Kalėdos Lietuvoje - tradicija ar vartojimas?

Remiantis nuomonių tyrimais, Kalėdos lietuviui vis dar yra viena svarbiausių didžiųjų švenčių metuose. Dažnam šis šventinis metas asocijuojasi su stebuklo laukimu, dvasiniu pakilimu, pagaliau, kaip proga prie šventinio stalo ir vėl išvysti seniai matytus namiškius. Tačiau girdint jau tris savaites iki Kalėdų prekybos centruose grojant lengvo turinio „džingl bels“ tipo muzikėlę ir matant suplukusių bei piktų žmonių minias, desperatiškai šluojančias prekių lentynas nuolatinių „pirkit, pirkit“ ir „nuolaidos, nuolaidos“ šūkių fone, nejučiomis susimąstai, kad egzistuoja ir kita, ne tokia širdžiai miela šios šventės pusė. Tad ką vis dėlto mums reiškia Kalėdos - vartojimą ar tradiciją?

Apie tai ir pakalbėsime šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvauja akademikas Romualdas GRIGAS, Organizacijų vystymo centro vyriausioji konsultantė Mirolanda TRAKUMAITĖ, Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje Odeta BLOŽIENĖ ir kunigas klebonas Elijus MARKAUSKAS. Diskusiją veda Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Klebone, kaip jums, kaip dvasininkui, atrodo, ar iš tikrųjų verta viską taip išpūsti? Man susidaro įspūdis, kad prekybininkai tiesiog prisidengia dvasiniais dalykais siekdami pelno.

E.MARKAUSKAS: Kalėdos iki XVII amžiaus buvo švenčiamos labai triukšmingai, tik XVII amžiuje jos įgijo tam tikro santūrumo. Buvo įprasta, kad Kalėdos yra šeimos šventė. O tas triukšmas prekybos centruose manęs asmeniškai neerzina, nes mes visi puikiai suprantame, kad į prekybos centrą einame apsipirkti. Prekybos centre niekas nesiruošia mums moralizuoti, prekybos centre niekas nesiruošia mums išugdyti kažkokių vertybių, čia yra tam tikros paskirties vieta ir, savaime aišku, prekybininkas stengsis parduoti savo prekę, kad gautų pelną, ir to prekybininko tikrai negalime smerkti. Bet faktas, kad ne tik prekybininkai, bet ir prekybos centrų lankytojai persistengia. Jeigu kalbėtume apie krikščionišką Kalėdų šventimą, esmė yra ne tai, kad žmogus per Kalėdas turėtų išleisti visas savo atsargas, įgyti kažkokių prabangių, didelių dovanų. Jeigu jau švenčiame Kristaus gimimą, Dievo atėjimą į šį pasaulį, tai reikia pasakyti, kad Dievas tam ir tapo žmogumi, kad mes šiame pasaulyje visų pirma kaip didžiausią brangenybę atrastume būtent žmogų.

G.JAKAVONIS: Nedrįsčiau ginčytis, bet vis tiek man kyla toks klausimas, ar ta atnešta dovana iš tikrųjų yra būtinas dalykas švenčiant, pasidalijant švente su kitu žmogumi. Galbūt vienas kitą pasveikinti yra daug maloniau negu kažkokios didelės dovanos. Štai net ir sunkmečiu kai kam kyla klausimas: Viešpatie, iš kur aš imsiu pinigų, kai ateis draugų, kaip aš juos tada apdovanosiu?

E.MARKAUSKAS: Šiaip jau buvo įprasta, kad gruodžio 6-oji yra Šv.Mikalojaus diena, kuri buvo skirta dovanoti dovanas kitam. Šiek tiek vėliau atėjo dar vienas paprotys, kad ir per Kalėdas mes vėl dovanojame dovanas. Tik reikia elgtis labai atsargiai, nes pernelyg daug dėmesio skirdami formai galime pražiopsoti patį Kalėdų turinį. Reikėtų priminti, kad Kalėdos yra šeimos šventė, o ne laikas įvairiems prabangiems, dideliems, labai triukšmingiems pasilinksminimams, kokioms nors išvykoms. Kalėdos iš esmės labai skiriasi nuo Velykų. Velykos yra visuomeninė, visos bendruomenės šventė, kai dalijamės Kristaus pergalės ir gyvenimo pergalės džiaugsmu su visais. O Kalėdos mus lydi į namus, į šeimą ir ši šventė turėtų būti praleidžiama būtent šeimoje, nes Jėzus įsikūnija šeimoje. O dėl dovanų, šiuo atveju iš tikrųjų nereikia persistengti.

G.JAKAVONIS: Odeta, kaip jūs, būdama asmeninių finansų specialistė, vertinate tai, kad šeima, skaičiuojanti centus kasdienei duonai, per šitas šventes pasiduoda tai visuotinei manijai?

O.BLOŽIENĖ: Mes šiemet jau ketvirtus metus iš eilės surengėme Lietuvos gyventojų apklausą - iš tikrųjų daugiau kaip 70 procentų gyventojų finansiškai nesiruošia šventėms, nors išlaidos šaltuoju sezonu, ypač gruodžio mėnesį, padidėja. Kad ir kaip būtų, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai yra didžiausios šventės ir visos vyksta vienu metu. Žmonės patiria labai daug išlaidų per šias šventes, todėl ruoštis joms yra būtina. Bet matome, kad gyventojai vis dėlto neplanuoja, ir kartais juokais sakome, kad Kalėdos atėjo netikėtai. Mes klausėme, kiek žmonės planuoja šiais metais išleisti šventiniam stalui, - visgi dvylika patiekalų, susirenka šeima, vaikai atvyksta pas tėvus. Taigi šiemet šventiniam stalui žmonės planuoja išleisti apie 150 litų. Tai tikrai nėra labai didelė suma, palyginti su kitų Europos šalių gyventojų išlaidomis, nes kitose šalyse gyventojai planuoja išleisti maistui apie 600 litų. Ir lietuvių biudžetas, palyginti su kitomis šalimis, yra gana kuklus. Pirkdami dovanas dauguma planuoja išsiversti su suma iki 100 litų. Kaip realiai tai įvyksta, sunku pasakyti, nes dauguma gyventojų tą savo suplanuotą biudžetą viršija, sausio mėnesį visgi daugiau įsiskolina, vėluoja mokėti už savo įsipareigojimus, už šilumą ir t.t., jau skolinasi iš ateities. Taip atsitinka todėl, kad neteisingai apskaičiavo savo biudžetą ir jį viršijo, o viršyti labai paprasta, kai nuėjęs į parduotuvę girdi tuos skatinimus ir raginimus.

G.JAKAVONIS: Jūs sakėte, kad Lietuvoje šventiniam stalui išleidžiama 100, 150 litų, kitose Europos šalyse - 600. O vertinant procentine išraiška - tos išlaidos didesnės Lietuvoje ar Vakaruose?

O.BLOŽIENĖ: Jeigu lygintume išlaidas maistui, tai Europos Sąjungos vidurkis maisto išlaidoms yra apie 12-15 proc., Lietuvoje, priklausomai nuo pajamų, išlaidos maistui svyruoja nuo 30 iki 60, net iki 70 proc.

G.JAKAVONIS: Ar čia pasąmonė, ar reklama paveikia, ar čia kokios nors tradicijos pirkti, pulti išlaidauti per šventes?

M.TRAKUMAITĖ: Iš esmės dovanos yra labai svarbus dalykas šnekant apie tarpasmeninius santykius. Nes iš tiesų dovanodami pranešame: aš tave prisimenu, aš tave gerbiu, tu man esi svarbus. Ir kartais bandymas kitam žmogui uždrausti tau kažką dovanoti gali jį įskaudinti. Mums visiems patinka, bent jau man tikrai, ir dovanoti, ir gauti dovanų, tu rūpiniesi savais žmonėmis, mąstai, kaip juos pradžiuginti ir t.t. Kita vertus, be abejo, galima sutikti su tuo, kad viena geriausių dovanų yra laikas, kurį mes skiriame. Šnekant apie dovanas, yra atlikti tyrimai, kad labiausiai žmones džiugina tie dalykai, kurių jie nori. Ne veltui vaikai rašo laiškus Kalėdų Seneliui ir ne veltui sakoma, ypač Lietuvoje, kad pinigai yra ne dovana. Bet jeigu žmogus nori pinigų kokiam nors savo tikslui įgyvendinti, tai gali būti išties puiki dovana. Žodžiu, dovanas reikia rinkti pagal žmogaus, kuriam norime dovanoti, poreikius. Kuo toliau, tuo labiau, man regis, nelengva atsiriboti nuo spaudimo, kurį visi patiriame - reklama formuoja nuomonę, kaip turi būti švenčiama, kas turi būti vartojama, ką privalu įsigyti, ir aišku, kad tam atsparumo dar trūksta. Ir labai svarbu, man regis, atsižvelgti į finansus, į savo perspektyvą, kaip tos šventės vyks, įsiklausyti į save ir savo poreikius.

G.JAKAVONIS: Užsiminėte, kad žmonių neatsparumu puikiai naudojasi ir reklamos, ir prekybininkai. Teko skaityti apklausos statistiką, kai išėjusių iš vieno prekybos centro žmonių klausiama, ar jiems nusipirktas daiktas buvo reikalingas, labai daug kas suabejojo, galbūt patiko reklama, pakuotė, kažkas sugebėjo įtikinti nusipirkti, gal geras pardavėjas. Kas verčia žmogų taip elgtis?

M.TRAKUMAITĖ: Jeigu orientuotumės tik į savo poreikius, - pavyzdžiui, yra poreikis nejausti bado, vadinasi, gauti maisto, vandens, - tai iš tikrųjų labai mažai laiko atimtų. Bet mes turime daug visokių kitokių poreikių. Yra socialiniai poreikiai - priklausyti kokiai nors grupei, laikytis tam tikrų normų, tam tikrų taisyklių, kaip nors atrodyti, patikti kitiems. Kita vertus, kartais ta pirkimo manija yra tarytum savo vertės sustiprinimas - aš galiu sau leisti, aš galiu padaryti malonumą šiuo momentu, nes iš tikrųjų kokio nors daikto įsigijimas kartais suteikia džiaugsmą, atsipalaidavimą.

G.JAKAVONIS: Romualdai, klausimas jums. Graikija dėl besaikio vartojimo ištikta krizės, kiekvienas graikas yra įsiskolinęs dešimt kartų daugiau negu lietuvis. Remiantis statistika, kiekvienas lietuvis, rodos, dabar skolingas tris tūkstančius litų, o graikas - trisdešimt. Besaikis vartojimas ir skatinimas skolintis sukėlė krizę. Ką manote apie kalėdinius pirkimus ir apskritai vartojimą, kuris išauga per šventes?

R.GRIGAS: Pritariu kolegų čia išsakytoms mintims. Bet, kaip žinote, socialiniai reiškiniai visada gali būti interpretuojami pačiais įvairiausiais rakursais, aspektais, ir tik šitaip galime suvokti realybę, kuri yra gana sudėtinga. Tad jeigu kalbėtume apie asmeninius išgyvenimus, aš net savotiškai prisibijau Kalėdų, būtent dėl tos daiktų dovanojimo psichozės. Mes esame turbūt visi apsistatę daiktais, jie užima mūsų erdvę ir sielai nebėra galimybių laisviau reikštis. Tos dovanos iš tikrųjų sukelia dar ir tokį jausmą, kad nebežinai, ar įtiksi, ar tau įtiks. Čia kyla savotiškos įtampos. Klausinėti kiekvieno, ką nori gauti dovanų, jeigu giminių, artimųjų būrys yra gana didelis, irgi nei šis, nei tas. Na, atsirado nauja forma - dalyti dovanų čekius. Betgi 10 ar 20 litų vertės čekio neduosi, reikia įteikti gerokai stambesnę sumą, kad susidarytų įspūdis. Nesu prieš tai nusiteikęs, bet, prisimenu, jaunystėje pakakdavo mažyčių dovanėlių - knygos, rašiklio. O dabar pažvelkime plačiau. Manau, kad mūsų civilizacija išgyvena krizę, iš kurios išeities nematome. Noriu priminti prieš keletą metų popiežiaus Benedikto XVI pasakytus žodžius, kad gyvename dvasios dykumoje. Apie tai rašė daugybė autorių, kad ir Horstas Kurnickis (Horst Kurnitzky), parašęs įspūdingą monografiją „Necivilizuota civilizacija“, Zbignevas Bžezinskis (Zbigniew Brzezinski), parašęs „Nebevaldomą pasaulį“. Dar truputėlį leisiu sau papolitikuoti. Tarkime, Z.Bžezinskis yra rašęs prieš 20 metų, kad Amerika sugalvojo šitą daiktų bumą ir kreditus, dėl kurių jauna šeima visam gyvenimui įstumiama į narvą, nes reikia išsimokėti už pasistatytą būstą. Jis rašė, kad jeigu senutė Europa nesugebės kaip nors atsiriboti nuo Amerikos, tada Europos civilizacijos ir Europos kultūros laukia kolapsas. Mane anksčiau pravardžiavo europesimistu, nors visada iš Mokslų akademijos tribūnos kalbėdavau, kad esu ne europesimistas, o eurorealistas, tiktai sakydavau, kad mes vargu ar esame pasiruošę priimti tuos iššūkius, kurie mus ištiks, kai įstosime į Europos Sąjungą ir susiliesime su tuo organizmu. Tikėjau, kad iš tikrųjų mes, nuo sovietinio laikotarpio pasiligojęs organizmas, susijungę su sveikesniu, pagysime. Bet išėjo atvirkščiai, kad tos mūsų paveldėtos negalios transformuojasi ir įgauna karikatūriškas formas. Viena iš tokių formų, sakyčiau, ta vartojimo psichozė, kai vaikai iš provincijų vežami ne į Nacionalinį muziejų, ne į kokius nors teatrus, bet pirmiausia - į „Akropolį“. Tėvai ir mokytojai terorizuojami vežti būtent į „Akropolį“. Žinoma, tai labai įdomu, tai beveik Paryžius.

G.JAKAVONIS: Elijau, kad ir ką valdžia sakytų, vis tiek jaučiame artėjančią antrą krizės bangą. Kad ir kiek aiškintų mūsų dabartinės valstybės galvos, jog lyg ir gerėja, bet nuojauta sako, jog tikrai geriau nebus. Ar jūs, gerbiamas savo krašte žmogus, autoritetas, perspėjate savo parapijiečius apie tai, kad gal reikėtų susitvardyti, pasiskaičiuoti ir galų gale neperžengti sveiko proto ribų?

E.MARKAUSKAS: Apie tai labai dažnai pakalbame, net ir mokyklose. Net ir tokiais atvejais, kai, pavyzdžiui, reikia atlikti remontą bažnyčioje ar pan., aš parapijiečiams stengiuosi aiškinti, kad nebūtina nešti aukas į bažnyčią, samdyti žmones, mes galime tai padaryti patys. Manau, kad čia irgi savotiškas skatinimas išleisti mažiau pinigų ir galų gale investuoti save, savo laiką ten, kur reikėtų investuoti pinigus. Stengiuosi padėti žmonėms suprasti. Ponas akademikas kaip tik mums pasakė, kad reikia mokėti priimti dovanas ir reikia mokėti dovanoti, nes dovanos priėmimas yra įsipareigojimas. Dovanos dovanojimas yra kito žmogaus įpareigojimas - kuo didesnė dovana, tuo jis didesnis. Tad teikiant dovanas vertėtų visiems mums susimąstyti, ar reikia įpareigoti kitą žmogų.

M.TRAKUMAITĖ: Jei kalbėtume apie dovaną kaip apie įsipareigojimą, labai daug kas priklauso nuo to, kas vyksta mūsų galvose. Jeigu dovanodama tikėsiuosi sulaukti lygiai tiek pat, tai santykis toks, tarsi parduočiau. Bet nebūtinai, jeigu aš ką nors dovanoju, tai ir man turi dovanoti. Ir jeigu kalbame apie šeimą platesniąja prasme, apie giminę, būtų labai svarbu paaiškinti: jeigu aš turiu galimybių, aš jums dovanoju dovanas, tačiau nebūtina, kad ir jūs man dovanotumėte, jei galimybių neturite. Tas įsipareigojimas ir įpareigojimas yra šiek tiek ir susitarimo dalykai. Aišku, mes labai retai kalbame apie tai.

G.JAKAVONIS: Odeta, norėčiau, kad jūs pratęstumėte mintį; pats asmeniškai pažinojau tokius bendramokslius, susituokusią šeimą, kurių socialinis statutas smarkiai skyrėsi, ir galų gale noras lygintis su daug turtingesniais žmonėmis privedė šeimą prie skyrybų. Ir prisimenu priešingą atvejį, kai kūrybingas žmogus sugebėdavo atėjęs į kokį gimtadienį ar į šventę pristatyti savo darbelį, kokią nors džiovintų gėlių kompoziciją su tokiu eilėraščiu, kad tikrai padarydavo daug didesnį įspūdį negu  brangios dovanos.

O.BLOŽIENĖ: Pagal gyventojų atsakymus, kiek jie planuoja išleisti dovanoms, tie, kurie uždirba daugiau, išleidžia tiek pat, kiek ir minimalias pajamas gaunantys žmonės. Manau, kad taip yra ir dėl to, kad žmonės lyg ir nori kompensuoti savo mažas pajamas didesnėmis dovanomis ir įsivaizduoja, kad tai yra didesnis dėmesys. Nemanau, kad tai yra labai tinkamas būdas ir teisingas skaičiavimas, nes mažas pajamas gaunanti šeima tiesiog negali skirti daugiau pinigų dovanoms. Psichologai galėtų geriau pakomentuoti, kodėl taip yra, kodėl norima kompensuoti didesniais pirkiniais. Man teko bendrauti ir su nedirbančiomis šeimomis, su žmonėmis, kurie neturi pajamų ir gyvena iš socialinių pašalpų, bet jų pirkinių sąrašuose yra ir fotoaparatai, ir kitokie brangūs pirkiniai, tie žmonės nori pirkti tokius pat daiktus kaip ir gaunantys didesnes pajamas, tada pradeda skolintis, kad galėtų įsigyti tuos daiktus, ir klimpsta į didesnius įsiskolinimus.

G.JAKAVONIS: Bet praturtėję žmonės nori pasirodyti, pirkti brangius daiktus. Kas slypi žmogaus viduje, kad jis būtinai turi nusipirkti geresnį telefoną, nesvarbu, kokios bus pasekmės?

M.TRAKUMAITĖ: Kai auga mūsų pajamos, didėja ir poreikiai, kuriuos gali tenkinti. Toks paprastas pavyzdys: iš tiesų Kūčias, Kalėdas galima švęsti kaip daugelis, namie ar svečiuose, bet galima skristi į kokią nors ypatingą salą, išsivežti visą šeimą. Kai turime daugiau finansinių galimybių, atsiranda ir daugiau poreikių. Kita vertus, tai yra ir dėl to, kad per pastarąjį dvidešimtmetį įgijome galimybių turėti tai, ką visame pasaulyje žmonės turi. Ilgą laiką iš tiesų prieš Kūčias, Kalėdas nelabai ką nusipirkdavome, kai nieko nebuvo. Dabar yra galimybių, visko pilna.

G.JAKAVONIS: Romualdai, ar tikrai didesnės galimybės gimdo didesnius poreikius? Ar turtingas žmogus, pavyzdžiui, negali švęsti Kūčių vakaro kaime, pagal etnokultūros tradicijas, ar jam būtinai per Kūčias į Vakarus reikia lėkti? Iš tikrųjų kaime švenčiamos Kūčios yra daug didesnė šventė, nors galbūt turiu galimybę nuvykti į Alpes, bet nemanau, kad man ten būtų linksmiau.

R.GRIGAS: Aš taip pat norėjau užduoti panašų klausimą. Buvo užsiminta, kad dovana - tai tarsi santykio sustiprinimas, žmogiškojo santykio, tarkim, su artimuoju. Iš tikrųjų mes visi išgyvename susvetimėjimą, lietuviai labai sparčiai praranda bendruomeninio sugyvenimo jausmą, įsivyrauja anarchistinis individualizmas. Aš irgi mąstau apie tą dovanos misiją. Išties kartais būna sudėtinga surasti kontaktą, tiesiog laiko nebeturime. Visi užsiėmę, pavyzdžiui, jaunimas visą laiką įnikęs į kompiuterį, jie linkę su kompiuteriu bendrauti, kitaip tariant, su virtualiąja realybe. O šventės - tarsi proga priminti apie save ir savo egzistenciją. Žinoma, būtų geriau, kad tas, kas turi galimybių, savo kaime, savo bendruomenės teritorijoje organizuotų kokį bendrą renginį. Aišku, čia mes negalime kalbėti apie Vilniaus miestą ar panašaus tipo dideles gyvenvietes, bet yra teritorinės bendruomenės, turinčios savo pirmininką, seniūnaitį. Tai jeigu turtingesni sugebėtų organizuoti bendrą susibėgimą, kalėdinį renginį su etnografiniais elementais, etnografinėmis dainomis, „sacrum“ elemento atsirastų daugiau. Juk yra antroji Kalėdų diena, ji gali būti tam panaudota. Per Kūčias, savaime suprantama, susirenka šeima, pirmoji Kalėdų diena taip pat dar švenčiama su šeima. Mums taip trūksta pasitikėjimo bendruomeniniais santykiais, užtai mes patys save naikiname. Ir jaunimas bėga, nes nėra kolektyvizmo gerąja prasme, bendruomeninio sutarimo, kuris iš tikrųjų leido mums, kaip tautai, išlikti, nepaisant pačių baisiausių dalykų. Buvo laikotarpis, kai viskas buvo naikinama, bet mes išlikome. Išlikome todėl, kad tas mažytis tarpukario laikotarpis per mokyklėles išugdė bendruomeninį jausmą. Mokyklėlės, kaip žinome, buvo mažytės, kiekvienas kaimas turėjo pradinę mokyklą, nors kiekvienoje klasėje būdavo po vieną mokinuką, bet valstybė, būdama neturtinga, vis dėlto jas išlaikė. O dabar mokiniai vežiojami, jaunimas susiskaldęs, grupės tarpusavyje konfrontuoja, yra grupinis egoizmas, kuris persikelia į valstybinį lygmenį. Tad štai per Kalėdas galėtų būti rengiamos kokios nors kolektyvinės šventės.

G.JAKAVONIS: Teko būti Šveicarijoje, kalbėti su mūsų ambasadore Šveicarijoje apie tai, kad Lietuvoje matome daug gražiau sutvarkytų kiemų, namų, sodybų, geresnių automobilių. Sako, čia šveicarų nacionalinis bruožas - šveicaras niekada nepirks naujos mašinos, kol važiuoja sena, jis nestatys naujų pastatų, kol dar senus galima suremontuoti, tačiau banke visada turės pasidėjęs pinigų, visada turės atsargą. Gal mums reikėtų keisti požiūrį į save, į šventes, orientuotis į šveicarus? Ar prarastume savo nacionalinį bruožą, jeigu per šventes pradėtume truputį ramiau elgtis?

E.MARKAUSKAS: Turbūt tai yra Lietuvos nepriteklių pasekmė, nes lietuviai nuolat nuo ko nors kentėdavo ir jiems nuolat ko nors trūkdavo. Dabar geresni laikai ir lietuviai stengiasi kuo daugiau prisipirkti, pririnkti visko, kad būtų atsargai. Kad susiformuotų toks požiūris į turėjimą kaip Šveicarijoje, reikia nemažai laiko. Bet išties persistengiama, ypač norint pasirodyti, pasipuikuoti prieš kitą žmogų. Užpernai buvau Ukrainoje, pilna visureigių, jaunos moterys važinėja su visureigiais. Klausiu, kam jums reikia tų visureigių, tiek kuro naudoja ir tiek vietos užima. Pasirodo, kad čia yra prestižo reikalas. Iš tokių pavyzdžių lietuviams nereikėtų mokytis ir galbūt labiau reikėtų mokytis tenkintis tuo, ką turime.

R.GRIGAS: Dar norėčiau išsakyti vieną mintį dėl lietuvių ir dėl istorijos. Mes šiuo metu Europoje išsiskiriame tuo, kad pas mus didžiausia praraja tarp skurdo ir prabangos. Beje, prieš paskutinį Žečpospolitos padalijimą taip pat buvo nustatyta, kad LDK, palyginti su Europa, didžiausia praraja tarp skurdo ir prabangos. Prabanga naikina tautą ir pati valstybė nebegali išlikti. Šita praraja tokia didelė, kai net, sakysim, verslininkas jau nebevartoja tautos sąvokos, nes pavartojus tautos sąvoką atsiranda moralinis įsipareigojimas. Juk, pavyzdžiui, Vokietijos Konstitucijoje yra įrašytas straipsnis, kad privatus turtas turi tarnauti viešam interesui. Jeigu tu turi žemių, fabriką - turi tarnauti viešam interesui.

G.JAKAVONIS: Odeta, kiek turėtumėte paskaitų Lietuvoje perskaityti, kad žmonės pradėtų normaliai tvarkyti savo finansus?

O.BLOŽIENĖ: Manau, tai yra nuolatinis darbas, nes pas mus nė viena karta neturi pagrindų, mūsų finansų sektorius tik 10 metų yra toks, koks jis yra, ir mes tiesiog nemokame elgtis finansų srityse. Mes neturėjome patirties nei skolintis, nei investuoti. Ką mokėjome, tai galbūt kaupti, taupyti, bet ir tai ne visi. Jauni žmonės, pradėję savarankišką gyvenimą, labiausiai stebisi, kaip yra sudėtinga sutaupyti ir kaip sunku gyventi pagal savo biudžetą. Manau, kad tai yra nuolatinis darbas, ir svarbiausia asmeninių finansų valdymo pagrindus įdiegti jauniems žmonėmis, kad visi suprastų, kas yra skolinimasis, kas yra kaupimas. Vyresni žmonės suvokia tai iš savo gyvenimo patirties, o jaunimas dabar kaip tik mokosi iš aplinkos. Dabar poreikiai auga kiekvieną dieną, o finansinės galimybės yra gana ribotos. Manau, reikia išmokti gyventi pagal savo finansines galimybes, tuos poreikius visgi sutramdyti ir gyventi pagal savo, o ne pagal kaimyno kišenę, kaip kartais atsitinka.

G.JAKAVONIS: Mirolanda, labai norėčiau, kad mūsų tauta išliktų ir kad vadintų save protinga tauta. Ar galėsite, kaip psichologė, išmokyti žmones nepasiduoti reklamai, kurios pilna prekybos centruose?

M.TRAKUMAITĖ: Visi kartais pasiduodame reklamai, čia nieko nepadarysi, jie profesionaliai dirba savo darbą. Bet svarbu kartais prisiminti savo vertybes. Manau, kad Kūčios, Kalėdos yra puiki proga apie tai pašnekėti tiek šeimose, tiek su kitais žmonėmis, nes tai labai svarbūs dalykai. Ir kuo tos vertybės yra ryškesnės, kuo jos aiškiau įvardytos, tuo lengviau atsispirti įvairioms pagundoms.