Pavasaris - pats nuostabiausias metas. Net ir šiemet, taip lengvai mums tekęs, jis labai panašus į šventę.

Po pavasario lygiadienio dienos lyg pašėlusios skrieja šviesos link, saulelė sugeba pažadinti visus ir viską. Prieš porą savaičių sniegelis lyg ir bandė visus išgąsdinti ir sutūrėti - kur tau, gamtos kalendorius ir laikrodis rodo savo laiką, kuriam nepaklusti nevalia. Gali būti, kad daug kam (mūsų akimis) turėtų būti per šalta ir per žvarbu, tačiau gamta ima ir paneigia tokius nuogąstavimus. Antai, jau prieš kiek laiko atgijo kamanės, paskui jas - pavienės bitės ir drugiai. O boružės kopinėjo sau ir raudonos, juodai išpieštos blakės kareivėliai tirštom dėmėm krutėjo ant medžių kelmų ir namų sienų. Tos keletas vėsesnių dienų jų nenuginė į gilias slėptuves - vos atšilo, ir visus išvydome plazdančius, ropinėjančius, besidžiaugiančius saulės glamonėmis. Daugelis ankstyvojo pavasario bestuburių yra atsparūs vėsiems orams, todėl nenuostabu juos regėti skraidančius net esant porai laipsnių šilumos.

Ką tik regėjome kovui nebūdingai šiltas dienas - mes svarstome, ar tai nėra koks nors rekordas, o gamta kažkaip išsisuka nuo tokių minčių ir daro tai, kas jai svarbiausia: prižiūri visus savo vaikus. Sakysite, kad tai - paprasta. Tačiau tik pagalvokite: Lietuvoje gyvena daugiau kaip 30 tūkstančių gyvūnų rūšių, kiekvienos rūšies biologija, ekologija - skirtingos. Taigi - vienos vienintelės rūšies reikalams spręsti reikėtų savos, atskiros „politikos”; tačiau rūšių daug, jos gyvena ne tik savo gyvenimus, bet ir priklauso vienos nuo kitų. Vadinasi, gamtai reikia išspręsti uždavinį ir suderinti 30 tūkstančių rūšių keliamas sąlygas. Patikėkite, gamta susitvarko su šiuo uždaviniu, nes pati kūrė jo sąlygas, pati surado sprendimo būdus.

Po snieguotų naktų į lesyklas atskrisdavo varnėnai. Jie kartu su zylėmis ir žvirbliais kapsėjo lesalą, o po to tūpėsi čia pat į alyvas ir švilpavo, vingiavo savo giesmes. Pavasarinė varnėno giesmelė ne tik labai melodinga, bet ir išradinga, ją išgirsti lengviausia. Ypač prie namų, kur iškelti inkilai. Dar ne vėlu juos kalti ir kelti, pasikviesti varnėnus...

Kol kas giesmių nėra tiek daug, kad gimtų bendras skambantis fonas ir jame negalėtum susekti skirtingų giesmininkų braižo. Todėl dabar ypač patogu mokytis šių giesmių pažinimo. Štai miško retmėj, ant beržo šakos, suokia liepsnelė - jos dainelė tokia švelni, plaukianti, tačiau garsi, girdima iš toli. Žinoma, liepsnelė negali varžytis su kikiliu, kuris ką tik parskrido ir trioskia taip drąsiai, kad liepsnelės suokimas pradingsta. Jų giesmės - labai skirtingos, tad kikiliui net nereikia stengtis, tai pavyksta savaime. Eglės viršūnėje vakarop pragysta strazdas giesmininkas - vienas nuostabiausių girios dainininkų. Klausaisi jo giesmės, susidedančios iš įvairių švilpiamų tonų, klausydamasis galvoji, kad tikrai pavyktų ją pakartoti, o strazdui nutilus supranti... kad giesmė buvo graži, bet per sudėtinga. Ne taip lengva išmokti ir dar paprastesnę amalinio strazdo giesmę. Ir visas kitas. Juk mes - ne paukščiai!

Nuo žibuoklių kupstų mėlyna visa pašlaitė. Čia saulė sukūrė jaukius namus daugeliui pirmųjų pavasario augalų ir vabzdžių. Kiekvienas žiedelis aplankomas ne kartą, žibuoklės pasidalija nektaru su visais. Net su drugiais, musėmis - imkite, negaila. Juk gamta taip sudėliojo darbus, kad visiems reikia suktis apie savo ašį ir nekliudyti tą daryti kitiems.

Kol mes ryte snaudžiame ir galvojame, kaip reikės gyventi persukus laikrodžio rodykles, pamiškės dirvone siaučia tetervinai, gūdžiam pušyne Dzūkijos miškų glūdumoje teksi kurtiniai. Visi jie gieda pavasariui. Matyt, pats metas ir mums jam užgiedoti!

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“