Po poros dienų - žiemos saulėgrįža: pirmadienį, 10 valandų 4 minutės įvyks didysis lūžis, nuo kurio gamta vėl pasuks šviesos link. Tai vyks labai iš lėto ir tik pirmąją Kalėdų dieną gims viena „šviesi" minutė. Ar mes ją pamatysime? Tikrai - ne. Tačiau šviesą ir viltį neš pati žinia...

Šiandien mums sunku, o gal - net neįmanoma suprasti, kaip tolimi protėviai suskaičiavo tokį jautrų, neapčiuopiamą, bet labai tikslų momentą ir nustatė patį saulėgrįžos faktą. Sakysite - pagal dangaus kūnus... Gal ir taip, tačiau pabandykite tą padaryti jūs patys! Suraskite tas „lemtingąsias" žvaigždeles, sudėliokite linijas, nubraižykite visą jų geometriją... Paskui atsakykite - ar gavote tą patį rezultatą. Perskaitę šiuos žodžius, ko gero, tik pečiais patraukėte - kam to reikia... nes to neįsivaizduojate ir neišmanote. Aš taip pat to nemoku ir tokios akimirkos gamtos amžinybėje neapskaičiuočiau. Taigi, o kažkada kažkas buvo už mus daug išmanesnis, pastabesnis, akylesnis ir įžvalgesnis. Tik savo vardo mums nepaliko...

Ir dar saulėgrįžą vadina elnio devyniaragio švente. Žinoma, elnias visada buvo grakštumo, dailumo, nepalytėto grožio simbolis. Jo ragų karūna jį gretino su pasaulio galingaisiais ir jų karūnuotomis galvomis. Jis - mitinė būtybė, ant savo ragų nešanti Mėnulį ar Saulę. Kodėl devyniaragis? O todėl, kad nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties - 9 paros, devyniaragis elnias išbėga per žiemos saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Dar viena laiko skaičiavimo mįslė...

Gamtos metams laiko beveik nelieka. Galime atsidusti - kalendoriniai metai truks dar dešimtį dienų, taigi galėsime kažką padaryti. Tačiau ką bedarytume, žinosime, jog tai - jau kitiems metams. Tiesa...

Metų skaičiavimas yra nedėkingas reikalas. Tada, kai sielą aplanko ramybė, kai suprantame, jog atėjo laikas džiaugtis, pakanka pagalvoti apie metų tėkmę ir... tos geros nuotaikos lyg nebuvę. Nesureikšminkime metų ir mėnesių, ypač surašytų kalendoriun. Nežiūrėkime į jį, mus kaltinantį, baksnojantį pakaušin ir stumiantį nugaron. Geriau tegul mus traukia, vilioja tik gera nuotaika ir nedrąsi viltis. Juk tik ji gali užauginti sparnus ir nunešti pirmyn...

Keletas dienų iki Kalėdų, sakoma, yra laikas, kai privaloma grąžinti visas skolas, atsiprašyti kaimynų ir visų, kuriuos gal kuo įžeidėte, buvote neteisūs. Jei manote, kad buvote teisūs ir teisingi, vis tiek pasikalbėkite su jais. O skolos...

Visi jų turime gamtai. Vieni mažiau, kiti - didžiausius kalnus. Kai kas nespėjo įrengti lesyklos, o kiti... Ar seniai buvote girioje? Ar matėte, kas ten išdarinėjama, kaip naikinamos mūsų girios? Jos nepriklauso mums, tai gamtos kūrinys. O tie privatumą „saugantys" popieriai yra tik popieriai - kai juos sugraužia pelės, miškas ir vėl yra tik gamtos. Kam reikia kirsti be atodairos, naikinti tokį turtą? Kad kažkur išvežtume ir gautume grašius? Iš tikro, gamtai, pačiai giriai turėtų atitekti ta dalis, kuri yra jos - ko gero, apie 90 procentų visų pinigų. Nes žmogus į girią nieko neįdėjo. Matyt, ateis ir toks laikas. Tikėkimės, iki tol nebus suspėta iškirsti visų mūsų girių...