Kai vėluoja kalendorius

Taigi, šiemet gamtoje kalendorius ir žiema bei pavasario pradžia visai nedera. Turbūt teisingiausia būtų sakyti, kad kalendorius vėluoja. Kaip tai vyksta?

Lietuva - didelė šalis, jos teritorijos skirtingose vietose galimi dešimties dienų gamtos reiškinių nesutapimai. Žinoma, net ir sudėtingą - ilgą, šaltą ir snieguotą žiemą anksčiausiai atšyla Sūduvoje (Suvalkijoje), Pietvakarių Lietuvoje, po to - Vakarų pakraštyje, o vėliausiai pavasaris pasibeldžia rytiniame pakraštyje, Švenčionių, Ignalinos ir Zarasų rajonuose. Buvę metų, kai mes slidinėti traukiniu iš Vilniaus į Švenčionių krašto miškus važiuodavome gegužės pirmąją. Ši tendencija stebima ir šiemet, tik gal nėra tokia ryški - juk ir sniego niekur nebuvo daug, jis nebuvo „atšildomas" atlydžių, nesiformavo ledo perdangos. O purus sniegas tirpsta greitai...

Sūduvoje sniegas jau seniai pamirštas, nes paskutiniai jo trupiniai ištirpo vasario pradžioje. Tuo metu iš žiemaviečių sugrįžo pilkosios žąsys ir pirmosios gervės. Buvo tikimasi ir vieversių, tačiau jie nežymiai vėlavo - ne taip paprasta paukščiams, esantiems toli nuo savo gimtinės žinoti, kokia jų gimtojo dirvono būklė. Taigi, jie skrido vėliau, „tik" vasario viduryje. Po to, nedrąsiai, pirmosios pempės, karveliai uldukai.

Žinoma, paukščiai yra išraiškingiausia, geriausiai pastebima gamtos dalis, vaikydamiesi tik juos, galime nepamatyti, kaip atgimsta, į pavasarį skuba visi kiti gyvūnai bei augalai. O jie į pastovią šilumą reagavo nors ir atsargiai, bet pakankamai aktyviai.

Labai svarbiu faktoriumi, leidusiu jiems visiems pasijausti gerai, buvo neįšalusi žemė - net sausyje po sniegu ją galėjai raikyti kastuvu be vargo! Atšilus tokioje dirvoje augalų šaknys, svogūnėliai, šakniastiebiai, sėklos pasijuto ypač patogiai, todėl dabar miškuose galima stebėti daugybę pakilusių, pernykščius nukritusius lapus nuo žemės pakėlusių daigelių. Dirvoje gausu vabzdžių lėliukių, lervų, žiemojančių suaugėlių vabzdžių. Jiems reikia didesnės šilumos, tad tikėtina, kad neįvyks nelauktas dalykas ir jie nepabus per anksti. Dabar skruzdėlynų viršuje juda kruta rudosios miško skruzdėlės, ropoja ir skraido blakės, pabaliuose ant žalių augalų lapelių šliaužioja sraigės ir šliužai. Kai švysteli saulė, mus pasveikina drugiai.

Citrinukai išsirito rudens pradžioje, peržiemojo tarp nukritusių medžių lapų ir pabudo skraidyti. Tik po kiek laiko jie ant šaltekšnių padės kiaušinėlius, o kai skleisis šių krūmų lapai, išsiritę vikšrai turės kuo maitintis. Tokie patys aktyvūs drugiai dilgėlinukai, spungės, karpytūnės - tiesa, visiems jiems reikia saulės.

O kas nutiktų, jei kalendorius staiga sutaptų su gamta? Jeigu pasnigtų, atšaltų? Juk taip gali būti... Mes neturėtume baimintis, kad nukentės laukiniai augalai, vabzdžiai. Jie kuriam laikui nurimtų, o sulaukę šilumos, vėl pakiltų pavasario sveikint!