1 nuotr.Prieš keletą savaičių spaudos kioskuose atsiradęs žurnalas TOP Nr.5 paskelbė 500 turtingiausių žmonių pavardes. Vienuoliktoje vietoje - „Vakarų medienos grupės“ valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas, kurio, kaip skelbia šis leidinys, turto vertė 164 mln. eurų. Turto augimas įspūdingas: nuo turėtų 62 mln. eurų 2016-aisiais jis per metus išaugo 102 mln. Joks kitas šiame leidinyje įvardintas žmogus per metus taip nepraturtėjo. Štai keletas citatų iš TOP leidinio: „Vakarų medienos grupė“ bendradarbiauja su Švedijos perkybos gigante „Ikea“ ir ši partnerystė „lieja sraunią srovę ant S.Paulausko verslo malūno.“ „Seime 2017 m. pagaliau patvirtintą urėdijų reformą galima laikyti ir asmenine S.Paulausko pergale - įtakingas verslininkas aštriai kritikavo senąją Lietuvos miškų valdymo sistemą.“
JAV Jeilio universiteto mokslininkai Lietuvos miškų valdymo sistemą pripažino geriausia pasaulyje, Europos komisija pripažino Lietuvos miškų valdymo sistemą geriausia Europoje, o štai S.Paulauskui ir jo valdomai „Vakarų medienos grupei“ ji netiko. Tai, kad urėdijų reformą vykdė medienos perdirbėjai, o ne miškininkai, niekam nebuvo paslaptis. Apie tai ne kartą rašė „Respublikos“ leidinių grupės spauda ir žinojo visi urėdijų darbuotojai.
Daugiau nei dešimtmetį stebėjau šį procesą ir būdamas Seimo nariu, ir žurnalistu.
Asmeniškai su S.Paulausku esu susitikęs tik keletą kartų, nes oponuojame vienas kitam miškotvarkos klausimais. Kitaip sakant, esame skirtingose barikadų pusėse.
Jeigu vertinčiau ne S.Paulausko įsitikinimus, o ištvermę ir gudrumą siekiant užsibrėžto tikslo, jam rašyčiau „dešimtukus“. Nes šis žmogus - verslo genijus!
Bet grįžkime šiek tiek atgal. 2015 metais Seime balsuojant dėl urėdijų reformos, Lietuvos miškininkai vieningai protestuodami, atrodo, palaidojo šias idėjas visam laikui. Tačiau S.Paulauskas nepasidavė ir, kaip kalba pikti liežuviai, per tuometinį savo statytinį - generalinį urėdą Rimantą Prūsaitį, sugebėjo suskaldyti iki tol vieningą miškininkų bendruomenę. Turbūt pamenate medelynų optimizavimo idėją, kai buvo nuspręsta Lietuvoje urėdijose esančius medelynus stambinti, paliekant juos tik generaliniam urėdui palankiose urėdijose?
Tada miškininkų vienybė susvyravo, o pasirinktas 2016 metų laikas, kai Seimas atostogavo ir ruošėsi naujiems rinkimams, buvo tam tiesiog idealus.
Ką rėmė, finansavo Seimo rinkimuose S.Paulauskas, paliksiu spėlioti skaitytojams. Tačiau, kai naujai išrinktas „valstiečių-žaliųjų“ vadovaujamas Seimas 2017 metų pratęstoje pavasario sesijoje ėmėsi urėdijų reformos...
Šį straipsnį rašau ne pašlovinti S.Paulauską. Ar susimąstėte, kaip apgailėtinai šioje situacijoje turėtų atrodyti Seimo pirmininku tapęs agronomas Viktoras Pranckietis, visa Seimo valdyba su Ramūno Karbauskio dešiniąja ranka Rima Baškiene? Visai kitoje šviesoje, kai buldozeriu buvo stumiama liūdnai pagarsėjusi miškų reforma, plenarinio posėdžio metu nušvito pirmaisiais smuikais groję ir „kalifais“ valandai tapę Povilas Urbšys ir Virginija Vingrienė. Pastarąją galima pavadinti rinkimuose apsimelavusia „žalia“ politike, kuriai atsidėkota pakvietimu į kelias komercinės televizijos laidas. Tačiau P.Urbšys, į Seimo sąžinės etalono titulą pretendavęs veikėjas, man neįrodytų, kad nėra niekaip prisidėjęs prie S.Paulausko šimtą milijonų eurų viršijančio turto augimo. Nemėgstu ir nenoriu skaičiuoti svetimų pinigų, bet miškų kirtimo vajus tęsiasi toliau.
Aplinkosaugos ministerija (įsiklausykite - aplinkosaugos!), kuriai vadovauja Kęstutis Navickas, pareiškia, kad brandus miškas prigamina daug anglies dvideginio ir tai labai pavojinga žmonių sveikatai. Normalioje valstybėje visi suskubtų dairytis psichiatrų, bet mūsų Vyriausybėje tokiu esantis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga tyli. Tad Vyriausybė didina miškų kirtimo normas, mat medienos perdirbimo pramonei labai reikalinga žaliava.
Užaugau tarybiniais laikais šeimoje, kurioje tėvai aiškino, kad mes, lietuviai - darbšti ir gabi tauta, bet esame okupuoti ir turime paklusti svetimų, mums primestų, valdžių, kurios neklauso nei mūsų, nei proto balso, valiai.
Tik stebėdamas šiandieninės valdančios daugumos sprendimus, pradedu galvoti, kad savo požiūriu į eilinius žmones ji nė kiek nesiskiria nuo sovietinės valdžios, kurios rusišką posakį „ja načalnik, ty durak!“ pakeitė lietuvišku „aš viršininkas, tu kvailys“. Tik šiandien skambančiu daug ciniškiau.
