksmas, signalas?

- Savižudybės teorija sako, kad dažniausiai nebūna taip, kad žmogus staiga ar be jokių signalų imtų ir nusižudytų. Visuomet yra signalų. Vaikai, kurie kelia ranką prieš save, prieš tai visuomet parodo tam tikrus ženklus. Tačiau dar ne visuomet gerai mokame juos atpažinti. Pati esu vedusi mokymus, kaip turi veikti tas sureagavimo algoritmas, bet visuomenė taip pat turėtų būti labiau į tai įtraukta. Manau, kad tai turėtų būti skleidžiama ne tik tarp specialistų. Nes artimieji dažnai tų signalų neatpažįsta.

Mes tikimės, kad mokytojai taip pat turėtų atpažinti tokius signalus, bet dažnai iš jų išgirstame, kad pas juos ir taip dideli krūviai, tad nėra kada gilintis. Nežinau, kaip tokią poziciją pakomentuoti... Gal turėtume būti labiau bendruomeniški ir rūpintis jaunosios kartos sveikata. Juk nuo jų priklauso mūsų Lietuvos ateitis. Nesakau, kad esame stagnacijoje, tikrai esame pajudėję į priekį šiuo klausimu, bet dar tikrai yra kur stengtis.

- Mokyklose diegiamos įvairios patyčių prevencijos programos, apie kurias girdime metai iš metų...

- Įvairios savižudybių ir patyčių programos mokyklose, manau, turėtų būti labiau stebimos ir kontroliuojamos. Aš pati žinau atvejų, kai mokykloje, kur turi vykti prevencija, tik supildomi reikalingi popieriai, o iš tiesų niekas nevyksta.

Be to, pastebime, kad kai kuriose mokyklose yra daug problemų. Manau, į tai turėtų įsijungti ir savivaldybė. Jeigu mokykloje kyla tokios problemos, gal reikėtų svarstyti keisti vadovą. Gal vadovas negeba tvarkytis, reikia jį stebėti arba keisti. Dabar matome situaciją, kad jeigu paauglys nusižudė namuose, tai jau ne mokyklos reikalas. Esą problema bus sprendžiama tik jeigu tai nutiktų mokyklos kieme. Tai yra netinkamas požiūris.

- Pernai skelbiant šalies mokyklų reitingus, buvo atkreiptas dėmesys, kad apie trečdalyje mokyklų nėra psichologų. Kodėl taip yra, turint tokią prastą vaikų psichikos sveikatą?

- Negaliu atsakyti. Manau, kad negali būti neišskirti reikalingi etatai ir pastaruoju metu yra didinamas finansavimas psichikos sveikatai. Yra daug paruošiamų specialistų, tačiau galbūt to neužtenka visam poreikiui patenkinti. O gal ir ne visi specialistai ryžtasi eiti dirbti į mokyklas. Ten yra daug problemų ir tikrai yra ką veikti. Kad psichologai norėtų eiti dirbti į mokyklas, turi būti dirbama komandinio darbo principu. Dėstau psichologams ir vedu mokymus. Girdžiu iš mokyklų atėjusius psichologus, kurie pasakoja, kad mokytojas įstumia mokinį į psichologo kabinetą ir tiek. Psichologui pasiteiravus pedagogo apie problemą, atkertama, kad mokytojo darbas yra tik dalyką išdėstyti, o jau psichologas turi išspręsti visas vaiko problemas. Jeigu nebus bendradarbiavimo, situacija nesikeis. Čia kaip ir šeimoje: galime dirbti su vaiku, bet jeigu tėvai nekeičia savo elgesio, vaikas nepasikeis. Psichologai nėra stebukladariai. Jie negali padaryti stebuklo, jeigu vaiko aplinka nepadeda.

- Ar tėvams reikėtų žinoti, kaip elgtis su paaugliu, kad jam nekiltų minčių pakelti prieš save ranką?

- Jeigu vaikas yra šeimos dalis ir tėvai su vaikais bendrauja nuo mažumės, aiškinasi problemas, nereikia kažkokių papildomų priemonių. Kita situacija, jeigu šeimoje visi išsiskirstę po savo kampus: mama virtuvėje, vaikai kambariuose ir pan. Tuomet nėra tikro santykio, o kilus kokiai nors konfliktinei situacijai, tai gali paskatinti paauglį pakelti ranką prieš save. Vaiką užauginti yra labai sudėtinga, bet daug tėvų įsivaizduoja, kad tam pakanka nupirkti kompiuterį, gerą telefoną, užrašyti į privačią mokyklą ir penkis būrelius. Su tokiu požiūriu problemos neišsispręs. Niekas negali pakeisti gyvo santykio šeimoje.

- Artėja šventinis laikotarpis, kuris taip pat yra sudėtingas jautriems žmonėms. Kaip padėti sau, kad šventės nekeltų streso, neaštrintų depresinės nuotaikos?

- Depresinės nuotaikos per šventes dažniausiai paūmėja vienišiems žmonėms. Yra ir tokių šeimų, kurios susitinka per šventes, bet tarp jų nėra ryšio. Nes tai tik formalus, o formalumas niekuomet nekelia džiaugsmo. Vaidinti, kad susitikti labai smagu tampa sudėtinga, žmogus ima jausti, kad šventės jam kelia papildomą stresą.

Nereikia daryti kažko priverstinai. Jeigu žmogus jaučia, kad tikrai nenori važiuoti atlikinėti kažkokių pareigų, to daryti nereikia. Kažkam gal jaukiau pabūti su savimi ir pasidaryti šventę sau. Žinoma, niekas negali atstoti gyvo bendravimo. Kartais galima geriau jaustis net su svetimais žmonėmis. Galima rasti bendraminčių, kurie susiburia, eina į žygius per šventes ir taip leidžia laiką. Labai svarbu, kad viduje kurtume šventę sau, o ne kitiems.

Ir reikia nepamiršti, kad visuomet galima kreiptis į specialistus. Yra įvairios galimybės, galima pasinaudoti netgi nemokamomis konsultacijomis. Gal net jūsų sveikatos klinikoje, kurioje lankotės, yra psichikos sveikatos centras.

Atpažink savižudybės rizikos ženklus

• Tolygus nuotaikos prastėjimas;

• Nerimastingumas, dirglumas, pyktis;

• Kaltė, gėda, bejėgiškumas;

• Staigus palengvėjimas, nuotaikos pagerėjimas;

• Kalba: „Vis tiek nieko nepakeisiu", „Mano gyvenimas beprasmis", „Be manęs jums bus lengviau", „Jeigu kartais man kas nors atsitiktų";

• Socialinis atsiribojimas;

• Atsitraukimas nuo įprastų, mėgstamų veiklų;

• Pakitę mitybos įpročiai, staigūs svorio pokyčiai;

• Nesirūpinimas asmenine higiena ir išvaizda;

• Nemiga, mieguistumas;

• Padidėjęs psichoaktyvių medžiagų vartojimas;

• Asmeniškai svarbių, brangių daiktų išdalijimas;

• Artimų žmonių lankymas, siekiant atsisveikinti.