Kai pinigų neužtenka net aliejui

Visuomenės apklausos rodo, kad apie 35 proc. gyventojų bent kartą ar net daugiau nei penkis kartus per metus pritrūksta pinigų būtiniausioms išlaidoms. Ir ką tada tenka daryti, pritrūkus pinigų net maistui? Dauguma skolinasi iš giminių. Skolintis iš greitųjų kreditų bendrovių ryžtasi tik 3 proc.

O dauguma ima įsiskolinti už komunalines paslaugas. Anykščiuose daugiabučius namus administruojanti įmonė netgi įspėjo skolininkus savo pareiškimuose nenurodinėti mažai tikėtinų įsiskolinimo motyvų. Pvz, kad pinigus išleido buto remontui, vestuvėms, jubiliejui ar tiesiog laiku užsimokėti pamiršo.

Eilės prie kompensacijų

Matyt, patys iškalbingiausi yra duomenys, kiek Lietuvos piliečiams prireikė socialinių pašalpų ir kompensacijų už būstų šildymą bei vandenį. O šie duomenys atskleidžia, kad, palyginus 2021-uosius metus su 2022-aisiais, socialinių pašalpų gavėjų skaičius netgi mažėjo. 2021-aisiais socialines pašalpas gavo 66 517 gyventojų, tai yra 2,38 proc., o pernai - 64 568, tai yra, 2,31 proc.

Tiesa, per metus šiek tiek sumažėjo ir Lietuvos piliečių, tačiau energetinę krizę bei infliaciją aiškiai atspindi padidėjęs skaičius žmonių, gavusių kompensacijas už šildymą bei vandenį. Užpernai, kaip skelbia statistika, tokių kompensacijų pageidavo 3,6 proc. visų šalies gyventojų (100 498 būstai), o pernai - 5,5 proc. (153 620 būstų). Tai reiškia, kad per metus padaugėjo daugiau nei 50 tūkst. namų ūkių, jau nepajėgiančių iš savo kišenės apmokėti vandens bei šildymo sąskaitų.

Aišku, kuo daugiau savivaldybės teritorijoje gyventojų, tuo didesnė tikimybė, kad bus ir didesnis skurstančių, kompensacijų prašančių skaičius. Tačiau tarp didžiųjų Lietuvos miestų dvejus pastaruosius metus mažiausiai socialinių pašalpų prašo klaipėdiečiai (0,6-0,63 proc.) ir vilniečiai (1,11-1,29 proc.). O liūdniausiai atrodė panevėžiečiai. Nors irgi skurdo rodiklius mažino. Užpernai socialinių pašalpų dar reikėjo tik 2,76 proc. panevėžiečių, o pernai - tik 2,43 proc.

O šit kompensacijų už šildymą bei vandenį pernai labiausiai prireikė šiauliečiams (7,03 proc.). Nors užpernai tokių kompensacijų tereikėjo 3,84 proc. šiauliečių.

Tarp kaimiškųjų savivaldybių skurdžiausiai atrodo Kalvarijos gyventojai. Čia pernai socialinių pašalpų prašė 7,3 proc. gyventojų, o kompensacijų už šildymą bei vandenį - 8,97 proc.

Yra visada nepatenkintų

Gal labiau skursta daugiavaikės šeimos? Tačiau Daugiavaikių šeimų asociacijos vadovė Jurgita Pocienė patikino, kad nereikėtų manyti, jog daugiavaikė šeima būtinai turi skursti.

„Yra ir bevaikių, ir tik vieną vaiką auginančių šeimų, kurios skursta.

Aš pati turiu daug veiklų, nesu tipiška daugiavaikė mama, nes manau, kad savo gyvenimą turime kurti patys, - patikino J.Pocienė. - Yra žmonių, kurie visada skundžiasi. Ir prieš dešimt, ir prieš penkiolika metų verkšleno, kaip jiems blogai, bet nieko nedarė, kad situacija pasikeistų. Tie, kurie sąmoningai kūrė didelę šeimą, dažnai turi ir savo mažesnius ar didesnius šeimos verslus, nes mamai dirbti samdomą darbą ir auginti vaikus būtų sudėtingiau.

Aš esu iš tų žmonių, kurie mato pozityvą, o ne tik bumba ir reikalauja pagalbos. Kai žmonės gauna iš „Maisto banko" pagalbą ir piktinasi, kad produkto galiojimas eina į pabaigą, tai mane „užmuša". Jeigu gaunu, džiaugiuosi, dėkoju, žinau, kad „Maisto banko" produktai ir pasibaigus galiojimo terminui dar turi viso mėnesio rezervą.

Man nepatinka, kai žmonės tik vaiposi, inkščia ir laukia, kad kiti jiems padėtų. Mes visi gyvename gerai, nes bombos ant galvų nekrenta ir savo vaikus kasdien galime apkabinti."

Sunkiausia vienišiems ir seniems

„Maisto bankas" vien 2020 metais nuo išmetimo išgelbėjo 5307 tonas maisto. „Maisto banko" darbuotojai kasdien vyksta į parduotuves, veikiančias 84-iuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose ir iš čia surenka neparduotus, bet dar gerus maisto produktus. Taip kovojama ir su maisto švaistymu, nes Europos Sąjungoje kasmet susikaupia 90 mln. tonų nesuvartoto maisto.

Skurdą mažinti padeda ir „maltiečiai", įkūrę Lietuvoje penkis senjorų dienos centrus ir nuolat lankantys 2800 senukų. Vieniems atveža maisto lauknešėlius, o kitiems - kelis kartus per savaitę - karštos sriubos. Per metus taip išdalijama 170 tūkst. porcijų. O maistui pirkti skirti pinigai surenkami per „Maltiečių sriubos" akciją. Kiek geradariai paaukoja, iš tiek ir suruošiama maisto paketų, kuriuos išdalija visoje šalyje veikiančios maltiečių grupės, padedamos savanorių.

Komentuoja „Maltiečių" atstovė Daiva GRIKINIENĖ:

Mūsų globojami senukai šiuo metu jaučia didelę psichologinę įtampą. Iš pradžių dėl pandemijos, o dabar - dėl karo Ukrainoje, dėl kainų šuolio. Juk senukai, gimę karo metu, dar prisimena ir karą, ir trėmimus, ir pokarį. Bijo, kas jais vienišais pasirūpins, taupo kiekvieną centą. Dėl psichologinės įtampos išleidžia daugiau pinigų vaistams, mažiau lieka maistui.

Materialinis vargas labai jaučiamas. Tapo skurdesnis pagrindinių maisto produktų lauknešėlis. Jis žymiai susitraukęs. Vien grikiai dabar kiek kainuoja! Anksčiau pigiausias aliejus, kainavęs 1,5-2 eurus buvo įprastas dalykas, o dabar, kai kainuoja 4-5 eurus, jau didelė vertybė.

Ką dabar į lauknešėlį už 15 eurų gali įdėti? Anksčiau įdėdavome ir kokių nors skanėstų, arbatos, o dabar jau ne. Turime ir „silpniukų", kuriems tiekiame karštą maistą - litrinį termosą sriubos. Kai kurie jau sunkiai orientuojasi. Reikia pasirūpinti, kad „silpniukai", jau neišeinantys iš namų, iš karto pavalgytų, net juos pamaitinti, nes jei supilsi sriubą į puodą, gali ją pamiršti.

Yra skurdo. Matome jį kiekvieną dieną, nes globojame 2800 senelių. Su „Maltiečių sriubos" akcija prirenkame pinigų - metams vienam žmogui galime skirti 175 eurus. Tai nedaug, bet seneliai yra skirtingo finansinio pajėgumo. Kitam gal reikia maistu padėti tik prieš šventes. Paprastai dienai turi maisto, bet šventiniam stalui - jau ne, todėl stengiamės pradžiuginti.

Seneliai labai mūsų laukia. Neseniai viena močiutė man skambino, kad jau 14 val., o Mantas dar neatvažiavęs. Sėdi koridoriuje prasivėrusi duris ir laukia. Bijo, kad jei priguls, neišgirs durų skambučio.

Žmonės jaučia ir bendravimo poreikį, ir, ką čia slėpti, kapriziukų visokių turi. Todėl nepaliauju dėkoti savanoriams. Labai džiaugiamės ir senjorų dienos centrais. Tai visai naujas dalykas. Sovietmetis sugriovė kaimų bendruomenę. Anksčiau visas kaimas kokiu nors neįgaliu ar vienišu varguoliu rūpindavosi, o vėliau bendruomeniškumas nunyko. Dabar stengiamės vėl jį atkurti. Pavyzdžiui, Viduklėje į senjorų dienos centrą moteriškės net per sniegus atklampodavo. Skarele gražesne apsigaubia, rankinuką į rankas ir į centrą. Visos našlės vadina centrą našlių klubu. Čia duoną kepa, bendrauja, vaišinasi.

Miestuose dar veikia trečiojo amžiaus universitetai, o provincijoje - kur eiti? Sėdi senukai vieni savo namukuose, lauke slidu, tai šalta, tai lyja - ir niekur iš namų neišeina.