respublika.lt

Kainų pasiutpolkė: nekilnojamasis turtas brangsta, žmonių santaupos nuvertėja (38)

2021 gegužės 30 11:09:09
Gediminas JAKAVONIS

Kur bepažvelgsi - iš esmės kainos didėja visuose sektoriuose - ar tai būtų maisto prekės, ar nekilnojamasis turtas, ar naujos statybos. Nors viešojoje erdvėje ekonomistų, finansininkų komentarų netrūksta, valdžia kol kas atkakliai tyli. Nereikia būti dideliu ekonomikos žinovu, kad suprastum, jog tai ne pabaiga - prekių ir paslaugų kainas dar labiau visur išpūs Europos Sąjungos vadovybės sprendimas šalių ekonomikų gaivinimui skirti 750 mlrd. eurų.

×
nuotr. 2 nuotr.
Didžiuosiuose miestuose žmonės perka vos pradėtus statyti butus ir apie galintį sprogti kainų burbulą nenori nė girdėti. Redakcijos archyvo nuotr.

 

 

Ko tikėtis ateityje, ar galima būtų bent kiek pristabdyti kainų kilimą, apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo socialinių mokslų daktaras, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos patarėjas Gediminas RAINYS, socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Jolanta SOLNYŠKINIENĖ, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo asociacijos tarybos narys Saulius ŽILINSKAS ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys Kęstutis KUPŠYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pasauliui kovojant su pandemija, kainos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje pasiekė iki šiol neregėtas aukštumas. Jei anksčiau stebėjome, kaip skaitmenine išraiška prekių ir paslaugų kainos, buvusios litais, susilygino su eurais, tai dabar vėl matome drastišką kainų didėjimą. Jei anksčiau žmones erzindavo vis didėjančios degalų kainos, tai dabar brangsta absoliučiai viskas. Kodėl tas vyksta?

K.KUPŠYS: Kainų augimas tokioje ekonominėje sistemoje, kokią turime dabar, - „natūralus" reiškinys. Tai visų politinių sprendimų pasekmė. Net ir tarp teoretikų tarsi yra pasiektas nebeginčijamas sutarimas, jog kainų augimas turi būti. Tik esą gerai būtų, kad tas augimas būtų nuosaikus, tolygus, o ne šuoliuojantis. Tarsi tik taip galima paskatinti verslininkus ir turtinguosius „neužmigti" ant laurų, skatinti investuoti sukauptą turtą, toliau kurti gėrybes. Aišku, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, jei ekonomikos teoriją ir praktiką diktuoja kapitalą valdančių žmonių interesai, tai mažai kam rūpi paprastų žmonių problemos, susijusios su nuolatiniu kainų augimu. Lengva apskaičiuoti infliacijos žalą fiksuotas pajamas gaunančiam senjorui arba mažai apmokamam darbininkui, tačiau ne šios visuomenės grupės būna tradicinių politinių darbotvarkių adresatai; didesnę galią valdžios koridoriuose turi kitoms visuomenės grupėms atstovaujantys lobistai. Jei palygintume kainų stabilumo naudą ir įsivaizduojamą ekonominio augimo, pagrįsto nuosaikia infliacija, bet išnaudojančio Žemės resursus už atsistatymo ribos, naudą - kažin koks būtų rezultatas.

Tad šio „natūralaus" proceso prasmės ir priežasčių paieškos gali labai užtrukti, nelygu kiek mes linkę į tai gilintis. Jei retkarčiais kainų augimas šiek tiek paspartėja, o kartkartėm - sulėtėja, tai kreipti perdėtą dėmesį į tokius svyravimus būtų tarsi laiko gaišimas. Tai būtų tas pat, jei mes lėktume skųstis šeimos gydytojui, kai kūno temperatūra nukrinta iki 36,5 laipsnio, o paskui pakyla iki 37 laipsnių. Jei reikalas pribręs iki hiperinfliacijos - vaizdžiai tariant, jei užklups karščiavimas, matuojamas 38-40 laipsnių, tuomet ir matysime rimtą susidomėjimą problemos priežastimis. Kiekviena valstybė, pergyvenusi hiperinfliacijos periodus (Vokietija trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje, Rytų Europa 90-aisiais), paskui pasakydavo: „daugiau - niekada". Bet po vienos kitos kartos vėl viskas pasimiršta, ir kainų augimo klausimai vėl sprendžiami iš naujo.

Nenuostabu, kad, Europoje Centrinio Banko nuožiūra leidžiant trilijonus naujų eurų į apyvartą, kainos kyla. Dar labiau iškalbingas faktas - kad indėlių Lietuvos gyventojai per pandemiją sukaupė net 3 milijardais eurų daugiau, o jų suma bankuose pakilo iki 18 milijardų. Tačiau, kiek pamenu iš apklausų duomenų, net trečdalis šeimų apskritai neturi jokių pajamų. Tad vidutinė temperatūra „ligoninėje" vis labiau stabilizuojasi, tačiau dalis visuomenės nepagydomai „serga".

S.ŽILINSKAS: Yra labai senas ginčas tarp visų specialistų - ar gerai, kad kainos kinta. Nes antroji kainų kitimo pusė yra pinigų nuvertėjimas. Iš tikrųjų, pinigai, jeigu visuomenę lyginsime su žmogaus organizmu, liaudiškai tariant, būtų kraujas, pernešantis iš vienos vietos į kitą įvairius dalykus - daiktus, poreikius, medžiagas ir visa tai išjudinantis. Bet atsitinka labai keistas dalykas - žmonės pradeda kaupti pinigus. Nes kartu pinigai yra galimybė įsigyti bet ką, ko tau reikia. Štai čia ir yra, kad ir kaip būtų keista, blogoji pinigų savybė. Nes, jeigu kraujas kur nors kaupiasi, tai toje vietoje dažniausiai atsiranda mėlynė. Ir jeigu tas kraujas visai sustotų, tai reikštų labai negerą dalyką - žmogus mirtų. Mes turime du kriterijus, per kuriuos į pinigus galima pažvelgti iš kitos pusės. Pirma - negalima, kad pinigai „stovėtų". Antra - nelabai gerai, kai pinigai kažkur kaupiasi. O kad to nebūtų, pinigai yra išjudinami per infliaciją, tai yra per pinigų nuvertėjimą. Nes jeigu turėsi pinigus ir rasis pavojus, kad jie nuvertės, tai tada kažką geriau su jais daryti. Geriau dabar nupirkti kažką, kuo naudosiesi, negu jie paprasčiausiai gulės. Iš to išeina dar kitas dalykas - jeigu kažką dabar nuperki, tai atsiranda rinkoje poreikis. Kai atsiranda prekių poreikis, vadinasi, atsiranda, kas jas gamina - ir tai užtikrina štai tą antrą pinigų funkciją, judėjimą.

J.SOLNYŠKINIENĖ: 2021 m. sausio mėnesį infliacija euro zonoje smarkiai šoktelėjo. Euro zonos gamintojų kainos 2021 m. kovo mėn. išaugo vidutiniškai 2,3 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tai tik pradžia. Per pastaruosius metus COVID-19 liga iškreipė tiek paklausą, tiek pasiūlą, sukeldama kliūtis tiekimo grandinėse, sumaištį krovinių gabenimo ir žaliavų rinkose - susikaupė didžiulės žaliavų atsargos. Dėl staigaus pasaulinio paklausos atsigavimo, kurį daugiausia skatina Kinija, kyla metalų, maisto, kuro kainos. Verslo tyrimai rodo, kad gamybos sąnaudų kainos auga sparčiausiai per beveik dešimtmetį. Kol kas įmonės dar nekelia didmeninių kainų arba kelia jas labai atsargiai, bet vartojimo kainos auga. Kita vertus, žmonės daug mėnesių buvo uždaryti namuose, todėl sukaupė šimtus milijardų eurų grynaisiais ir banko indėliais. Štai, pvz., Europoje ir Lietuvoje indėlių palūkanos svyruoja apie 0 proc. Pigūs pinigai skatina gyventojus ir įmones juos išleisti, t.y. iškeisti į prekes ir paslaugas, tai skatina burbulų pūtimąsi, pvz., nekilnojamojo turto rinkoje. Panaikinus karantino suvaržymus, žmonės siekia daugiau laiko praleisti pramogaudami, apsipirkdami, keliaudami. Taip yra sukuriamas staigus paklausos šuolis, kurį sunkiai patenkina recesijos pribaigtas verslas. Perteklinė paklausa ir pigūs pinigai didina kainas.

G.RAINYS: Kalbant apie kainų augimą, pirmiausia reikia žinoti, kas yra kaina. Kaina - tai, kiek prispausdinta pinigų pagal tai, kiek turime darbų, prekių, paslaugų. Jeigu mes, esant tam pačiam kiekiui darbų ir paslaugų, spausdinsim dvigubai daugiau pinigų, vadinasi, kaina bus dvigubai didesnė. Tai - viena iš kertinių priežasčių, kur reikia ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl didėja kainos. Pradėsiu nuo kai kurių mažesnių klausimų. Žinome, kad kainų didėjimas gali būti piktnaudžiavimo reikalas, kitaip kalbant - susitarimų, nesąžiningų veiksmų ir pan. Tam ir yra Konkurencijos taryba, kuri atidžiai seka, kad nebūtų tokių susitarimų. Mes galime trumpai prisiminti, kokios kainos auga. Imkime statybos kainas. Lietuvoje šiaip jos mažėja, nes vystytojų daug - tiek statybos kompanijų, tiek privačių statytojų, tiek individualiai dirbančių imigrantų iš Baltarusijos, Ukrainos, kurie viena ar kita forma padeda. Čia išimtis - Vilnius ir Vilniaus apylinkės, kur tikrai statybos vyksta. Sakyti, kad čia yra kažkokie susitarimai ir piktnaudžiavimai dėl kainų padidinimo, niekaip negaliu. Analogiškai - maisto prekės. Labai neseniai nuskambėjo istorija, kad po pandemijos Lietuvos paukštynai atsidūrė ant išgyvenimo ribos, šiuo metu jie tik egzistuoja. Iš tikro, čia reikia skaičiuoti ne tik vidinę konkurenciją, bet ir tos pačios lenkiškos paukštienos importą, kuris labai spaudžia rinką ir kartu neleidžia didėti kainoms.

Vėl grįžtame prie pinigų. O gal išties labai daug spausdiname pinigų? Lietuva neturi savo valiutos, mes esame euro zonoje. Europos Centrinis Bankas prispausdino trilijonus eurų ir skolina už nulines palūkanas. Tokiu būdu pertekline pinigų emisija siekiama kažkokia forma palaikyti įmonių likvidumą, mažąjį verslą, individualias įmones. Nors tie eurai pasiskirsto po visą euro zoną, bet akivaizdu, kad pinigų prispausdinama labai ir labai daug. Šitą įtaką, be jokios abejonės, kaip ir visa Europa, jaučiame ir mes.

G.JAKAVONIS: Bet ar mes patys nedarome klaidų, kurios kelia kainas?

G.RAINYS: Mano nuomone, Vyriausybių sprendimai irgi yra vienas iš kertinių kainų didėjimo atsakymų. Kaip žinome, 1990 metais, kada mes skelbėme Nepriklausomybę, Lietuvos valstybės skola buvo nulis. Mėgstame save lyginti su kitais ir sakome, kad per 30 metų mes Graikijos ar Italijos skolos lygio dar nepasiekėme. Bet užmirštame, kad per 30 metų sugebėjome nuo per metus sukuriamų darbų, prekių, produkcijos ar paslaugų prasiskolinti 52,8 proc. Mūsų skola jau beveik 53 proc. Šiomis dienomis Seimas vėl tikslina biudžetą ir vėl mes importuosime į Lietuvą papildomą pinigų kiekį. Tai nėra pinigai, skirti kažkokiems socialiniams reikalams. Pvz., Privalomasis sveikatos draudimo fondas yra subalansuotas, perteklinis, „Sodroje" taipogi yra pliusas. Bet mes nesusitvarkom. Jeigu mūsų ūkis auga, sakykime, 3 proc. per metus, tai ministerijos sugeba užsiprašyti 5-8 proc. daugiau pinigų kitiems metams. Būtent perteklinių pinigų būdu mes sugebame didinti pinigų masę didesniu greičiu, negu patys sukuriame prekių ir paslaugų. Nieko nebūtų blogo, jeigu tais importuotais, pertekliniais pinigais būtų kuriami labai geri produktai. Sakykime, ateina kažkoks kreditas, pastatoma nauja gamykla, sukuriamos naujos darbo vietos, gaminama produkcija, mokami mokesčiai ir t.t. Deja, net paviršutinė analizė rodo, kad mes didele dalimi blogai panaudojame tiek struktūrines lėšas, tiek perteklinį biudžetą. Po gražiais žodžiais, tokiais kaip „skaitmenizacija" arba „digitalizacija", arba „inovacijos", paprasčiausiai slypi neefektyvūs projektai. Skaitytojai gali prisiminti mūsų „e" istorijas - pvz., „e.sveikata", „e.biblioteka". Tų „e" buvo daug, ten metami milžiniški pinigai. Galbūt mes tikrai galėtume nusipirkti jau parengtas programas keliolika kartų pigiau? Arba, kaip žinote, plėtros vyksta etapais, ir ten metami milžiniški pinigai. Kitaip kalbant, pinigų išmetama daug, o sukurto produkto vertė keliolika kartų mažesnė. Lygiai taip pat ir inovacijos. Labai gražu, kad mes skatiname inovacijas. Bet jeigu paanalizuotume projektus, kurie yra finansuojami (juk žinome, kaip kontroliuojami projektai), ar nebuvo piktnaudžiavimų, ar teisingai yra sutvarkyta buhalterinė apskaita, ar pirkimai atlikti pagal įstatymus. Kad kažkokia programa sukurta, kad kažkas padaryta, tai dar nieko nereiškia. Svarbiausia, taip ir neskaičiuojama, kiek, sukūrus tą projektą, realiai sukurta prekių ir paslaugų, kurios neštų naudą žmonėms, ekonomikai, biudžetui.

G.JAKAVONIS: Lietuvoje dėl pandemijos užsidarius barams, restoranams, kitoms maitinimo įmonėms smarkiai sumažėjo maisto produktų paklausa, daugelis ūkininkų kai kuriuos greitai gendančius produktus turėjo utilizuoti, tačiau maisto prekių kainos kilo. Statybų verslas klesti, tačiau dėl aukštų ir vis augančių nekilnojamojo turto kainų, naujas butas ar namas tampa neįmanoma svajone net viduriniajai klasei. Ar tam yra kokios nors lubos? Kaip paaiškinti tokius procesus?

K.KUPŠYS: Dėl maisto pasiūlos ir paklausos neturiu nuomonės, o štai būsto įperkamumas yra išties labai didelė problema. Čia yra šalutinis efektas tos pinigų pumpavimo politikos, kuri padidino gyventojų indėlius trimis milijardais per nelaimingiausius šimtmečio metus - 2020-uosius, - kai pandemija „šienavo" mūsų šalį ir visą pasaulį. Tokiomis sąlygomis būstai galėtų pigti, o ne brangti. Tačiau spekuliacinis, santaupų išsaugojimo baime pagrįstas, gyventojų susidomėjimas nekilnojamuoju turtu dabar „pučia" būsto kainų „burbulą", kuris arba ramiai išsileis, arba trankiai sprogs. Matysime, ateitį, sako, prognozuoti yra labai nedėkingas darbas.

S.ŽILINSKAS: Pandemijos metu atsitiko du dalykai. Pirmas dalykas - kažkur, kažkas ėmė strigti. Pavyzdžiui, vienoje Nemenčinės įmonėje buvo didelis užsikrėtimų koronavirusu šuolis. Vadinasi, ta Nemenčinės įmonė buvo priversta sustoti, uždaryti gamybą ir kažko, ko rinkai reikėjo, laiku nepagamino. Ir anksčiau ar vėliau dėl to gali atsirasti trūkumų. O tada prasideda toks įdomus procesas. Jeigu rinkoje kažko trūksta, paprastai tas kažkas ima brangti. Iš tikrųjų, čia nėra kokie nors labai sudėtingi procesai, viskas gana paprasta. Ir kadangi visame pasaulyje dabar vyksta tokie dalykai - ten pritrūko to, nes kažkas sustojo, čia pritrūko ano, nes sustojo čia, tada komplektuojamų detalių grandinėlėse kažko pritrūko ir turime pabrangimą. Kita vertus, verslas sustojo, verslas negauna pajamų, nėra pinigų judėjimo. Kai nėra pinigų judėjimo, žmonės, kurie dirba versle, nesukuria naujų produktų, nes nėra už ką. Kadangi valstybėje nesisuka pinigai, tai valstybės imasi dotuoti. Bet kaip atsiranda tas dotavimas subsidijos pagalba ir kiti dalykai? Ogi Centrinis Bankas, šiuo atveju - mes, kadangi gyvename euro zonoje (tas pats darosi ir Amerikoje, Japonijoje), tiesiog išleidžia padidintą kiekį tuščių pinigų. Kaip tuščių pinigų padidintas kiekis atsiranda? Pinigai išmokami net ne už padarytą produktą, o, pavyzdžiui, už prastovą. Juk realybė dabar yra tokia. Produktas nesukurtas, produktų trūksta, kaina kyla, pinigų apyvartai palaikyti išleidžiama dar daugiau, pinigai nepadengti jokiu produktu. Atsakymas labai paprastas. Deja, bus infliacija. Ir, deja, ta infliacija, jeigu valstybė jos nesuvaldys, kažkuriuo momentu bus ganėtinai didelė. Aišku, didžiosios pasaulio valstybės, kurios yra didžiausi žaidėjai, gali padaryti įvairiausius susitarimus. Mes dar negalime numatyti, kokie tie susitarimai bus ir kaip valstybių centriniai bankai bandys išlaikyti tokią situaciją, kad tas bendrinis infliacijos lygis nebūtų labai milžiniškas. Nes tai nėra naudinga valstybei. Jeigu yra labai didelė infliacija, tai paprastai yra didelė netvarka. Visame pasaulyje su humoru pasakojama: „Kol nuvežiau karutį pinigų, kad nusipirkčiau duonos kepalą, tie pinigai tiek nuvertėjo, kad gavau tik pusę duonos kepalo."

Kas bus ateityje, nelabai galima spėti. Bet labai tikėtina, kad tie susitarimai bus tokie paprasti, naivūs ir gal net, galima pasakyti, kvaili. Štai pavyzdys: visi jaudinasi, kad yra labai didelė valstybės skola. Yra pasaulyje valstybių, kurios skolingos 100 procentų, yra tokių nuosaikių valstybių, kurios skolingos tik apie 100 procentų bendrojo vidaus produkto. Vadinasi, norėdama atiduoti tą skolą, valstybė turėtų dirbti kiaurus metus, nieko neišleisti, nemokėti jokioms tarnyboms, nedaryti jokių išlaidų jokių valstybės funkcijų atlikimui. Bet tai yra tiesiog nerealu. Yra valstybių, kurios skolingos trisdešimt kelis procentus, na ir yra nuostabių valstybių, kurios netgi skolingos nulį procentų. Labai galimas toks variantas, kad tiesiog valstybės pasakys, jog nuo įsiskolinimo nubraukiam vieną nulį, ir nuo dabar tokie įsiskolinimo lygiai taps normalūs. Nors atsakymo, kas yra normalu šitoje srityje, nėra. Yra laikini susitarimai, kuriuos laikome normaliu dalyku. Žmonės šitą jaučia, todėl bando apsaugoti savo turimus pinigus. Su tuo ir susijęs mūsų nekilnojamojo turto pirkimo bumas.

G.JAKAVONIS: Jau dabar jaučiamas didėjantis atotrūkis taip didžiausias pajamas gaunančių žmonių ir vargingiausio mūsų šalies piliečių sluoksnio. Kaip, jūsų manymu, kainų didėjimas paveiks socialinę sritį? Ar galima kainų augimą sustabdyti?

K.KUPŠYS: Pandemija, kaip daugelis ir prognozavo, visuomenėje pagilina visus iki šiol turėtus tarpeklius, atveria dar plačiau visas iki tol buvusias žaizdas. Atskirtis tarp tų, kurie sutaupo per metus 3 milijardus papildomų pinigų, ir tų, kuriems trūksta pinigų maistui arba komunalinėms išlaidoms sumokėti, didėja. Pastarųjų, kaip parodė mūsų neseniai atlikta apklausa, yra dešimtys, jei ne šimtai, tūkstančių. Ką galima patarti? Anksčiau šių žmonių išeitis būdavo viena - emigracija ir geresnio gyvenimo paieškos kitose šalyse. Dabar, regis, geriau būtų kabintis čia, Lietuvoje. Nes - norėčiau pabaigti optimistiška gaida - ekonomikai po pandemijos atsigaunant reikės darbo rankų ir žmonių pajamos, bent „ant popieriaus", augs.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Kad ir kaip keistai skambėtų, Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje šalyje, galime rasti pandemijos ir laimėtojų ir pralaimėtojų. Didieji pandemijos laimėtojai kol kas slepiasi šešėlyje. Sunku įvardinti tiksliai, kiek ekonomikos gelbėjimo lėšų įkrito ir įkris į jų sąskaitas, nes milžiniškos ekonomikos gelbėjimo lėšos tebedalijamos. Tikėtina, kad tai - stambieji verslai, konsultantai ir jų pagalbininkai, funkcionieriai - skirstytojai. Pralaimėtojais taps tie, kurie pro medijų langą stebės lėšų dalybos procesą, bet jame nedalyvaus. Tokių bus dauguma. Į pasaulio ekonomiką išmestas milžiniškas pinigų kiekis ilgai didins kainas ir pūs burbulus, kol jie ims sproginėti.

Infliacijos kilimo šaltinis Lietuvoje yra ir vidutinio darbo užmokesčio augimas. Statistikos departamento duomenimis, vidutinis atlyginimas šalyje siekia apie 1000 Eur į rankas ir 2021 m. pradžioje buvo apie 13 proc. didesnis, negu prieš metus. Tačiau vidutiniai skaičiai paslepia tikrąją padėtį - didžiųjų miestų spindesį ir regionų skurdą. Didžiausias vidutinis darbo užmokestis į rankas Vilniuje 2021 m. pradžioje siekė 1082 eurus, Kaune - 1005 eurus, o Klaipėdoje - 1003 eurus. Žemiausiais atlyginimus gavo dirbantieji Zarasų ir Varėnos savivaldybėse, atitinkamai - 702 ir 710 eurų.

Regionuose yra žymiai daugiau socialinių išmokų ir kompensacijų gavėjų - štai Kalvarijose tokių yra apie 7 proc., Ignalinos r., 5 - Anykščių r. ir Lazdijų r. apie 5,5 proc., o štai Klaipėdos r. tik 0,5, Kaune - 1,64 proc., Kauno r. -1 proc., o Vilniaus m. - 1,05 proc. nuo gyventojų skaičiaus. Šie skaičiai signalizuoja apie absoliutų ir santykinį skurdą. Žemiau skurdo ribos Lietuvoje 2020 m. gyveno apie apie 20,6 proc. gyventojų, t.y. beveik tiek pat, kiek gyvena Vilniuje žmonių.

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (38)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KROVINIAI: Kauno intermodaliniam terminalui (KIT) prisijungus prie europinės vėžės, Lietuvos krovinių vežėjams atsivėrė  naujos galimybes gabenti krovinius traukiniais iš Europos ir į ją, išvengiant sustojimo pasienyje su Lenkija ir krovinių perkrovimo.
  • SUKČIAI: „Swedbank“ duomenimis, per vieną dieną banko klientų konsultacijų centras gauna iki 400 gyventojų skambučių ir pranešimų apie sukčių bandymus išvilioti asmeninius interneto bankininkystės, mokėjimo kortelių duomenis ir reikalavimus patvirtinti mokėjimus, kurių gyventojai patys neinicijavo.
  • MEDŽIAI: valstybinių miškų urėdijos miškininkai per šią savaitę apžiūrėjo miškus ir įvertino savaitgalį didelio vėjo bei lietaus padarytą žalą – iš viso buvo išversta ir išlaužyta beveik 10 000 kubinių metrų medžių daugiau nei 100 hektarų plote.
  • BIOGRAFIJA: nevyriausybinės asociacijos Mažosios Lietuvos reikalų tarybos ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo iniciatyva susibūrė neformali Martyno Mažvydo biografijos tyrimo iniciatyvinė grupė, siekianti aktualizuoti ir suteikti impulsą naujiems M. Mažvydo biografijos tyrimams.
  • VERTINS: Europos vaistų agentūra antradienį pranešė pradėjusi Prancūzijos farmacijos bendrovės „Sanofi“ sukurtos vakcinos nuo COVID-19 peržiūrą, po kurios ji gali būti patvirtinta naudoti Europos Sąjungoje.
  • PAVYKO: Rusija antradienį paskelbė sėkmingai išbandžiusi naują S-500 oro gynybos raketinę sistemą, ji pataikė į dideliu greičiu skriejantį balistinį taikinį - S-500 sistema, kurios maksimalus veikimo nuotolis – 600 km, yra pati pažangiausia raketų gynybos sistema pasaulyje, gebanti atremti atakas į kosmosą.
  • KEIČIASI: kartu su pradinio, pagrindinio bei vidurinio ugdymo pokyčiais prasideda ir priešmokyklinio ugdymo programos atnaujinimas - nacionalinėje švietimo agentūroje darbą pradėjo 14 ekspertų, kurie parengs atnaujintą programą.

  • ATSIVERIA: pirmą kartą po devynių mėnesių pertraukos Eifelio bokštas Paryžiuje penktadienį vėl laukia lankytojų - Prancūzijos sostinės simbolis buvo uždarytas dėl koronaviruso pandemijos.
  • SIAUTĖJA: Rytų Rusijoje plečiasi dideli miškų gaisrai - Sibiro Jakutijos regione trečiadienį ugniagesiai kovojo su liepsnomis daugiau kaip 600 000 hektarų plote, pranešė miškų apsaugos tarnyba.
  • REKORDAS: Pietų Prancūzijoje esantis kino teatras „l’Eden“, kur buvo rodomi pirmieji brolių Lumiere`ų filmai, oficialiai pripažintas seniausiu pasaulyje veikiančiu kino teatru ir įrašytas į Gineso rekordų knygą - jis buvo atidarytas prieš 132 metus.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar stebėsite Tokijo Olimpines žaidynes?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar stebėsite Tokijo vasaros Olimpines žaidynes?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+16 +24 C

+20 +26 C

 

+18 +22 C

+26 +31 C

+22 +28 C

 

+23 +26 C

0-6 m/s

0-6 m/s

 

0-4 m/s

       

Nuorodos