Kam iš tiesų tarnauja bankams pataikaujantys politikai

Apie nuolatinį politikų nuolaidžiavimą bankams ir dėl to nesibaigiantį jų savivaliavimą prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo advokatas Ignas VĖGĖLĖ, Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos prezidentas Vytautas BUDNIKAS ir publicistas Algimantas RUSTEIKA. Pokalbį vedė Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Viena iš valstybės funkcijų yra užtikrinti visuomenės socialinius interesus. Tam mes turime Seimą, Vyriausybę, prezidentą. Šiuo atveju visus abejojusius nustebino ryžtingai visuomeninio intereso pusėn stojęs Gitanas Nausėda. Prezidentas, pats buvęs ilgametis SEB banko darbuotojas, vetavo Mokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymą. Šiuo atveju klausimas būtų apie Tautos išrinktus Seimo narius, kurie, užuot atstovavę Lietuvos žmonių interesams, stoja vis įžūlėjančių skandinavų bankų pusėn. Tai kas gi čia vyksta mūsų valstybėje?

I.VĖGĖLĖ: Seimas priėmė Mokėjimų įstatymo pakeitimus, pagal kuriuos bankai, kiti mokėjimo paslaugų teikėjai, netgi kredito institucijas aptarnaujančios įstaigos, būtų galėję savo pačių sprendimu rinkti ir saugoti „specialių kategorijų asmens duomenis", kuriuos su labai siauromis išimtimis įsakmiai draudžia rinkti ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR).

Tai duomenys apie religines, filosofines, politines pažiūras, priklausymą partijoms, etninėms grupėms, netgi biometriniai, genetiniai duomenys ir duomenys apie lytinį gyvenimą ar orientaciją. Kilus triukšmui po įstatymo priėmimo valstybės įstaigų bei bankų atstovai ėmė teisintis, neva tie duomenys ir taip jau ilgą laiką renkami, nes esą žmonės juos linkę pateikti „mokėjimo paskirties" eilutėje tuomet, kai atlieka pavedimus.

Tačiau, jei tie duomenys buvo iki įstatymo priėmimo renkami neturint tam teisinio pagrindo, tai yra minėto ES reglamento pažeidimas, su valstybės žinia galimai vykdytas keletą metų. Pažeidimas užtraukia solidžias baudas, įgalina kreiptis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Netgi reikėtų kelti klausimą, kodėl valstybės institucijos, pavyzdžiui, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, paprastai labai jautriai reaguojanti į menkiausius BDAR pažeidimus, tokio bankų vykdyto duomenų tvarkymo nekontroliavo?

Skandalas baigėsi, atsakingos institucijos tyli - jokio tyrimo, jokios atsakomybės. Vadinasi, arba priimant įstatymą melagingai bandyta prisidengti ta „mokėjimo paskirties eilute", arba valstybinės įstaigos apeidamos įtakingiausius pasirinktinai kontroliuoja tik tuos, kurie neturi didelės įtakos ir negali apsiginti. Panašiausia, kad abi šios prielaidos turi pagrindą. Juk įstatymu, kaip jau minėjau, leista tvarkyti asmens genetinius duomenis, kurie BDAR apibrėžiami kaip duomenys, gaunami „visų pirma analizuojant biologinį atitinkamo fizinio asmens mėginį".

Kas, vykdydamas pavedimą, nurodo tokio pobūdžio duomenis mokėjimo paskirties eilutėje? Akivaizdu, kad niekas. Tokia situacija neįmanoma. Tuomet kodėl suteikta teisė ir tokius duomenis tvarkyti? Klaidingai įstatymo leidėjo pasirinkta formuluotė, negebėjimas pasirinkti reguliavimo apimties? O gal valdantieji politikai turėjo kitų tikslų ir planavo už valstybinio sektoriaus ribų sukurti ypatingai jautrių asmens duomenų bazes?

Labai patogu ir efektyvu: duomenis kaupia privatūs subjektai jų pačių kaštais, o valstybinės institucijos, prireikus, turi pilną prieigą prie tokių duomenų. Ir tiems privatiems subjektams naudinga - jie tampa vieninteliais ir išskirtiniais visų asmens duomenų tvarkytojais. Prisiminkime, kad šiais laikais duomenys yra didžiulis turtas, nesudėtingai paverčiamas pinigais.

Naudinga ir politikams bei valstybės pareigūnams, siekiantiems nedemokratiniais būdais valdyti visuomenę: bet kada turėti prieigą prie nepaklusnių asmenų duomenų, pradėti persekiojimą dėl nereikšmingos smulkmenos ar įtakoti rinkimų teisę, paskleidžiant kompromituojančią medžiagą ar pusiau tiesą, remiantis tais sukauptais asmens duomenimis.

V.BUDNIKAS: Į klausimą atsakyčiau klausimu: kiek tos valstybės dar turime? Ką galime dar patys savarankiškai spręsti, o kas mums jau yra uždrausta. Žinodami teisių apimtį, galėtume objektyviau atsakyti į klausimą, kas čia vyksta. O vyksta paprasti dalykai.

Mokslas ir technologijų pažanga vystosi neįtikėtinu greičiu. Informacija apie kiekvieną žmogų tapo lengvai prieinama. Dauguma žmonių ją pateikia savanoriškai socialiniuose tinkluose, skelbdami savo nuotraukas, asmeninius įspūdžius ir pomėgius, rašydami žinutes telefonu. Išmanūs telefonai leidžia nustatyti mūsų buvimo ir lankymosi vietas, susipažinti su mūsų gyvenamąja aplinka. Naršymas kompiuteryje, žiūrimos TV laidos, filmai leidžia daryti išvadas apie tam tikrus mūsų pomėgius.

Elektroninėje erdvėje atsidūrė jau ir žmonių sveikatos duomenys. Technologijų pažanga leidžia lengvai šia informaciją susisteminti. Taigi, turint ją nesunku spręsti apie kiekvieno mūsų sveikatos būklę, pomėgius, asmeninius ryšius, lankymosi vietas ir kt. Ir tai liečia ne tik Lietuvos gyventojus. Tai globali problema. Logiška, kad visos valstybės šiuos duomenis naudoja pirmiausia visuomenės saugumo tikslams.

Turiu galvoje policiją, specialiąsias tarnybas ir kt. Problema ta, kad technologinių galimybių žinoti asmens duomenis neriboja joks įstatymas. Gali kilti ginčas tik dėl šių duomenų rinkimo ir kaupimo teisėtumo. O tai priklauso nuo valstybės įstatymų. Lietuvoje žmogaus privatų gyvenimas saugo Konstitucijos 22 straipsnis, skelbiantis, kad „žmogaus gyvenimas neliečiamas.

Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą".

Taigi, turime situaciją, kai faktinės galimybės (technologijos) leidžia turėti išsamius duomenis apie kiekvieną žmogų, tačiau skirtingų valstybių įstatymai daro kliūtis šiems duomenims kaupti. Tai nepanaikina valdžios norų teisėtėtai įgyti ir kaupti išsamesnius žmonių duomenis. Neabejoju, dėl to ir atsirado globali iniciatyva šioms kliūtims pašalinti.

A.RUSTEIKA: Įvyko elementarus politinis spektaklis. Šį įstatymą priimant „už" balsavo 75, „prieš" balsavo 10, susilaikė 33. Taigi Seime balsų pakako, kad veto būtų atmestas ir įstatymas priimtas, todėl jo nepasirašyti prezidentui buvo visiškai „nepavojinga", nes iš anksto buvo aišku, kad tai nieko nepakeis.

Kai visuomenės protestų išgąsdinti vienmandatininkai išsigando dėl savo išlikimo rinkimuose ir veto neatmetė - nieko valdžiai baisaus neatsitiko. Ir be bankų kontrolės visuomenė pilnai kontroliuojama, totaliai sekama ir duomenis apie kiekvieną iš mūsų kaupia specialiosios tarnybos.

Tuo labiau, kad bankai duomenis kaupia ir be jokių įstatymų, vadovaudamiesi kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimo reglamentais. Mes net nebespėjame visokių privalomų anketų pildyti... Aš seniai nesu jokios partijos narys, jokių partinių ar politinių pareigų neužimu, tačiau mano dukra, nuėjusi į banką, automatiškai tampa „politiškai pažeidžiamo asmens vaiku" ir privalo „pateikti informaciją apie politikoje dalyvaujantį asmenį" - savo tėvą, kitaip paslaugų negaus. Nors net teisme galima atsisakyti liudyti prieš artimą asmenį, tačiau banke - negalima.

Kiekvienas šimtmetis turi centrinį įvykį, kurio pasekmės būna visų kitų istorinių įvykių svarbiausia priežastis. Devynioliktasis amžius - prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų pasekmių sukurtas šimtmetis. Dvidešimtasis - Europos imperijų žlugimo ir rusų revoliucijos sukeltų pasaulinių įtakų persidalinimo karų epocha. Mes gyvename socializmo ir kapitalizmo konfrontacijos ir ilgai sektų pasakų apie „konvergenciją" į būsimą vieningą, industrinę civilizaciją, pabaigos amžiuje.

Socializmas numirė ir jo gyvo niekur nebėra. Rusijoje dabar daugiau laukinio kapitalizmo nei pseudokomunistiniuose Vakaruose, išgyvenančiuose socialistinės, totalitarinės visuomenės kontrolės renesansą. Galutinis šio vyksmo rezultatas priklauso nuo to, ar Vakarų visuomenės ir jų elitai sugebės suvokti, kad momentinę politinę naudą sprendimų priėmėjams suteikiantys procesai yra destruktyvūs ir veda į valstybių ir civilizacijos susinaikinimą. Ir bankai čia vaidina esminį vaidnenį.

G.JAKAVONIS: Prezidentas vetavo įstatymą, kuriam įsigaliojus bankas savo žinioje būtų turėjęs visų mūsų duomenis apie religines, politines pažiūras, duomenis apie mūsų priklausomybę partijoms, etninius, rasinius, genetinius, biometrinius, sveikatos duomenis, taip pat duomenis apie lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją. Prezidento vetuotas įstatymas bankams būtų leidęs vykdyti tikslines politikos funkcijas, kad jie galėtų kontroliuoti, ką žmonės gali ir ko negali turėti.

Bankai bevelytų apskritai panaikinti grynuosius pinigus, kurie suteikia mums saugumo, nepriklausomybės ir laisvės jausmą. Įvairaus lygio politikų padlaižiavimas bankams, kurie aiškiai yra globalistų kuriamo pasaulio įrankis, neatsirado per vieną dieną. Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje vyksta tokie dalykai, kad mūsų šalies žmonės savo žemėje verčiami būti bankų vergais?

I.VĖGĖLĖ: Panašios tendencijos stebimos visur, kur įsigali ideologinė kairė. Antai Nyderlandų vyriausybė siekia sekti visus privačių asmenų atsiskaitymus, kurie viršija 100 eurų. Nyderlandų kairiųjų liberalų vyriausybė pristatė finansų ministrės Sigrid Kaag, kuri taip pat yra Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) Pasaulio poveikio grupės (Global Action group) pirmininkė, paruoštą įstatymo projektą, kuriuo bankai įpareigojami stebėti beveik visą olandų sąskaitų turėtojų bankinę veiklą centralizuotoje duomenų bazėje.

Grynųjų ribojimą palaiko Graikijos, JK, dalis Skandinavijos ir Beniliukso valstybės. Tik ką ribojimą atsiskaityti grynaisiais iki 2.500 eurų įvedė Ispanija. Tuo tarpu Austrija, Vokietija ir Šveicarija tam aktyviai priešinasi.

Dabar pažiūrėkime į Lietuvą. Kaip elgiasi mūsų valdantieji? Tie, kurie mūsų politologų vadinami „dešiniaisiais". Jie tikrai nepanašūs į dešiniuosius Austrijos ar Vokietijos politikus, nes neatsilieka nė per nago juodymą nuo tų radikalių kairiųjų, kurie siekia visapusiškai kontroliuoti visuomenę, ką stebime, pavyzdžiui, Kinijoje. Mūsiškiai, beje, lenkia ir Europos Komisiją, kuri tik siūlo riboti atsiskaitymus grynais pinigais iki 10 tūkst. eurų.

Primenu, kad Lietuvoje nuo lapkričio 1 dienos įsigaliojo dvigubai didesnis ribojimas - draudžiama atsiskaityti grynaisiais pinigais, kai suma viršija 5 tūkst. eurų. Ar įmanoma rasti dar geresnį įrodymą, kad esame valdomi kraštutinės kairės politikų, kurie tik skambiai apsimeta „dešine" tuomet, kai reikia pasinaudoti žmonių patiklumu ir laimėti rinkimus?

Radikalios kraštutinės kairės valdymas ir yra tas atsakymas, kodėl turime nuolatinius išpuolius prieš žmogaus teises ar laisves bankininkystės ar kitose srityse. Žmogaus teisės tokiose visuomenėse neretai tampa miražu, nes jų nebegina ne tik valstybės institucijos, kurių pareiga perspėti apie neteisėtą politikų elgesį, nesustabdo teismai dėl jų priklausomybės nuo politinės sistemos sprendimų, į grubiausius žmogaus teisių ribojimus nebereaguoja net ir dalis žiniasklaidos ar nevyriausybinės organizacijos. Prisiminkime, kad ir tai, kaip buvo vykdomas pandemijos valdymas.

V.BUDNIKAS: Nėra abejonės, kad bankų veiklai nėra svarbi mūsų lytinė orientacija, biometriniai ar genetiniai duomenys. Nuo žmogaus ūgio ar jo seksualinės orientacijos nepriklauso pastarojo mokumas ar gebėjimas atsiskaityti kredito kortele parduotuvėje už perkamą sviestą. Galimybė atsiskaityti grynaisiais daro visus tam tikra dalimi nepriklausomus nuo bankų.

Todėl atsirado poreikis riboti atsiskaitymus grynaisiais, siekiant galutinio tikslo - apskritai eliminuoti grynuosius. Juos eliminavus, kiekvienas būtų priverstas sudaryti su bankais sutartis. O sutartyse būtų pvz., grafa: jūsų lytinė orientacija, politinės pažiūros ir kt. Neatsakius į šiuos klausimus, sutartis nebūtų pasirašyta. O žmogus neturėtų kortelės ir negalėtų nusipirkti netgi maisto produktų.

Akivaizdu, kad kova su terorizmu tėra tik priedanga. Įtampos visuomenėje pirmiausia yra naudingos valdžiai visuomenei valdyti. Jeigu įtampų nėra, galima jas inicijuoti. Visi gerai matome, kaip dirbtinai mūsų visuomenėje yra eskaluojama žmonių priešprieša. Karas Ukrainoje valdantiesiems suteikė pretekstą įvesti nepaprastąją padėtį visoje šalyje, nors galėjo ją įvesti tik pasienio rajonuose. Taigi svarbu, kad būtų šuo, o lazdą visada galima surasti.

G.JAKAVONIS: Tautiečiai paklausti, kuo skiriasi bankininkas nuo reketininko, kreivai šyptelėję atsako, kad su pastaraisiais dar buvo galima tartis. Be to, ir teisėsaugininkai padėdavo. O ką daryti dabar, po dviejų D.Grybauskaitės prezidentavimo kadencijų, kada ji, dirbdama kartu su konservatoriais, savo ir jų įtakon pajungė visas teisėtvarkos struktūras, o jos rinkimų štabo vadovas Vitas Vasiliauskas tapo Lietuvos banko valdybos pirmininku.

Dabartinis banko vadovas Gediminas Šimkus taip pat linkęs skandinavų bankų savivalės „nepastebėti". Ar prezidentas G.Nausėda, gindamas visuomeninį interesą, pats vienas gali „pastatyti bankininkus į vietą"?

A.SKARDŽIUS: Konservatorių Seime prastumtas ir prezidento vetuotas Mokėjimų įstatymo pakeitimas nėra atsitiktinis žingsnis siekiant kontroliuoti visuomenę ir suvaržyti jos teises. Nuo lapkričio 1 d. buvo apribota ir gyventojų teisė atsiskaityti grynaisiais pinigais, jei sandoris viršija 5 tūkst. eurų sumą.

Tokiu būdu žmonės, tarsi avys, varu suvaryti į komercinius bankus krauti jiems pelnus. Nepaisant „kovido" pandemijos, karo bei energetinės krizės, Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai per pirmąjį šių metų pusmetį uždirbo rekordinį - 183 mln. eurų - pelną ir susižėrė 30 mln. eurų daugiau negu pernai, o paslaugų pajamos dėl išaugusių įkainių didėjo 12 mln. eurų (10 proc.).

Tačiau nereikėtų tuo labai stebėtis, kadangi didieji Lietuvos komerciniai bankai „Luminor", „Swedbank" ir SEB, sudarantys apie 80 proc. rinkos, veikia ribotos konkurencijos sąlygomis. Patys bankai neskuba įgyvendinti net su Lietuvos banku pasirašyto memorandumo dėl grynųjų pinigų prieinamumo regionų gyventojams didinimo.

Tačiau tai atrodo menkniekis palyginti su tuo, ką D. Grybauskaitės laikais išdarinėjo Lietuvos bankas ir jo vadovas V. Vasiliauskas, kai per dvejus metus, prisidengiant išgalvotu pretekstu, buvo nacionalizuoti „Snoro" ir „Ūkio" bankai, o jų turėta rinka atiteko Skandinavijos bankams. Rankas spėjo pasišildyti ne tik S. Friklis bet ir daugelis kitų bankroto „konsultantų", žarsčiusių „Snoro" milijonus.

Tuomet Lietuvos bankui nerūpėjo joks valstybės interesas. Vien draudimo išmokoms už prarastus indėlius valstybei teko išmokėti milijardus eurų, o valstybės institucijos prarado šimtus milijonų laikytus nacionalizuotų bankų sąskaitose.

Dabar matome, kad gindami komercinių bankų interesus konservatoriai negaili net savų. Ultimatumais su komerciniais bankais kalbėjęs ir siekęs didinti jiems mokesčius Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas M. Majauskas jau pašalintas iš konservatorių partijos ir labai tikėtina, kad netrukus neteks komiteto pirmininko posto.

Vyriausybei, kaip Mokėjimų įstatymo pakeitimo iniciatorei, nereikėtų dangstytis Europos duomenų apsaugos gairių ar reglamentų perkėlimu į nacionalinę teisę, kadangi tokio reglamentavimo nėra priėmusi nei viena kita ES valstybė. Lietuvos bankų sektorius yra vienas labiausiai koncentruotų Europos Sąjungoje, o galimybės pritraukti naujus rinkos žaidėjus yra ribotos dėl mažos rinkos.

Smulkaus ir vidutinio verslo kredito prieinamumas taip pat yra vienas mažiausių ES. Realus žingsnis, galintis pakeisti situaciją, būtų valstybinio plėtros banko įkūrimas. Nors Seimas dar 2020 - ųjų vasarą priimdamas nutarimą galutinai nubalsavo už valstybinio plėtros banko kūrimą, tačiau valdžią po rinkimų gavę konservatoriai net neketina pradėti valstybinio banko steigimo procedūrų.

Finansų ministrė G.Skaistė ir toliau laikosi savo pozicijos, kad tai atseit bus ne bankas, o verslo kreditavimo fondas, dėl savo prigimties turintis potencialo tapti korupcijos židiniu. Prezidentas G.Nausėda, tuomet aktyviai palaikęs valstybinio plėtros banko įdėją ir teigęs, kad bankas prisidės prie Lietuvos ekonomikos konkurencingumo, taip pat nesiima lyderystės. Galbūt jis vengia dar kartą užrūstinti konservatorius?

A.RUSTEIKA: Kur D.Grybauskaitė vyko savo pirmojo vizito, kuris visada parodo politinius šalies prioritetus? Į Švediją. Su kuo susitiko? Su bankų vadovais. O kur vyko pirmojo valstybinio vizito? Į Norvegiją. Ir neužilgo su I.Šimonyte likvidavo stambiuosius lietuviškus bankus, o rinka atiteko skandinavų bankams, kurių dalį vėliau perpirko amerikiečiai.

Finansai yra ekonomikos kraujas. Gyvename kaip A.Smetonos laikais, kai elektros ir degtukų monopolis priklausė skandinavams, o policija gaudė ir baudė didžiuliais akcizais apmokestintų žiebtuvėlių-"benzinkų" savininkus, kad tik monopolistai neprarastų pelno. Per praėjusią krizę šie bankai aktyvus pervedė į savo metropolijas, per šitą bus taip pat.

O kiek tie bankai turi grynųjų rezervo? Jei kokie 2 ar 5 procentai jų klientų atsiimtų savo indėlius, ar neiškiltų bankų likvidumo klausimas? Visi tampantieji politinių lėlių virvutes ir Lietuvoje, ir Europoje tą puikiai supranta. Ir tai, kad pas mus jau realiai įvesti atsiskaitymo grynaisiais apribojimai, dvigubai didesni už ES dar tik rekomenduojamus, nedviprasmiškai liudija, kad Lietuvoje reali situacija daug arčiau bankų griūties ribos.

Nei G.Šimkus, nei G.Nausėda iš esmės čia nieko negali ir nenori pakeisti, jie net ne pėstininkai globalioje šachmatų lentoje. Socialliberalistinis imperializmas miršta ir niekas nežino, kas ir kaip bus. Jokių patirčių ir kito modelio, kaip buvo žlungant sovietiniam imperializmui, Žemės planetoje šiuo metu nėra. Aišku tiek, kad jau einama bandymų ir klaidų keliu, kuris bus sunkus, prieštaringas ir kruvinas.

Ką nors pakeisti, pasukti palankesne linkme Lietuvos kursą galingame geopolitiniame sraute, nešančiame į pražūtį, gali tik nacionalinės vienybės Vyriausybė, išrinkta ir remiama didžiulės Tautos daugumos. Ar tai įmanoma ir įvyks - priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Nejaugi dar ir dabar nesuprasim, kad lemiamas šalies išlikimui momentas atėjo?

I.VĖGĖLĖ: Džiaugiuosi, kad prezidentas įsiklausė į visuomenės nuogąstavimus ir Mokėjimų įstatymo pakeitimus vetavo kartu pasakydamas, kad reikia grįžti į diskusijų dėl BDAR taikymo mokėjimų srityje pradžią - „ekspertinį lygmenį". Šis veto man kartu yra ir viltis, kad prezidentas drąsiau veiks vidaus politikos srityse ir neapsiribos tik mūsų šalies atstovavimu užsienyje.

V.BUDNIKAS: Neturėtume apsiriboti savo kiemu ir žiūrėti į raudoną skudurą, tarsi bulius, kuris nemato jį laikančios rankos. Bankai tėra reklaminė iškaba, siekiant įteisinti kiekvieno asmens duomenų kaupimą. Prie bankų informacijos prieigą turi ir kai kurios valstybės institucijos. Gal ne visa apimtimi, tačiau tikrai turi. Ši apimtis laikui bėgant gali būti plečiama. Tai yra globalus procesas, kurio tikslas turėti ir kaupti kuo išsamesnius ir kuo daugiau duomenų apie kiekvieną žmogų.

Nei G.Nausėda, nei D.Grybauskaitė šio proceso nesustabdys. Kita vertus, visuomenėje išsikerojo ydingas požiūris, kad vienas lyderis gali sustabdyti arba pakeisti šalyje vykstančius politinius procesus. Generolai ir karveždiai be armijos tėra eiliniai. Šalies vadovų armija - tai visuomenė. Bet mūsų rinkėjai, išsirinkę Seimo narius, sėdi prie televizoriaus ir dejuoja, kad jų išrinktieji nedaro to, ką yra pažadėję. Nesusimąsto, kad jie patys nenori pakilti nuo sofos ir kažką daryti, kad išrinktiesiems būtų neparanku nevykdyti savo pažadų.