respublika.lt

Kaip Aurelijus Veryga tapo fotomenininku

(144)
Publikuota: 2022 rugpjūčio 03 15:15:00, Danutė KAZLIŠKYTĖ
×
nuotr. 4 nuotr.
Aurelijus Veryga. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Nieko keista, kad Seimo narys pagal pareigas ir psichiatras pagal išsilavinimą Aurelijus VERYGA sulaukia simpatijų - vieniems galbūt imponuoja jo pareigos, kitiems galbūt retai tarp politikų aptinkama išmintis ir geranoriškumas. Nieko keista, kad ir jo darytos nuotraukos, kurias jis pradėjo įkeldinėti į socialinius tinklus, sulaukė komplimentų su paraginimu surengti fotografijų parodą. Ir politikas pasidavė provokacijai: dar šią savaitę kauniečiai galerijoje „Balta" galėjo atrasti žinomą politiką naujajame amplua.

 

Tiesą sakant, fotografija buvusiam sveikatos apsaugos ministrui nebuvo „nežinoma žemė", - besimokydamas gimtojoje Užvenčio vidurinėje mokykloje, jis fiksuodavo ten vykusius renginius bei klasės draugus juostiniu fotoaparatu, tačiau niekada nemanė turintis nei talento tam, nei kokios menininko „gyslelės", nes paauglystėje, anot jo, eilėraščius rašo kone visi.

Ir sulaukęs vyro amžiaus nepradėjo kitaip galvoti. Nepakeitė nuomonės ir tada, kai laisvalaikiu su užsidegimu mobiliuoju telefonu ėmė fotografuoti miesto ir kaimo peizažus: architektūros geometriją, griūvančias sodybas, išsiklaipiusias duris, vis dar sergėjančias buvusių gyvenimų tylą, tarp sienojų išlaužų išsikerojusius krūmynus... Beveik visi parodiniai kadrai buvo pagauti būtent pastaraisiais metais.

„Kai atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, telefonai, nuotraukų pridaroma tūkstančiais, bet paprastai paskui nei jas žiūri kas, nei jos patiems autoriams būna įdomios. Aš irgi fotografavau savo malonumui, - pasakojo politikas, - bet draugai ir pažįstami tas nuotraukas pastebėjo ir net gyrė, tad sulaukęs galerijos „Balta" direktorės Jolantos Šmidtienės kvietimo surengti parodą surizikavau... Kartais važiuodamas per Lietuvą nusižiūriu, kur yra apleistos sodybos ar kitų pastatų griuvėsiai ir stengiuosi tas vietas įsiminti, kad paskui, radęs laiko, vienas sėsčiau ant motociklo ir jas patyrinėčiau atidžiau. Kol specialiai neieškai šitų vietų, jos nelabai krenta į akis, jų lyg ir nematyti važiuojant automobiliu. Juo labiau kad keliai užmirštų namų link neretai užbėgę žole, kitur suarti ir apsėti javais... Įdomus niuansas: kadaise darant paprastas nuotraukas, būdavo įdomaus laukimo, kol pasimatydavo nuotraukos turinys: išryškini juostą, atspaudi nuotrauką, lauki, kol ji išdžius... Skaitmenos laikais, priešingai, gali tuoj pat pasitikrinti, kokį vaizdą užfiksavai, bet paslapties momentas išlieka, jei parvažiavęs namo prie tų padarytų kadrų dar pasidarbuoji. Esu pramokęs dirbti su viena nesudėtinga nuotraukų apdorojimo programa, kuri man padeda žaisti spalvomis, šį bei tą pakeisti, kažką paryškinti, kažką paslėpti, tartum grąžindama vaikystės lūkestį, kas iš to išeis, ir džiaugsmą, išvydus, kas iš to išėjo..."

Nors nykstančio kaimo paveikslai kai kuriems, ypač iš ten kilusiems, gali paakinti nostalgiją ar net didelį nusiminimą, tačiau juos įamžinančiam politikui jie nesukelia liūdesio bangų. Ir žmogaus gyvenimas, anot jo, yra laikinas. Ir beveik visa, ką žmogus sukuria, yra laikina ir pasmerkta išnykti. Žmonės, gyvenę tose trobose, arba išmirė, arba persikėlė į miestus, išvyko užsienin, ir likę jų gyvenimo paminklai šiandien dūla akyse, jeigu jų niekas nenuperka, suyra, sulenda į žemę. „Tai gyvenimo ciklas, - psichoterapiškai sako A.Veryga, - ir jis nėra nei liūdnas, nei linksmas, - jis toks yra, ir tas laikinumas yra įdomus. Tokie vaizdai žmogui primena, kad viskas yra laikina ir kad šiame gyvenime, matyt, vertėtų daugiau branginti tai, ką turime, daugiau džiaugtis tuo, kas yra. Kita vertus, apleistų vienkiemių įamžinimas savotiškai dar gali pratęsti jų egzistenciją, išsaugant jų pavidalus fotografijoje. Žinoma, tai tik iliuzija, nes namų, išskyrus tuos, kurie išskirtinai gražiose vietose ar prie vandens, po metų kitų trečių paprasčiausiai neliks ir viršų paims gamta."

Dar politikui patinka fotografuoti detales: kirvarpų apėstus sienojus, sraigės „anteną" pievoje, architektūros fragmentus. Jis mėgsta fotografuoti naktį ir ne vien tik dėl aštrumas užglaistančios, bet pojūčius paaštrinančios tamsos. Mėgsta ir dėl to, kad naktį beveik nesutinki žmonių. Paklaustas, kodėl vengia žmonių portretų, sako nežinantis, ar išvis pavyktų žmones fotografuoti mobiliuoju telefonu. Mat tam greičiausiai reiktų pasidairyti rimtesnio aparato, nes „namas stovi ir stovi, o žmogaus mimika keičiasi kas sekundę"... Gal kada nors bus įdomu pabandyti, bet šiandien, sako, techniškai negalintis to daryti.

Pasibaigus parodai, ne visos fotografijos sugrįžo pas autorių: jis buvo pažadėjęs patikusias nuotraukas padovanoti tiems, kurie kovojančiai Ukrainai paaukos bent po šimtą eurų.

A.Veryga neabejoja, kad fotografija kaip buvo, taip jam ir liks nepakeičiama laisvalaikio ir atsipalaidavimo forma. Na, o jeigu kauniečiai savivaldos rinkimuose išsirinktų jį miesto meru (jis neslepia turįs tokių ketinimų), matyt, atsipalaidavimo pratimų reikės kur kas daugiau nei šiandien, dirbant Seimo nariu.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
25
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (144)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s