1 nuotr.Jeigu norime susiskaičiuoti, kiek parduotuvėje turime gauti grąžos ar išleisti monetų, o mintinai tai daryti sudėtinga - pagelbės skaičiuotuvas. Jei norime suskaičiuoti, kiek laiko užtruksime kelionėje, tam gali pagelbėti navigacijos programėlės. „Ne dėl šių skaičiavimų mes mokykloje mokomės matematikos. Laiką ar monetas susiskaičiuosime ir jos nesimokydami. Matematika visų pirma lavina kritinį mąstymą,", - sako Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos doktorantė, matematikos mokytoja dirbanti Monika Grigaliūnienė.
Nors jau ne vienerius metus dirba mokykloje matematikos mokytoja, M.Grigaliūnienė prisipažįsta, kad šios profesijos pati rinktis neplanavo: iki pat 9 klasės ji buvo įsitikinusi, kad taps advokate. Visgi lemiamos įtakos jos profesiniam pasirinkimui turėjo reikli, tačiau matematiką itin mylinti mokytoja, kuri ir „užkrėtė" Moniką meile šiam mokslui - pabaigusi mokyklą, ji pasirinko studijuoti matematikos mokslus, planuodama, kad ateityje dirbs dėstytoja universitete ir mokys būsimuosius pedagogus.
Besimokydama ketvirtame kurse Monika buvo pakviesta dirbti į mokyklą - pavaduoti vidury mokslų metų išėjusios kolegės. Ir gavo vyresnėlius - 8 ir 9, taip pat 11 ir 12 klasių mokinius. Dvyliktokai už Moniką buvo jaunesni vos trejais metais. Iš pradžių pačiai buvo keista, kad ji vyresniųjų klasių mokytoja, tačiau ilgainiui tas mažas amžiaus skirtumas pasitarnavo kuriant artimą santykį su moksleiviais.
Vieniems mokiniams geriau sekasi dirbti klasėje, kai joje vyrauja tyla ir rimtis, kitiems - skambant fone muzikai ar diskutuojant.
„Pamokų metu susodinu juos pagal tai, kaip jiems geriau sekasi mokytis, t.y. šį procesą personalizuoju. Dabar suskirsčiau mokinius į tris grupes. Pirmą grupę sudaro mokiniai, kuriems geriausiai sekasi dirbti grupėje - tariantis ir dirbant poroje ar trise, tad jie sėdi viename klasės gale. Kiti mokiniai yra labiau individualistai ir geriausiai jaučiasi sėdėdami vieni, netrukdomi, tad jie sėdi atskirai. Kita kategorija - mokiniai, kuriems, kad jie dirbtų, būtina sėdėti šalia manęs. Atrodytų, pakeitimas nedidelis, tačiau taip susėdę mokiniai akivaizdžiai pradėjo dirbti efektyviau", - sako pašnekovė.
Paklausta, ką daryti su mokiniais, kuriems mokytis matematikos nesiseka, Monika iškart kelia klausimą: ar pats mokinys nori kažką keisti? Pats liūdniausias momentas, anot jos, kai matai, kad pats mokinys nenori dirbti ir jam nei procesas, nei rezultatas nėra svarbus.
„Matematika yra ypatingai daug nerimo mokiniams keliantis dalykas. Manau, didžiąja dalimi dėl to, kad jei turi kažkokią spragą, su laiku ji tik auga. Matematikos mokymasis yra cikliškas - ta pati tema kartosis vyresnėse klasėse, tik gilesne forma. Ir jei kažko neišmokai anksčiau, duobė tik gilėja", - įsitikinusi M.Grigliūnienė.
Kas Moniką labiausiai motyvuoja mokytojo darbe? Pokytis. Tai pasikeitęs mokinio požiūris į matematikos pamokas, jo progresas, tobulėjimas, taip pat atgalinis ryšys - dėkingumas, atsiradusi motyvacija.
„Pedagogo kelio pradžia nėra lengva, - akcentuoja Monika. - Pradedančiam mokytojui norisi jausti, kad jis yra ne vienas. Todėl kritiškai svarbu, kad jaunasis pedagogas mokykloje turėtų palaikymą, mentorių. Jaunas mokytojas jaučiasi neužtikrintas tame, ką daro, jis nežino, kaip elgtis. Todėl noriu kreiptis į visus mokytojus: jei esate dirbantis mokytojas ir turite šalia pradedančių šį kelią, palaikykite tą kolegą. Jis jaučiasi vienišas, pasimetęs, nežinantis - padėkite jam augti".
Jei mokytojai palaikytų vieni kitus, skatintų jaunuosius kolegas ateiti dirbti į mokyklas, mokyklose matytume daugiau jaunų, entuziastingų, savo darbą mylinčių pedagogų. Tuo pačiu eitų užmarštin mitas, kad mokytojai renkasi šią profesiją tik todėl, kad niekur kitur negali įsidarbinti.
Pašnekovė savo kasdieniame darbe susiduria su požiūriu, tarsi mokytojai yra kitokie žmonės. Tai, matyt, kyla iš to, kad mokytojai su mokiniais nesidalija tuo, kuo gyvena, kas jiems patinka, kuo domisi.
Monikos mokiniai nustebo sužinoję, kad ji irgi žino kompiuterinius žaidimus, kuriuos jie žaidžia, kanalo „YouTube" žvaigždes, kuriuos jie seka, kad ji skaito tas knygas ir žiūri tuos filmus, kurie ir mokiniams patinka. Taip ir kuriamas ryšys su mokiniais - kalbantis, dalijantis, diskutuojant.
„Kad vaikas dirbtų pamokoje ir mylėtų matematiką, visų pirma pats mokytojas turi ją mylėti. Negali dalintis meile tam, ko pats nemyli, negali įrodyti to, kuo pats netiki. Todėl aš neišvengiamai daug mokausi pati: skaitau, dalyvauju konferencijose, domiuosi. Esu tokiose sąlygose, kuriose neišvengiamai privalau tobulėti ir gilintis. Jei nesidomėsi naujovėmis, nebandysi praturtinti savo žinių ir supratimo, kažkuriuo metu tiesiog išsikvėpsi. O štai tada ir su mokiniais bus dirbti sunkiau, nes neturėsi ką jiems pasakyti ir kuo su jais pasidalinti", - įsitikinusi M.Grigaliūnienė.
