Kaišiadoriečiai A.Brazausko niekada nepamirš

Pirmąjį atkurtos Lietuvos valstybės prezidentą Algirdą Brazauską šiltai prisimena buvę jo klasės draugai ir Kaišiadorių miesto J.Biliūno gatvės, kurioje kadaise gyveno Brazauskų šeima, kaimynai.

Vaikystės namai

Vakar Kaišiadoryse, J.Biliūno gatvėje, esančioje pačiame miesto centre, netoli Kristaus Atsimainymo katedros, plevėsavo gedulo kaspinais perrištos Lietuvos valstybės vėliavos. Gedulo kaspinu perrišta trispalvė plaikstėsi ir prie 26-ojo namelio, kurį 1958-1960 metais suprojektavo ir kartu su tėvu Kazimieru Brazausku pastatė pats A.Brazauskas, Kauno politechnikos instituto (dabar - Kauno technologijos universitetas) auklėtinis. Namelis šiuo metu tuščias. Gali būti, kad ateityje čia veiks Algirdo Brazausko atminimo muziejus.

Už kuklaus namelio - didžiulis sodas. Čia dar žaliuoja A.Brazausko tėvo pasodintas lazdynas. Anot kaimynės Janės Mickevičienės, senojo lazdyno riešutai ir dabar labai skanūs.

Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius pasakojo, kad A.Brazausko tėvas į Kaišiadoris atvažiavo dar 1929 metais. Čia sutiko vietinę merginą Sofiją Pereselevičiūtę, baigusią gimnaziją ir dirbančią notaro padėjėja. Jauna Brazauskų šeima iš pradžių apsigyveno Rokiškyje, o 1937 metais grįžo į Kaišiadoris. Mat K.Brazauskas gavo darbą hipotekoje. Šeima apsigyveno netoli J.Biliūno gatvės esančioje Algirdo gatvelėje. A.Brazauskas lankė mokyklą, o vėliau - gimnaziją, buvusią tame name, kur šiuo metu veikia Benamių nakvynės namai.

Klasės draugai

Apie gimnazijos laikus prisimena kaišiadorietė mokytoja pensininkė Aldona Tomkutė-Stonienė, mokiusis su būsimuoju Lietuvos prezidentu A.Brazausku nuo trečios gimnazijos klasės.

“Baigėme gimnaziją 1951 metais, - pasakoja A.Stonienė. - Tik 28 mes buvome gimnazistai. Atsimenu, mūsų klasė buvo kraštinė. Berniukų mažiau nei mergaičių. Visi berniukai ir dalis mergaičių baigė aukštuosius mokslus. Šiandien mūsų jau liko nedaug. Vyrai beveik visi išmirę. Dar Vytautas Malašauskas gyvena Vilniuje, Jonas Pūras - Žiežmariuose. Moterų liko daugiau. Atsimenu, Algirdas visada sėdėdavo paskutiniame suole. Iš pradžių su Misiūnu, paskui su Bagdonavičiumi. Aukštaūgis buvo. Sportininkas. Šokėjas. Mokyklą baigė aukso medaliu. Išdykęs tikrai nebuvo. Inteligentas. Iš miestelio inteligentų šeimos. Atsispirdavo visoms pagundoms. Dainų švenčių dalyvis. Rutulio stūmikas. Čempionas. Parvežė į Kaišiadoris respublikinę rutulio stūmimo taurę. Turėjo mergaitę iš aukštesnės klasės. Aldoną. Kai kas manė, kad ta Aldona buvau aš. Ne, nebuvau”.

Mokytoja trumpam nutyla. Susijaudinusi pasakoja toliau: “Jis mirė per mano gimtadienį. Tos datos jau niekada nepamiršiu. Juk mūsų karta du frontus iškentė. Pokaris buvo baisus. O jis, Algirdas, buvo žmogus iš didžiosios raidės. Taip sakiau savo pirmiesiems auklėtiniams, kai baigiau Pedagogikos institutą ir pradėjau dirbti mokytoja. Koks jis buvo visiems mandagus. Neišdidus. Atsimenu, kai sovietiniais laikais buvo Plano komisijos pirmininko pavaduotojas. Atvažiavo į susitikimą mokykloje, o vėliau mes, buvę gimnazistai, susirinkome į neoficialiąją dalį. Neilgai trukus jis ir sako negalįs prisiskambinti žmonai. Ir vairuotojui neprisiskambino. Sako, važiuoju namo, gal kas negero atsitiko. Atsiprašė visų ir išėjo. Nepaprastai buvo jautrus. Šiltas - visiems. Jokio pasipūtimo. Norėčiau pareikšti užuojautą Algirdo artimiesiems ir visai lietuvių tautai. Politika aš nelabai domiuosi, bet, žiūrint iš politinės pusės, kuri yra labai nešvari, Algirdas vis vien nepabijojo imtis pačių sunkiausių, pačių atsakingiausių darbų”.

Mokytojos A.Stonienės vyras, iš Žemaitijos kilęs 85 metų Vytautas Stonys, prisimena, kaip su broliais Algirdu ir Gerardu Brazauskais Kaišiadoryse žaisdavo krepšinį. Buvo ką tik grįžęs iš armijos. Dar stiprus. Ir Algirdas buvo labai stiprus. Tai ir žaidė, mėtė kamuolį į krepšį su broliais Brazauskais. Visi trys aukštaūgiai, visi sportiški.

Daug išgyventa kartu

Vilnietė mokytoja pensininkė Genovaitė Markevičiūtė-Baguševičienė irgi mokėsi su A.Brazausku vienoje Kaišiadorių gimnazijos klasėje.

Užkalbinta G.Baguševičienė irgi jaudinosi: “Ačiū Viešpatie, kad dar gyva. Kad dar galiu papasakoti apie tą mielą mūsų visų draugą, kurį klasė vadindavo Algirduku. Koks jis pokštininkas buvo! Mokėmės mažame namelyje. Langai žemučiai. Algirdukas pokštaudamas stveria kokį vaikiuką ir nuleidžia pro langą žemyn į gatvę. Arba mus, kelias mergaites iš kaimo, švelniai pavadina davatkėlėmis. Mat jau tokios pavargusios į mokyklą ateidavome. Ne juokas. Per dieną tekdavo nužingsniuoti dešimt kilometrų.

Dar prisimenu, kaip per klasės susitikimo 50-metį, kurį pats suorganizavo, sėdi paskutiniame suole. Klauso kalbų ir taip šypsosi, taip juokiasi! O šiaip labai rimtas buvo. Tiesiog žodžių nėra jo darbštumui apsakyti. Organizuotas. Draugiškas. Nors buvo toks pats varganas kaip ir mes visi. Kaip ir aš, ateidavusi į mokyklą penkis kilometrus iš Palomenės kaimo. Ir klumpes kaip mes nešiojo.

Ir išniekintus partizanų palaikus, sudėtus prie mūsų gimnazijos, matė. Vienuolika miško brolių buvo nušauti. O mes, mokiniai, žiūrime ir visi verkiame... Algirdas buvo toks pat kančių vaikas! Visi matėme, kaip per vokiečių okupaciją vežė ešelonus belaisvių rusų iš Baltarusijos ir prie Kaišiadorių traukiniai susidūrė. Žuvusiųjų - gausybė! Nelabai paprasta buvo tais laikais gyventi. Ir dar atsiranda žmonių, kurie drįso Algirdą Brazauską niekinti! Tai klaiku. Tegul patys visa tai išgyvena”.

Čia blogo nebuvo

Kiti J.Biliūno gatvelės senbuviai irgi pačiais geriausiais žodžiais Algirdą Brazauską mini. Ir tam padėjęs, ir tam, ir kitam.

Štai Vasilius Vasilevičius vis nepamiršta, kiek A.Brazauskas jam padėjo, kai dukrytė susirgo ir reikėjo atlikti kaulų čiulpų operaciją.

Kaimynė J.Mickevičienė prisiminė, kad, atliekant Brazauskų namelio remontą, buvo rasta daug medaus stiklainiukų jau aprūdijusiais metaliniais dangteliais. Sako, pamatė ir labai susigraudino. Mat tuos stiklainiukus, kupinus medaus, senasis K.Brazauskas maloniai išdalindavo kaimynams. Kad ir jie pasidžiaugtų medunešiu.

Senasis K.Brazauskas, išėjęs į pensiją, dirbo Kaišiadorių miesto apželdintoju. Apsodindavo visas pakeles gėlėmis.

O kaimynas Stanislovas Drulia prisiminė, kaip A.Brazauskas su visa šeima savo tėvuką lankydavo. Ir Kūčias čia šventė per visą sovietmetį. S.Drulia, kad niekas Brazauskų neįtartų, pats atnešdavęs iš bažnyčios kalėdaičių.

“Tokių žmonių kaip A.Brazauskas mažai yra, - dėstė S.Drulia. - Auksinis žmogus. Kai J.Biliūno gatvėje gamtines dujas vedė, aš gulėjau ligoninėje. Man neįvedė. Ką daryti? Nuvažiavau į Kauną pas dujininkus, nusivežiau butelį brendžio, tortą. Sakau tokiai moteriai dujininkei - čia jums pietums. Pastūmė mano brendį, tortą - net į kalbas nesileidžia. Grįžau namo. Užsukau pas kaimyną K.Brazauską, “čerkutę” iš liūdesio išlenkiau, viską papasakojau (dujų įvedimas man gali kainuoti 3000 rublių). Sako, rytoj atvažiuos sūnus Algirdas. Tu jam viską papasakok. Atvažiavo Algirdas. Papasakojau. Po trijų dienų gaunu telegramą. Vėl mane kviečia į Kauną dujininkai. Ta pati moteris, kuri nepriėmė mano torto, stvėrė man ranką bučiuoti. Sako, kodėl iškart nepasakei, kad esi Algirdo Brazausko pusbrolis. Nors aš nesu joks pusbrolis. Šiaip padėjo. Iš geros širdies”.

J.Mickevičienė irgi pritarė: “Aš pas jį net į Turniškes važiavau. Ir skambindavau. Jis nė vienu žmogumi nesibodėjo. Ar tu būtum didelis, ar mažas. Didelio žmogaus netekome”.