Kaimo senjorams labai sunku

„Kaip praleidome šventes? Liūdnai! Bet ką dabar padarysi, kai šita liga užpuolė visą pasaulį ir nepaleidžia.

Didžiuosiuose miestuose dar nėra didelių problemų, bet rajonuose, kaimo vietovėse - daug vienišų pensininkų. Vaikai paliko tėvus, išvažiavo, o, pavyzdžiui, net pašto skyriai daug kur panaikinti, bankomatų nėra. Kaip atsiimti pensijas? Autobusai kai kur tik kartą per dieną važiuoja, vakare grįžta. Su lazdele rajono centro nepasieksi. Kai kam iki jo du, trys kilometrai, o kai kam - ir dešimt. Atvažiavai - ir lauk vakaro, kol autobusas namo parveš. O kur per visą dieną dėtis? Anksčiau senoliai prabūdavo bažnyčioje, o dabar ir šios uždarytos.

Kodėl negali mašina į kaimą atvažiuoti ir išmokėti tas pensijas, kaip anksčiau atveždavo ir duoną?

Galėtų pensijas pristatyti mikroautobusais, bet panaikinti paslaugą - lengva, o sukurti - niekas nenori. Kada jiems, taip sugalvojusiems, bus gana pinigų? Tiems Skandinavijos bankams. Ir niekas jų priversti negali. Ką nori, tą daro. Kodėl nėra lietuviško komercinio banko? Pakalba apie jį - ir nutyla. Tikiuosi, jog moteris premjerė supras, kad taip, kaip skandinavų bankai elgiasi Lietuvoje, yra nusikaltimas prieš žmones", - svarstė G.Makaravičienė.

- Ar daug jūsų organizacijos senjorų jau persirgo Covid-19?

- Labai daug nesusirgo, bet žmones kankina depresija. Pradėjome organizuoti susitikimus su psichologu, bet nuotoliniu būdu nelabai padėsi. Mūsų žmonės prie naujovių nepripratę. Na, nusipirksi tą „dėžę" - kompiuterį - ir kas gi mokės už internetą?

Negalima šitaip tyčiotis iš žmonių. Tik būk, žmogau, kentėk ir tylėk. Kai kurie senjorai atvirai sako - mes reikalingi tik per rinkimus. Tada jau visi politikai labai geri ir mus prisimena.

Mūsų senjorų susirgo nedaug, bet žmonės turi ir gretutinių ligų. Prisiklauso, kad ta vakcina gera, ana bloga - išsigąsta ir nežino, ką daryti. Nežino, ar gali skiepytis sergant pneumonija ar bronchinė astma.

Žmonėms reikia žinoti, šeimos gydytojai jiems turėtų patarti. Nors aš agituoju senjorus skiepytis, bet nežinomybė baugina.

Dabar mūsų organizacija pagal teritorijas Vilniuje turi 21 seniūniją, kurioje išsirenka savo pirmininką. Šiai dienai visoje Lietuvą turime 59 612 narių. Blogiausia senjorų situacija - kaimuose. Rajonų centruose - dar ne taip baisu, gali taksi išsikviesti, o kaimuose kartais nei duonos turi, nei pensiją gali pasiimti...

- Pakalbėkime apie ką nors linksmesnio. Kaip atšventėte Velykas?

- Velykas praleidau su vaikais, nes visi sveiki, pasitikrinę. Mano vaikai iš šalies nepabėgo, bet kai turi tokią mamą, kaip aš, tai ir vaikams nesaldu (juokiasi).

Gal ir galėčiau niekur nedirbti, bet pareigą jaučiu. Negaliu žiūrėti, kaip žmonės vargsta. Ačiū Dievui, turiu sveikatos, dar proto Dievas neatėmė. Šią pareigą išsiugdžiau dar vaikystėje. Augau religingoje šeimoje. Senelis ir mamytė giedojo bažnyčios chore. Auklėjo - nemeluok, sąžiningai dirbk ir, neduok Dieve, nevok.

Išdirbau 57 metus, dar 17 metų dirbu jau išėjusi į pensiją - ir ką užgyvenau? Nieko! Mano vaikai taip pat neišmoko vogti, mums užtenka to, ką uždirbame. Per savo gyvenimą turėjau daug įvairių darbų: nuo „pečių" kūrenimo, tualetų valymo. Bet siekiau mokslo, niekas ant lėkštutės neatnešė.

Studijavau teisę, kurse buvome tik trys merginos. Vaikinai juokėsi, kad į sieną nepataikysime, bet aš šaudžiau geriau už juos. Dar 30 metų dirbau profsąjunginį darbą, todėl turiu labai daug specialybių.

- Ką senjorų vardu norėtumėte pasakyti valdžiai?

- Pirmiausia noriu palinkėti žurnalistams siekti savo tikslų. Linkiu ištvermės. Reikia ištverti viską, kas dabar vyksta pasaulyje.

O šalies valdžiai linkiu Apvaizdos malonės, ištvermės, sveikatos ir leisti žmonėms dirbti. Pažįstu žmonių, kurie po Nepriklausomybės paskelbimo nedirbo nė vienos dienos, bet jei žmonės nori dirbti - nereikia jiems drausti. Juk ir taip 55-mečiai jau negali darbo gauti.

Ir pabaigai - tegul politikai nepila vieni ant kitų purvo Seime. Net baisu klausytis, kaip jie ten išsidirbinėja.