Kaip Lietuvai gali atsiliepti per Europą besiritančios migracijos bangos?

G.JAKAVONIS: Masinė migracija - vienas didžiausių Europos galvos skausmų. Tačiau juk pamename, kad Europos Sąjungos vadovybė skatino šį procesą, visoms šalims nustatinėdama imigrantų kvotas. Kaip galima būtų apibūdinti prieš gerą dešimtmetį prasidėjusį imigrantų antplūdį į Europą?

P.GYLYS: Masinė imigracija yra vienas iš Europos Sąjungą į gabalus plėšančių klausimų. Dėl imigracijos ginčijamasi ne tik šalių viduje. Konfliktai kyla ir tarp į Sąjungą įeinančių šalių. Aštrūs prieštaravimai kyla tarp, iš vienos pusės, liberalų ir verslo sluoksnių, kurie imigracijoje mato išeitį iš prastos demografinės situacijos ir, iš kitos pusės, patriotinių, tradicionalistinių sistemiškai mąstančiųjų, kurie, pabrėžiu, masinėje imigracijoje mato grėsmes dabartiniams Europos etnosams ir net krikščioniškai Vakarų civilizacijai kaip visumai.

Pastaruoju metu vis daugiau vakariečių pripažįsta, kad kažkada vyravęs migracinis optimizmas yra grįstas tikėjimu, jog įvairios kultūros - vietinė bei ateinančios su imigracija - sklandžiai susilies, nepasiteisino. Didelė dalis žmonių, kurie atvyko iš kitų, tarkime, musulmoniškų civilizacijų, neįsilieja į Europos tautų gyvenimą. Dažnai tai virsta segregacija ir civilizaciniais getais. O getai, jau prieš dešimtmečius akademinėje literatūroje buvo rašoma, sukelia problemas.

Didžiausią rūpestį didelį imigrantų skaičių turinčių šalių valstybinėms tarnyboms kelia dvi problemos - kartu su imigrantais atvykę teroristinių grupių atstovai ir organizuotas nusikalstamumas. Mes daugiau sužinome apie teroro aktus, bet mažiau žinome apie stiprias nusikalstamas grupuotes.

Turime būti teisingi - toli gražu ne visi imigrantai yra plėšikai bei teroristai, bet, ypač nedidelėms šalims, ir keliolika teroristų ar viena gerai organizuota nusikalstama grupuotė reiškia gerokai išaugusį nesaugumą. Deja, įvairių partijų bei redakcijų liberalai to nesuvokia.

V.BUDNIKAS: Kodėl ES negali suvaldyti migrantų krizės? Atsakant į tai, pirmiausia reikia įvardinti tikruosius ES valdančiojo elito tikslus. Jų siekiamybė - multikultūrinė Europos supervalstybė, daugiatautė Europos imperija be jokių šiuo metu egzistuojančių nacionalinių tapatybių ir nacionalinių valstybių. Jei tuo dar abejojama, patarčiau įsidėmėti žaibišką Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą iškelti bylą prieš Lietuvą dėl penkių afganistaniečių, kuriuos atstovaujanti advokatė Asta Astrauskienė be asmens dokumentų rugsėjo viduryje pristatė pasienio pareigūnams, o šie tariamai pastaruosius iš Lietuvos išprašė. ES beveik atvirai ėmė spausti Lietuvą priimti kuo daugiau prie mūsų valstybės sienos suvežtų migrantų. Štai JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro atstovas Šiaurės ir Baltijos šalims Henrikas Nordentoft Lietuvos nacionalinio transliuotojo laidoje primygtinai reikalavo nelegalius migrantus priimti be jokių sąlygų. Šiam pritarė ir Europos Tarybos žmogaus teisių komisarė Dunja Mijatovič, išreiškusi nepasitenkinimą migrantų apgyvendinamo sąlygomis. Ji ragino Lietuvos valdžią nepamiršti tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisėms, esą migrantus apgręžiant pasienyje prarandama galimybė juos identifikuoti ir nustatyti, ar jiems negresia pavojus. Galiausiai tikruosius ES valdančiojo elito lūkesčius atskleidžia faktas, kad Europos Komisija nusprendė nefinansuoti tvorų pasienyje. Todėl šiuo metu vykstanti masinė svetimšalių migracija į Europą visiškai atitinka šio elito tikslus. Jam nesvarbu, ar migrantai veržiasi pro Vengriją, ar Lukašenkos režimo jie bus gabenami prie Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos valstybių sienų ir mėgins pro jas skverbtis į ES. Kodėl tokie ES elito tikslai? Pirmiausia, tai daryti verčia apgailėtina demografinė situacija Europoje. Tenka pripažinti, kad Europa sensta, mažėja ir nyksta. Vokietijoje prognozuojama, kad dėl gimstamumo rodiklius pranokstančio mirtingumo gyventojų skaičius iki 2060 m. gali sumažėti iki 71 mln. Gimstamumas Vokietijoje yra vienas mažiausių pasaulyje. Ne geresnė situacija ir kitose ES valstybėse. Kiekviena nauja vietinių gyventojų karta yra maždaug trečdaliu mažesnė už ankstesniąją. Nė vienoje ES valstybėje gimstamumas nebeužtikrina kartų kaitos. O ir Lietuvoje apie pusė namų ūkių yra be vaikų. Su trimis ir daugiau vaikų tėra vos keli procentai. Kitose ES valstybėse - Suomijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Austrijoje - padėtis dar prastesnė. Štai kodėl Vakarų visuomenei išlikti ir gyventojų skaičiaus mažėjimui sustabdyti vienintelė išeitis pasirodė esanti masinė gyventojų imigracija.

V.SINICA: Idėja, kad valstybės turi priimti nelegalius migrantus, apsimetančius pabėgėliais, yra multikultūralizmo ideologijos dalis. Jos idealas - multikultūrinė visuomenė. To šalininkai nuolat stengiasi parodyti migraciją ir tokią visuomenę kaip istoriškai įprastas. Apie įvairias tautas įprasta sakyti, kad jie patys yra migracijos bangų ir tautų maišymosi produktas. Naujausi genetiniai tyrimai rodo priešingai. Paimkime labai dažną pavyzdį - britus. Net 70 proc. dabartinių gyventojų (o Jungtinė Karalystė jau 70 metų patiria augančią imigraciją) yra neolito laikų Britų salų gyventojų palikuonys. Istoriškai migracija buvo permainingas reiškinys. Seniausiais laikais ji buvo įprasta ten, kur nebuvo susiformavusios valstybės ir sėslus gyvenimo būdas (didysis tautų kraustymasis, baltų genčių judėjimas, t.t.), vyko masiškai ir, jeigu nerasdavo laisvų žemių, buvo pasitinkama priešiškai - kaip užkariavimas. Beveik visą politiškai organizuotą žmonijos istoriją migracija buvo marginalus reiškinys - atskiri žmonės migravo retai tiek dėl kraustymosi kaštų, tiek dėl valstiečių neturėtos judėjimo laisvės, tiek dėl šalių įstatymų. LDK valstietis migruoti neturėjo teisės. Naujojo pasaulio ir Australijos apgyvendinimas buvo greičiau išimtis nei taisyklė. Nei tautų, nei atskirų individų kraustymasis iki XX amžiaus niekur nesibaigė multikultūrinės visuomenės kūrimu. Tik po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo naujas etapas - masinė individų migracija iš vargstančio Trečiojo pasaulio į turtingas Vakarų pasaulio šalis. Prasidėjusi kaip laikino trūkstamos darbo jėgos įsivežimo kampanija, ši imigracija, ypač Europoje, virto nekontroliuojamu ir pabaigos neturinčiu procesu. Ir tik dabar pasaulio kairieji, masiškai finansuojami to net neslepiančio Džordžo Sorošo, mėgina tarptautinėje teisėje nelegalią migraciją paversti norma ir įpareigoti šalis tokiais nelegalais rūpintis. Tam skirtas 2018 metų Jungtinių Tautų migracijos paktas.

G.JAKAVONIS: Klestinčias Vakarų Europos šalis, į kurias veržiasi migrantai, kūrė ne šios kartos žmonės. Vakariečiai, į kuriuos mes vis bandome lygiuotis, buvo įsigalėję daugelyje pasaulio šalių, kurias išnaudojo, plėšė, o jų gyventojus pavertė vergais. Lietuva niekada neturėjo kolonijų, pati dažniausiai būdavo okupuota. Todėl man visuomet keistai atrodydavo Angelos Merkel pareiškimai, kad mes turime solidarizuotis priimdami nuskurdintų šalių migrantus. Dabar Vokietijos ir visos Europos ekonomika stoja, o iš įvairių Afrikos, Azijos šalių pas mus plūsta pabėgėliai, jų skaičius auga geometrine progresija. Ar galima daryti išvadą, kad migrantų sukeltų problemų vis daugės?

P.GYLYS: Padėtis imigracijos požiūriu Vakarų Europoje ir Vidurio Europos šalyse gerokai skiriasi. Tarkime, padėtis Prancūzijoje yra dramatiška. Ne veltui prieš keletą mėnesių kelios dešimtys šalies atsargos generolų prancūzus įspėjo, kad artėjama prie negrįžimo taško, kai nacionalinė kultūra plačiąja to žodžio prasme jau negalės būti atkurta, kai kultūrinį dominavimą galutinai perims imigrantai.

Vidurio Europoje padėtis kol kas yra kitokia. Čia šiuo metu dar nėra tiesioginio pavojaus nacionalinei kultūrai. Migrantų iš kitų civilizacijų dar nėra gausu. Tai galima paaiškinti keliomis priežastimis.

Pirma, Vidurio Europa kartu su Baltijos šalimis nebuvo kolonizavusi didelių Afrikos ar Azijos erdvių. Todėl čia nėra dar nuo kolonijinių laikų gyvenančių gausių diasporų, kurios, natūralu, yra placdarmas atvykėliams iš kitų kontinentų. Ir apskritai ryšiai tarp buvusių metropolijų - Prancūzijos, Olandijos, Belgijos, Jungtinės Karalystės - ir buvusių kolonijų yra gana intensyvūs tiek ekonomine, tiek kultūrine prasme. To nėra Vengrijoje, Lenkijoje ar Lietuvoje.

Antra, Vidurio Europoje ir ekonominio išsivystymo, ir pragyvenimo lygis yra žemesnis. Todėl mes imigrantams neatrodome taip patraukliai, kaip, sakykim, Prancūzija. Ten imigrantams ir savų daugiau, ir gyvenimas sotesnis.

Trečia, Vidurio Europos šalys, ypač vengrai ir lenkai, imasi griežtų imigracijos ribojimo priemonių. Jie į pirmą planą kelia krikščioniškos civilizacijos išlaikymo ir nacionalinio saugumo tikslus. Potencialūs imigrantai jaučia, kad jie ten nėra laukiami, todėl taip nesiveržia. Kartoju - į mažiau pažįstamą, skurdesnę nei, tarkime, Belgija, Vidurio Europos erdvę.

Dabar ir Briuselis, ir Berlynas kiek aprimę, tačiau vienu metu ES „centras" labai agresyviai stūmė imigracinę agendą, vertė dalintis imigracijos naštą. Visgi ta agenda neišnyko, „centre" neatsikratyta minties, kad mes, kaip ES „išlaikytiniai", turėtume labiau prisidėti prie imigracinio antplūdžio suvaldymo.

Trumpai reiktų atsakyti taip: mes nebuvome nei Libijos, nei Sirijos ar Afganistano bombardavimų, kurie sukėlė imigracinį cunamį Europoje, iniciatoriai. Todėl atsakomybę turi prisiimti tie Briuselio, Paryžiaus ir kitų sostinių gudručiai, kurie neįvertino karinių veiksmų sisteminių pasekmių ir masinės migracijos. Galima būtų pridėti, kad po to, kai Vokietijos kanclerė pakvietė imigrantus, tai būtent Vokietija turi juos ir priimti. Ji neturėjo juridinės teisės tai daryti mūsų vardu.

V.SINICA: Migracijos iš Trečiojo pasaulio šalių į ekonomiškai išsivysčiusias šalis mastai tik didės. Tai patiria ir Europa, ir JAV, ir Australija. Demografinės tendencijos aiškios - ypač Afrikoje gyventojų skaičius augs su vis didesniu pagreičiu. Nėra abejonių, kad šios šalys, kuriose auga jaunų darbingų gyventojų skaičius, galėtų pasiekti ir išvystytą ekonomiką, kuri jas išmaitintų. Tačiau daugumoje jų yra kleptokratiniai, gyventojais ir bendruoju gėriu visiškai nesirūpinantys režimai, todėl nei siekiama, nei gebama kurti ilgalaikę naudą nešančias permainas. Pasaulio parama šioms šalims išvagiama „elito" sluoksnių. Iš kitos pusės gyventojai - būtent tie gabesnieji ir esantys bent kiek aukščiau skurdo ribos, kurie ir turėtų tapti permainų ir geresnės savo šalių ateities kūrimo varikliais, - tampa bėgliais į Europą, palieka savo šalis likimo valiai. XX amžiaus pradžioje atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje buvo tikrai prasta padėtis, tačiau visas gabiausias jos jaunimas turėjo valstybinę savimonę ir po geriausių mokslų užsienyje (jaunesni jau Vakaruose, vyresni - dar Rusijos imperijoje) grįždavo į Lietuvą, sukūrė jos kultūrą, ūkį, mokslą, pastatė šalį ant kojų. Šalyse, iš kurių masiškai traukiama į Europą, elgiamasi priešingai. Taigi norinčių į Europą ir JAV nemažės. Viskas priklausys tik nuo to, kaip su nelegalais elgsis šie kraštai. Australija tvirtai apsisprendė nelegalų neįsileisti. JAV matėme permainingą elgesį - Trampas uždarė sieną nuo Meksikos, Baidenas ją atidarė ir šelpia nelegalus. Europoje praėjusį dešimtmetį iš pradžių taikyta atvirų durų politika, tačiau galiausiai vis daugiau šalių suprato, kad ji tiesiog neįmanoma ir kad pati Europa to neatlaikys. Manau, artimiausiais metais spręsis klausimas dėl ES migracijos teisės pokyčių. Privalome įtvirtinti realistines teisės normas, pagal kurias šalys turėtų laisvas rankas neįleisti nelegalų ordų. Jeigu veiks vieningai, Pietų ir Vidurio Europos šalys gali to pasiekti.

G.JAKAVONIS: Lietuvos etninių gyventojų skaičius mažėja. Kaip visas šis procesas gali paveikti mus? Globalistų išlaikomas Laisvosios rinkos institutas visa gerkle šaukia, kad be imigrantų mūsų pramonė žlugs. Nesugebėjusi suvaldyti nelegalų srauto, valdžia prabilo apie tai, kad šiuos žmones reikia integruoti. Ministrės Agnės Bilotaitės apdovanojimus gauna savivaldos valdininkai, kurie, net nepasitarę su bendruomenėmis, prisiėmė pas save daugiausia nelegalų. Tai girdint ir matant, man kartais atrodo, kad gyvename, anot anapilin išėjusio rašytojo Vytauto Petkevičiaus, „durnių laive"...

V.SINICA: Masinė imigracija iš Afrikos ir Azijos musulmoniškų kraštų visur gresia tomis pačiomis problemomis. Pirma, tai finansiniai kaštai, milžiniškos lėšos nelegalų išlaikymui, išmokoms, specialistų darbui, apsaugai. Antra, tai socialinė įtampa - pagrįstas gyventojų pasipiktinimas dėl šių išlaidų valstybėse, kurios neretai rodo didesnį rūpestį nelegalams nei skurstantiems savo šalių piliečiams. Trečia, tai viešojo saugumo problema - ten, kur nelegalai paleidžiami iš stovyklų gyventi laisvėje, prasideda smurtinių ir seksualinių nusikaltimų augimas, ypač gerai matomas Vokietijoje ir Švedijoje. Savo elgesio modelius, įprastus Afrikoje ir Azijoje, šie žmonės toliau taiko ir gyvendami Europoje. Ketvirta, tai terorizmo grėsmė - pastarojo dešimtmečio ISIS šalininkų musulmonų teroro išpuoliai Vakarų ir Šiaurės Europoje neleidžia tuo abejoti. Kur nebuvo masinės imigracijos, nebuvo ir teroro išpuolių. Pagaliau penkta, masinei migracijai pasiekus kritinį mastą, ji virsta kolonizacija, vietos gyventojų pakeitimu. Būtų naivu apsimesti, kad, matydami vietos gyventojų senėjimą, Europos globalistai nesvarsto tokio scenarijaus kaip siektino - tiesiog apgyvendinti šalis jaunais musulmonais, o tada bandyti kaip nors priversti juos dirbti ir išlaikyti pertemptas socialines sistemas. Tiesa, tai dar niekur nepavyko. Įvykus šiam scenarijui, senstančios Europos tautos, o ypač lietuviai, ilgainiui tiesiog taptų viena iš daugelio grupių savo žemėje ir nebeturėtų joje jokio išskirtinio statuso ir teisės visiems kitiems nustatyti, pagal kokias normas gyvename. Tai faktiškai yra valstybės pabaiga, net jei formaliai ji ir toliau egzistuotų.

V.BUDNIKAS: Neramina tai, kad Lietuvos visuomenė dar nesupranta vykstančių migracijos procesų masto ir galimų tragiškų bei nepataisomų jos padarinių Lietuvai. Visi labai vertina žmonių pastangas pagelbėti žmonėms, esantiems migrantų stovyklose ir pasienio užkardose. Gerbia Šventojo Tėvo kvietimą migrantus priimti, apsaugoti, jiems padėti ir juos integruoti. Tačiau nepajėgiame apsimesti, jog nematome pragaištingų globalios visuomenės suabsoliutinto atvirumo padarinių. Negalime savęs apgaudinėti: Baltarusijos mums siunčiamų svetimšalių srautai nėra „humanitarinė akcija". Į mūsų šalį siunčiami asmenys nėra labiausiai nuskriausti. Dažniausiai tai jauni, pasiturintys vyrai, gebantys sumokėti žmonių kontrabandos verslo organizatoriams įspūdingas sumas. Tuo metu humanitarinės pagalbos iš tiesų reikia tose šalyse likusiems skurde ir nepritekliuje gyvenantiems žmonėms. Todėl veidmainiška manyti, kad priimdama tūkstančius jauno darbingo amžiaus svetimšalių Lietuva ar kuri kita Europos šalis palengvins tolimuose kraštuose likusių milijonų skurstančių žmonių gyvenimą. Nedera painioti humanitarinės pagalbos žmonėms su globalaus kapitalo siekiu migrantais papildyti Europos darbo rinką. Nedera jos painioti su ydinga ES migracijos politika, kuria siekiama masinės imigracijos būdu spręsti Europos demografines problemas. Tokiai nacionalines valstybes žlugdančiai politikai jau atvirai pasipriešino iki šiol imigracijai ypač palanki Švedija, kuri prieš kelerius metus dar noriai kvietė migrantus į savo šalį. Analogiškai dabartinei ES imigracijos politikai ėmė priešintis neseniai imigrantus kvietusi Danija.

Paradoksalu, bet Lietuvos mokesčių mokėtojai verčiami išlaikyti prievarta iš Baltarusijos mums siunčiamus užsieniečius, kai dėl pandemijos ir nedarbo mūsų šalyje keliskart padaugėjo stokojančių pastogės ir maisto. Oficialiais duomenimis, ketvirtadalis mūsų šeimų skendi skurde arba gyvena ties skurdo riba. Dėl nepritekliaus tūkstančiai vaikų mūsų šalyje negauna tinkamo aprūpinimo ir išsilavinimo, o senjorams gaunamų pensijų dažnai neužtenka net būsto šildymui apmokėti. Taip pat nelegalių migrantų išlaikymui iš valstybės biudžeto skiriama kur kas daugiau lėšų negu šalies pensininkams.

P.GYLYS: Jei Lietuvą stebėtų ateiviai, jie jau seniai būtų nustatę, kad mūsų šalį valdo idiotai - žmonės, kurie nepajėgūs suvokti bendrų nacionalinių interesų, kurie ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos srityje (tos sritys visada susijusios, sudaro vieningą visumą) elgiasi infantiliškai. Tas infantilizmas atneša milžinišką žalą mūsų kraštui. Ne tik diplomatinis karas su antra pagal sisteminę galią pasaulio valstybe - Kinija, „prezidentės" paskyrimas Baltarusijai, bet ir negebėjimas laiku ir protingai reaguoti į tūkstančių neteisėtų migrantų antplūdį per Rytų sieną rodo mūsų dvaro, gelminės valstybės su visomis jos institucijomis bei mainstrymine žiniasklaida mentaliteto lygį.

Pradžioje, tik per sieną su Baltarusija prasiveržus masinės migracijos bangai, valdžia buvo lyg stabo ištikta - visai nereagavo. Normalioje valstybėje iškilus tokiam aštriam nacionalinio saugumo klausimui būtų reaguota žaibiškai. Tačiau sustingusio sfinkso pozoje mūsų valstybė buvo keletą savaičių. Ką tuo metu veikė Valstybės saugumo departamentas? Negi visas jėgas jis metė „perversmininkės" mokytojos Astros Astrauskaitės sekimui ir sutramdymui? O pajėgų stebėti kitų grėsmių šaltinius neliko pajėgų? Kodėl nedelsiant nebuvo sukviesta Valstybės gynimo taryba? Ir prezidentūrą ištiko paralyžius?

Taip, migrantai iš Rytų - ne tankai iš Rytų. Ir tai kiek netikėta. Bet juk mūsų politinėje erdvėje daug metų buvo dūzgiama, o kartais ir griaudėjama apie, pabrėžiu, hibridinio karo grėsmę. Tokiame kare dažniausiai naudojamos nekarinės priemonės. Apie jas turėjo būti pagalvota iš anksto. Bet galvoja galvas turintys.

Darytina išvada - riebiai maitinamos nacionalinio saugumo struktūros buvo akivaizdžiai nepasiruošusios tokio pobūdžio grėsmei ir reagavo kerėpliškai. Dabar, praėjus keletui mėnesių, matome dar vieną didelę bėdą. Valdžia, dvaro žiniasklaidai padedant, faktiškai užslaptino nelegalios imigracijos temą. Viešosios agendos formuotojai tik labai mažomis dozėmis pateikia informaciją apie padėtį valdant įvairius migrantų buvimo Lietuvoje aspektus.

Diskusija nevyksta net politiniu lygmeniu. Nors problema yra sudėtinga ir aštri. Joje reikia suderinti daug aspektų bei interesų. Bet einama lengviausiu keliu - numetant ją savivaldai, vietos bendruomenėms. Bet tas „lengviausias" kelias savyje slepia didelius pavojus, kurie būtinai iškils ateityje. O dabar tik puse lupų užsimenama, kad su imigrantais į šalį atvyko ir su terorizmu siejami asmenys...

Taigi, jeigu mūsų dvaras (gelminė valstybė) būtų išmintingas, būtų galima juo pasitikėti ir laukti, kad jis priims deramus, nacionalinius interesus atliepiančius sprendimus. Betgi žinome - dvare dominuoja nacionalinių interesų nesuvokimas, politinis infantilizmas. Tai akivaizdžiai rodo diplomatinio karo paskelbimas Kinijai, neadekvati reakcija į įvykius kaimyninėje Baltarusijoje, šiai šaliai paskiriant „prezidentę", ir kiti politiniai viražai.