1 nuotr.Čia pat lapkričio vidurys, ir nors neseniai persukome laikrodžių rodykles, laiko apgauti nepavyko - dienos trumpos ir vis trumpėjančios, kiekviena šviesi, saulėta dienelė yra lyg dovana. Žinoma, mes galime išsiversti ir be jų. Tačiau žmonėms, kaip tikriems primatų būrio atstovams, saulė yra būtina ne tik vitamino D pildymui, bet ir geros nuotaikos išsaugojimui. O tai yra ne mažiau svarbu...
Kol kas ruduo toks, koks ir turi būti, gamtoje nėra jokių staigmenų ir netikėtų reiškinių. Einant žiemos link, jai jau pilnai pasiruošta - jei rytoj staiga atšaltų ir iškristų sniegas, jis nieko nenustebintų ir nepriverstų blaškytis.
Ko gero, pats svarbiausias prieš žiemą - pasirinkimas: likti tėvynėje ar iškeliauti. Daug kas lemtingą sprendimą priėmė seniai, tačiau kai kas skrenda tik dabar. Ir nebūtinai iškart lekia toli. Štai iš daugelio ežerų pradingo ausuotieji kragai ir laukiai. Kur jie nuskrido? Netoli, į didžiuosius, giliuosius vandenis.
Kragai, laukiai, didieji dančiasnapiai puikiai nardo, todėl jiems patogu Platelių, Dusios, Vištyčio ežeruose. Maisto čia pakanka, o ledas šiuos ežerus sukaustys ne anksčiau, kaip po naujųjų metų. Ir tai įvyks, jei žiema bus tikrai šalta ir pastovi, kuo dabar labai sunku patikėti.
Net patys tam nesiruošdami, visi žvėrys ir paukščiai buvo paruošti žiemai: jų plunksnų ir kailio gilumoj atsirado pūkai ar pavilnė (povilnė), be kurių neištvertum didesnio šalčio. Tas pat su riebalų atsargomis - ne šiaip sau rudenį visi priauga svorio.
Tiesa, kai kas riebalų sukaupia daug - čia visi tie, kuriems reikės miegoti visą ilgą žiemą; pavyzdžiui, ežys, svėręs 800 gramų, spalyje, prieš užmigdamas svėrė 1,5-2 kilogramus. Tačiau net ir tie, kas peržiem gyvens aktyviai, riebalų sukaupė, kaip sakoma, „juodai dienai". O kai kas visas riebalų atsargas jau iššvaistė...
Nuo vasaros galo danielių patinai nutuko, prikaupė riebalų. Spalio viduryje prasidėjo jų ruja, žvėrys siautė, kriokė dieną naktį. Žinoma, jie sulyso, prarado visus sukauptus riebalus. Dar keletas dienų, šių metų ruja baigsis ir patinai pradės savo „reabilitaciją"; tik pagal ragus galėsime atpažinti tuos neseniai buvusius „apskritučius" danielius.
Iki žiemos jiems teks maitintis ir atgauti formas. O ko nepavyks, tai bus padaryta žiemą, nes gamtoje danieliai randa pakankamai maisto, be to - naudojasi medžiotojų įruoštomis šėryklomis.
Rudens brandą rodo nuplikę girios medžiai. Tik viršūnėse liko po vieną kitą lapų šluotelę, visa kita suklota ant žemės. Sakytum, atėjo sunkios dienos žvėrims, nes jie nebeturi tų išganingų lapų priedangų ir slėptuvių. Taip, jie jų neteko, tačiau žieminiai kailiai slepia geriau už bet kokias lapų uždangas.
Kai gyvenimas klostosi pagal įprastą gamtos ritmą, žvėrys būna saugūs. Įdomu, kad juos mažai veikia miško kirtimas, mašinų burzgimas. Jeigu atsitinka nelauktų dalykų (pavyzdžiui, medžioklės), padėti negali niekas, tik eiklios kojos, viską reginčios akys ir nuojauta, kokią jiems davė gamta.
Taigi, šį medžioklės sezoną, kuris truks iki balandžio 1 d., bus sumedžiotas 341 vilkas. Visi tikime (arba netikime, bet nieko nedarome), kad taip ir turi būti. O vilkai medžiojami. Kokie atsargūs, išmanūs jie bebūtų, jiems sunku išlikti nepastebėtiems.
Dar vis ruduo. Brandus, bet vis dar bręstantis. Keliaukime kartu ir pažiūrėkime, kada jis savo teises perduos žiemai.
