3 nuotr.Taigi, mūsų pavasaris nukeliavo taip toli, kad mes, sakytum, jo net neprisimename kitokio. Gali būti, kad jis visada buvo toks žalias, žydintis ir giedantis visų paukščių balsais. Bet ne - kiekviena pavasario diena yra vis nauja ir kitokia, jos su vakardiena niekaip nesulyginsi. Jau dabar galime tik galva palinguoti: žydintis pavasaris tolsta, sodų žiedlapiai nubiro, liko tik pienės, o dabar laukuose sušvito geltoni žieminių rapsų plotai.
Pavasaris savo aukščiausią tašką pasiekia, kai sugrįžta visi paukščiai keliautojai. Sparnuočių poreikiai labai nevienodi, kai kam pakako atviros nuo sniego žemės, kitiems reikia žalių girių ir pilno oro skraidančių vabzdžių. Dabar jau sugrįžta paskutinieji - čiurliai, medšarkės, raudongalvės sniegenos. Dar pasirodys šiaurinės pečialindos, ir bus galima skelbti paukščių vasaros pradžią. Ar ne per anksti?
Mes ne visada žinome, kaip skaičiuoti, skirstyti metų laikus, o apie paukščių pavasarį ar vasarą išmanome dar mažiau. Kas jiems svarbiausia? Žinoma, vieta lizdui, pats lizdas, dėtis, perėjimas, jauniklių maitinimas ir auginimas, jų išlydėjimas į gyvenimą. Kai šis ciklas apsisuka, kažkas baigiasi ir turi prasidėti naujas fenologinis etapas. Koks? Nors bus vasara, kai kurie paukščiai savo veisimosi ciklą kartos dar vieną ar du sykius.
Paskutiniai grįžtantys paukščiai jau vadinami vasaros sparnuočiais. Jie - šilumamėgiai, mintantys išimtinai tik vabzdžiais. Vienas ryškiausių biologijos bruožų - vienas dauginimosi ciklas, taigi - vienintelė vada. Sėkmės atveju (o tai nutinka tikrai ne visada) užaugę jaunikliai turi išsaugoti sėkmingą populiacijos būtį. Kitoms rūšims tam reikia 2-3 vadų, ir dar kokių: daugelis zylių porų per vasarą išveda iki 20-25 jauniklių. Čiurliai užaugina 2, raudongalvės sniegenos, paprastosios medšarkės ar šiaurinės pečialindos po 4-5 jauniklius.
Ėjimas į vasarą yra bene ryškiausias ateinančios savaitės ženklas. Tai neįvyksta akimirksniu, tačiau pavasario vasarai perduodami darbai labai akivaizdūs. Štai briedės jau vedžiojasi briedžiukus - jie tokie ilgakojai, didžiaausiai. Gimė ar tuoj pat gims elniukai. Danieliai pagaliau numetė ragus. Lizdus paliko ne tik krankliukai, bet ir juodųjų bei smilginių strazdų vaikai. Jau išsirito baltųjų gandrų gandriukai, varnėniukai. Kur bežiūrėsi, visuose namuose jau ne pirmieji, o antri ar treti pavasario darbai. Pats metas vasaron…
Pavasarį galima vadinti metų vaikyste. Galbūt - ir paauglyste. O vasara yra jaunystė. Taigi, nė vieno šio periodo neperšoksi, jie seka vienas po kito, vieni darbai tampa kitų tęsiniu. Kas taip protingai viską sukūrė, sudėliojo ir suderino? Tik ne žmogus!
Tą padarė gamta, jau seniai pametusi tikslų savo metų skaičių, bet nekeičianti savo nuostatų ir tvarkos. Dabar, stovėdami prie vasaros slenksčio ir matydami, kaip dailiai viskas vyksta, galime ramiai sau pasakyti: tvarkinga kaip gamtoje. Ir taip sakydami nesuklysime.
Sutinkame vasarą ir nė žodžio apie pavasarį... Kaip jam padėkoti, kaip su juo atsisveikinti? Pavasaris, ko gero, to iš mūsų nelaukia. Jam kur kas svarbiau - jo darbų tęsimas. Tai, kas buvo pradėta, tegul bus pratęsta, žydės, augs, plunksnuosis, skraidys. Kuo visko daugiau, tuo geriau - tegul atsirenka patys stipriausi.
