Mes gyvename žiemoje. Tokioje, kokią mums skyrė gamta. Deja, ir dar kartą ji rado išteklių tik tokiai nežiemiškai žiemai. Mes praradome galimybę slidinėti ir džiaugtis kitomis žiemos pramogomis, tačiau galime mėgautis šiluma. Ji sudaro puikias sąlygas nesirūpinti šildymu ir už jį mokėti mažiau, nesipiktinti užšąlančiais varikliais, ledu padengtais snieguotais keliais. Tačiau ką reiškia šios menkos buitinės mūsų problemos prieš didžiausią gamtos netektį. Tai, ką regime, yra pati tikriausia klimato kaitos, pagreitintos žmogaus veiksmų, išraiška. Ketverių metų laikų gamtoje turi būti viskas, net ir žiema. Kuo ji tokia svarbi?

Negalime neįžvelgti tokios nežiemiškos žiemos grėsmių. Visų pirma, taip netenkame sniego ir milžiniško kiekio vandens. Be jo mūsų ežerai, pelkės ir upės senka tiesiog akyse. Gali būti, kad kai kurie mažieji upeliukai per žiemą taip ir neatsigaus, liks sausi, kokie buvo nuo pernykštės vasaros. Daugelio gyvūnų ir augalų gyvybiniai ciklai pavojingai susijaukė, todėl kyla įvairūs pavojai dėl jų gerovės, o kai kam - dėl išlikimo. Taigi, ne taip gerai neturėti žiemos!

Mano bičiulis Jonas - bitininkas. Jam kiekviena žiema yra didelis rūpestis, nes rudenį pamaitintos, šalčiams paruoštos bitučių šeimynos dabar gyvena kitu ritmu, visai ne pagal žiemos reikalavimus. Jausdamos šilumą, jos sukrunta, tampa aktyvios, maitinasi ir pradeda planuoti šeimų gausinimą. O tai, oi, kaip ne laiku... Jeigu bitės negalės tinkamai pailsėti žiemą, jei švaistys savo energiją dabar, kas žino, ar jos sulauks pavasario. Juk žiemojančios bitės darbininkės išgyvena iki pusės metų (vasarą - tik mėnesį). Aktyviai gyvenančioms, net ir žiemą, tiek laiko nebus duota...

Iki tikrojo pavasario pradžios liko pora mėnesių. Pastarųjų metų patirtis kužda - net daug mažiau. Taigi, kaip čia išeina - iš rudens mes pateksime į pavasarį? Be žiemos?

Kol kas paneigti žiemos negalima, nes ji turi teisę visiems žiemiškiems darbams ir reiškiniams. Pabandykite įsivaizduoti, kaip šiandien sutiktume 28 laipsnių šaltį ir 60 centimetrų sniego patalą. Žinoma, jei taip įvyktų, kalbėtume apie anomalijas, stichiją... Bet tai būtų tikroji mūsiška žiema.

Diena tapo ilgesnė puse valandos, ir žinojimas apie tai yra šviesesnis už gimusią šviesą. Ką tik buvo Trys karaliai, paskutinis Kalėdų švenčių akordas. Daug kam ši šventė asocijuojasi su kalėdinių eglučių išlydėjimu. Kas buvo papuošę nukirstas eglutes ar šakas, mato jau gerokai nuplikusias, spyglius nubarsčiusias šakeles. Taigi, metas... O kur dėti eglutę? Miestuose, paprastai prie didžiųjų prekybos centrų, jos surenkamos į konteinerius ir panaudojamos biokurui. Kaimo vietovėse, mažesniuose miestuose tokios paslaugos nėra, eglutes geriausia sudeginti. Jei neturite tam tinkančių savo krosnies ar židinio, ją atiduokite kaimynui. Sudeginimas yra pats garbingiausias mus džiuginusio medelio išlydėjimas - juk net medinius kryžius, atgyvenusius savo amžių, paprastai atiduoda ugniai.

Gyvename kalendorinėje žiemoje. Po savaitės - jos kalendorinis pusiaujas. Po dviejų savaičių - pusiaužiemis. Laiko žiema dar turi... Ar juo pasinaudos?