respublika.lt

Kada, įkvėpti sporto pergalių, vėl didžiuosimės būdami lietuviais?

Apskritojo stalo diskusija su Gediminu JAKAVONIU

(0)
2022 liepos 11 11:00:01
Parengė Gediminas JAKAVONIS

Lietuviai olimpinėse žaidynėse pelnė 11 aukso, 3 sidabro ir 2 bronzos medalius! Dabar tai skamba kaip iš fantastikos srities, bet taip buvo. Tokius rezultatus mūsų tautiečiai pasiekė 1988-aisiais Kalgario ir Seulo olimpiadose, startuodami TSRS rinktinių sudėtyse. Pagal laimėtus medalius, proporcingai tenkančius šalies gyventojų skaičiui, tada buvome tituluojami viena sportiškiausių pasaulio tautų. Tačiau Tokijo olimpinėse žaidynėse mūsų atletai laimėjo vieną sidabro medalį, kurį iškovojo penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Tai kas atsitiko, kad kažkada buvę vienais iš stipriausių ir sportiškiausių visoje planetoje, gyvendami Nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje, sporte praradome tvirtas pozicijas?

×
nuotr. 1 nuotr.
Penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė buvo vienintelė Lietuvos atstovė, iš Tokijo parvežusi olimpinį apdovanojimą. Stasio Žumbio nuotr.

 

Apie tai, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo nuomones dėstė baidarininkas, pasaulio čempionas Anatolijus KOROLKOVAS, buvęs Lietuvos sporto departamento direktorius Algirdas RASLANAS, Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidentas, rašytojas Vytautas ČEPAS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Suprantu, kad Nepriklausomybę išsikovojusioje mūsų valstybėje pereinamuoju laikotarpiu galėjo būti priežasčių, kurios objektyviai lėmė sporto lygio kritimą. Sovietinėje sportininkų rengimo ir atrankos sistemoje, be abejonės, buvo daug taisytinų dalykų, bet kas, jūsų manymu, atsitiko, kad nepriklausomoje Lietuvoje nesugebėjome perimti gerosios patirties šioje srityje. Net fizinio lavinimo parengimas švietimo sistemoje, kuris tiesiogiai siejamas su žmonių sveikatos būkle, mano manymu, buvo žlugdomas, kai, remiantis liberalų idėjomis, pradėta teigti, kad fizinė kultūra yra prievarta ir tai asmeninis visų apsisprendimo reikalas.


A.RASLANAS: Lietuvoje nuo pat 1918 metų - Lietuvos valstybės atkūrimo - sporto žmonės buvo aktyvūs, progresyvūs ir siekiantys naujovių, diegiantys vakarietiškas sporto vertybes. Sportas vystėsi sėkmingai savarankiškas ir nepriklausomas iki pat 1932 metų, kuomet priimtas Sporto įstatymas. Šiuo įstatymu valstybė iš dalies ėmė reguliuoti sporto sektorių. Tuomet buvo talentingų sportininkų ir Lietuvoje, ir išeivijoje, o jų rezultatai matomi Europoje.

Sudėtingu sovietiniu laikotarpiu Lietuvos sporto talentai ne ištirpo, bet prisitaikė prie agresyvios sporto politikos ir jos ideologizuoto būdo bei sukūrė gana tvarią komandinę sporto sistemą, kuri išugdė to meto žymius Lietuvos sportininkus. Gal tai ir buvo sportinė rezistencija per sporto asmenybes.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvusią sistemą teko skubiai transformuoti į demokratinį sporto valdymo modelį, kuriant savarankišką nevyriausybinį sportą. Talentingi sportininkai atnešė Lietuvai svarbių tarptautinių laimėjimų, bet to nepakako galvojant apie tarptautinį Lietuvos sporto prestižą. Tad skandinavų pavyzdžiu buvo sukurtas kompaktiškas centralizuotas rengimo modelis individualiose sporto šakose. Tai leido pasiekti žymių sporto laimėjimų Sidnėjaus, Atėnų, Pekino, Londono olimpinėse žaidynėse. Pradėjus dar labiau demokratizuoti sporto sistemą ir sportininkų rengimą perdavus sporto šakų federacijoms, rezultatai žymiai sumenko. Matyt, natūraliai, nes reforma nebuvo parengta.

Sportininkų rengimas yra gyvas organizmas su daugybe faktorių, aplinkybių ir aukštos kompetencijos žmonėmis. Šie komponentai, sujungti bendra programa ir tinkamu finansavimu, ir lemia gerą rezultatą. To reikia talentams ugdyti, tai būtina sąlyga siekti aukštų sportinių rezultatų. Deja, šį nedidelį intelektualinį potencialą išdalinus į gabaliukus, neliko vieningos sistemos, sinergija išsisklaidė ir rezultatai sumenko.

V.ČEPAS: Springstančių laisve visada buvo ir bus, tik gaila, kad tokiems veikėjams sunkmečiu ar esant socialiniam neapibrėžtumui leidžiama nebaudžiamiems siautėti. Tokių „perlenkiančių lazdą" yra visose Lietuvos politinėse partijose, ypač aršiai jie draskėsi iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo. Tada viskas be atodairos buvo griaunama, naikinama, neatsižvelgiant, ar tą nugriautą gali pakeisti kuo nors geresniu. Veikėme pagal seną komunistinį principą - „mes senąjį pasaulį sugriausime ir naują pastatysime!" Šia prasme sportui pasisekė labiau, ne viskas griuvo iš karto ir išėjimas iš ideologizuotos sovietinės sistemos nebuvo perdėm skausmingas.

Anoji sistema „gerąja patirtimi" tikrai netryško. Į sportininkus buvo žiūrima kaip į darbinius arklius, kuriems už jų kasdieninį vargą net mokėti nenorėjo. Pamalonindavo maistpinigiais ir skurdžiais pinigėliais, o kai viską išsunkdavo, kaip „nuvarytus arklius" be gailesčio nurašydavo. Tiesą sakant, išsunkti sportininką iki neįmanomo dabar mokama ir pas mus. Prisiminkime, kad ir Rūtos Meilutytės atvejį, kai „auksinę žuvelę" pasibalnoję sporto funkcionieriai ir kitokie prielipos tol davėsi po pasaulį, aukštino, liaupsino, organizavo skandalus su treneriais, rusų plaukike Jafimova, kol sportininkei tokia egzistencija (gyvenimu to nepavadinsi) tapo nepakeliama. Prireikė kelerių metų, kad mergina vėl galėtų grįžti į normalų gyvenimą. O kiek Lietuvoje garsių sportininkų, daug laimėjusių, garsinusių Lietuvą, dabar gyvena užmiršti, be normalių pajamų, be sveikatos ir deramos pagarbos?

Tačiau vieną, mano galva, visai pozityvų dalyką mums reikėtų prisiminti ir, pritaikius prie dabartinių sąlygų, paleisti į gyvenimą. Galbūt tada kūno kultūros pamokose dalyvautų ne pusė klasės, o ir tie, kurie dabar slepiasi po supermamyčių parūpintomis pažymomis apie tikras ar tariamas ligas, noriai pasportuotų. Tada ir kariniai tarnybai tiktų ne 30, bet 90 proc. šauktinių. Galvoje turiu sovietų labai puoselėtą, bet labai ideologizuotą programą, pavadintą „Pasiruošęs darbui ir gynybai", sutrumpintai PDG. Atmeskime ideologinį aspektą, sugalvokime kitokį pavadinimą, paruoškime normatyvus visoms amžiaus grupėms, įsukime socialinę reklamą, sukurkime motyvacinę sistemą, o už normatyvų išlaikymą stojantiesiems į aukštąsias mokyklas pridėkime balų ir garantuotai neįgalaus ir pseudoneįgalaus jaunimo procentas sumažės. Kariniams komisariatams nereikės sukti galvos dėl Tėvynės gynėjų neįgalumo, o ir vyresnieji rečiau varstys poliklinikų duris. Na, o į liberalus ar kokius tai neoliberalus nekreipkime dėmesio, tegul palaimingai traukia sau „kosiaką" užgerdami alumi.

G.JAKAVONIS: Grįžkime prie aukšto sportinio meistriškumo atletų, kurie garsina Lietuvos vardą pasaulyje, rengimo ir vadovavimo šalies sportui sistemos pertvarkų. Buvome pirmieji, kai net nepaskelbus Nepriklausomybės, atkūrėme savo Olimpinį komitetą, kuris kartu su Sporto departamentu buvo atsakingi už mūsų sportininkų rengimą. Kurį laiką atrodė, kad viskas ir neblogai, bet greitai prasidėjo įvairios pertvarkos ir reformos. Sporto institucijoms pradėję vadovauti liberalioms ideologijoms atstovaujantys žmonės daugiau skaičiavo jų sritims skirtus pinigus, nei galvojo apie Lietuvos sportininkų rezultatus. Kodėl, jūsų manymu, matydama mūsų aukštojo meistriškumo sportininkų pasiekimų smukimo tendencijas, Lietuvos valdžia laiku nedarė nieko, kad situaciją pakeistų?

V.RUBAVIČIUS: Sportas nėra ir negali būti atskirtas nuo bendros valstybės būsenos, ypač nuo jos socialinės srities. Mūsų sporto sistemos kaitą, išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos, man geriausiai rodo futbolo ir su juo susijusio ūkio raida. Kur buvome ir kur nupuolėme. Kitose sporto šakose vyksmai panašūs, tik ne tokie ryškūs. Gelbsti būreliai pasišventėlių trenerių ir talentingų, gamtos apdovanotų jaunuolių. Tačiau jiems vis sunkiau - tenka patiems ieškoti ne tik rėmėjų, bet ir kitokių pagalbininkų, be kurių neįmanomas sportininko tobulėjimas. Kaip ir daugelis valstybinės politikos sričių, taip ir sporto - menko. Lietuvoje negali ir negalės susikurti „laisvosios rinkos" apžavais grindžiami galingi sporto verslai, tad sporto plėtrai, aukšto meistriškumo sportininkų ugdymui būtina aiški, gerai finansuojama valstybės politika, apimanti ne tik įvairių sporto lygių sistemą, bet ir visuomenės sveikatinimą bei „sportinimą". Tačiau mūsų politikai kratosi tos priedermės, teisindamiesi ar didžiuodamiesi, kad turime vis labiau laisvintis iš valstybinio reguliavimo „pančių" ir atsiduoti vadinamajai „laisvai iniciatyvai". Tačiau ta iniciatyva yra grindžiama vieninteliu nelygstamu dalyku - pelno siekiu. Kuo greičiau ir kuo daugiau. Tad ir nepaliaujamose sporto sistemos reformose toks siekis labai aiškus - perimti finansinius srautus ir privatizuoti dar likusį sporto ūkio turtą. Visų mūsų sporto bėdų šaknys - po išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos vykusioje „prichvatizacijoje", kuri apėmė visas visuomenės gyvenimo sritis bei institucijas. Pirma mintis, išgirdus televizijos laidoje anuometinio Lietuvos futbolo federacijos viršininko Vytauto Dirmeikio džiugius pasvarstymus apie naują iniciatyvą federacijos pinigus „įdarbinti" majonezo gamybos versle, prasideda futbolo pakasynos. Žibėjo viršininko akys, nujautė būsimą gerovę. Suprantama, kai kurie futbolo funkcionieriai greit praturtėjo, tačiau sistema buvo nususinta, kaip ir pats futbolo ūkis. Nyko sporto mokyklos internatai, stadionai, sporto aikštynai. Sukosi aukščiausių politikų palaikomos „prichvatizacijos" girnos. Daugelyje sporto sričių netrukus radosi turtuolių funkcionierių, sėkmingų „privatizatorių". O ir vėliau jie gerai gyveno, valdydami valstybinius finansinius srautus. Tik besaikiu kai kurių politikų ir sporto funkcionierių godumu galima paaiškinti dar neseniai vykusias „reformas" panaikinant sporto medicinos centrą. Juk sveiko proto valdomų reformų tikslas turi būti artinti paslaugas prie sportininko, o ne jas tolinti ir sunkinti. Tokia pat logika vykdomos ir sveikatos apsaugos sistemos reformos, naikinančios buvusio gyvybingo, visą šalį persmelkusio sveikatos priežiūros tinklo likučius. Matome, kaip pamažu, tačiau užtikrintai menksta mūsų švietimo sistemos auklėtinių lygis, tai rodo europiniai duomenys, tačiau susinamą sporto politiką ir ūkį prijungiame prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Kiek politikai yra davę pažadų „gerinti bei didinti" mūsų plaukikams, penkiakovininkams, diskininkams bei kitiems Lietuvos vardą garsinantiems ir su tarptautiniais laurais sugrįžtantiems - tonų tonas... O tikrovėje - nauja pertvarka, kad tik treneriai bei sportininkai dar labiau plėšytųsi dėl sumenkusio biudžeto. Didelės pagarbos verti yra Lietuvos vardą garsinantieji sportininkai. Jų laimėjimai palaiko lietuvybės bei valstybingumo jauseną. Tačiau gaila, kad talentingam jaunimui vis labiau tenka spręsti esminį klausimą - kur išvykti, kad galėtumei tobulėti. Juk ir dabar daugelis didžiųjų neišsiverčia be savo draugų iš kitų šalių pagalbos. Kad ir tų pačių estų ar latvių. Deja. Valstybei kopiant į vis naujas BVP vienam gyventojui aukštumas, kuriomis nepaliauja didžiuotis mūsų politikai, sporto sritis dusinama nesiliaujančiu „efektyvinimu", pasiteisinant, esą „valstybė neišgali". Kaip čia išeina, kad didžiuodamiesi valstybės turtėjimu, vis mažiau beišgalime visuomenės socialinėms reikmėms - sportui, švietimui, mokslui, sveikatai. Ir prošvaisčių nematyti.

V.ČEPAS: Tai, kas su Lietuvos aukšto meistriškumo sportu buvo daroma kelerius pastaruosius metus, netelpa į jokius sveiko proto rėmus. Tik gerokai pakrikęs protas tą absurdą gali vertinti kaip reformą. Vaizdžiai tariant, miške buvo žvejojama, o upėje medžiojama. Dėl grupelės veikėjų asmeninių nuoskaudų ir ambicijų, nenoro susitaikyti su akivaizdžia realybe buvo likviduotas Sporto departamentas, t. y. visos sporto sistemos koordinatorius. Bet to pasirodė maža - sunaikino ir Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC), visų Lietuvos aukšto meistriškumo sportininkų namus! Būtent čia sportininkai gaudavo kvalifikuotą medicininę ir psichologinę pagalbą, iš čia į stovyklas vykdavo gydytojai ir kitas reikalingas personalas. Medikai, psichologai, masažuotojai žinojo visas sportininkų fizinės ir psichinės sveikatos problemas, traumas, mokėjo jas gydyti.

Visi aukšto meistriškumo sportininkų ruošimo reikalai buvo atiduoti sporto šakų federacijoms, t. y. visuomeninėms organizacijoms. Federacijos turėjo samdytis gydytojus, masažuotojus, psichologus. Kaip, už ką? Žadėtų pinigų taip ir nesulaukta, o kokia nauda iš laikinam darbui prisikviesto gydytojo, kuris nepažįsta sportininko, nežino jo traumų, arba psichologo, susitinkančio su juo tik per varžybas. LOSC specialistai, netekę darbų, greitai surado kitus, dažniausiai geriau apmokamus, o federacijos liko prie suskilusios geldos - be žadėtų pinigų, kvalifikuotos medicininės, psichologinės ir metodinės pagalbos. Ir visa tai buvo „prastumta" kaip labai šiuolaikiška reforma!

Valdžia į visą marazmą, švelniai tariant, ne tik žiūrėjo pro pirštus, bet iš viso nežiūrėjo, ir tik po didžiulio fiasko Tokijo olimpiadoje, kada skandalas tapo neišvengiamas, kada įsikišo pats prezidentas, reformų ratą buvo pradėta sukti atgal.

Net kelis kartus padidintos sportininkų stipendijos, suvienodintos sveikų ir neįgaliųjų sportininkų premijos, atkuriamas Sporto departamentas, pavadintas Sporto agentūra. Tik neaišku, kas pakeis LOSC. Senieji, labiausiai kvalifikuoti, specialistai dėl suprantamų priežasčių nebegrįš, prireiks ne vienerių metų vėl viską pastatyti ant tvirtų bėgių.

A.RASLANAS: Kyla klausimas, kodėl į tai nereagavo šalies Lietuvos Vyriausybė, kuri iš esmės turėjo ir turi galią (vis stiprina) ir įtaką sporte. Gaila, bet kaip visada įvairūs racionalūs siūlymai nebuvo išgirsti, nebuvo reaguota, o pasitikėta reformatoriais. Nėra abejonės, kad nevyriausybinio sektoriaus savarankiškumas yra esminė sėkmingos sporto plėtros sąlyga. Todėl sporto šakų federacijos, gaudamos didesnį finansavimą, tikrai gali pasiekti aukštų sporto rezultatų ir, manau, po 8-12 metų vėl turėsime kuo pasidžiaugti. Transformacijos ir sporto kaita žengia labai sparčiai, Lietuva negali atsilikti nuo pasaulio sporto. Tačiau stebiu, kad Tarptautinio olimpinio komiteto iniciatyvos sporto pertvarkai Agenda 2020+5 dar labai menkai suprantamos Lietuvos sporto bendruomenėje. Sporto lyderiavimas, demokratiškumas, lygios galimybės ir sportininkų saugumas - tiek fizinis, tiek socialinis, - tampa prioritetu. Didelį postūmį tam turėtų suteikti ir Europos Parlamento rezoliucija dėl sėkmingo vieningo Europos sporto modelio, kuris priimtas šiais metais. Už jį balsavo ir Lietuvos europarlamentarai. Stebimasi, kad toks svarbus Europos sporto ateities dokumentas Lietuvoje nebuvo svarstomas, nebuvo jokios diskusijos ar konferencijos. Labai gaila, kad naujausios tarptautinės iniciatyvos aplenkia Lietuvą. Federacijos kiekviena dirba sau, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prestižas dirbtinai sumenkintas, o nevyriausybiniame sektoriuje nėra vieningo balso, kuris gintų sporto interesus. Bet kodėl tyli Švietimo, mokslo ir sporto ministerija? Gaila, kad ministrė tik konstatuoja blogą sporto padėtį ir žada progresą gal Los Andželo 2028 m., o gal Brisbeno 2032 m. olimpinėse žaidynėse. Vis dėlto kyla klausimas, kokia kryptimi juda sporto laivas, kokios strategijos bus laikomasi iki 2036 metų? Kur ta strategija, kokie tikslai ir uždaviniai? Taip, kažkiek priemonių iki 2024 m. turime Vyriausybės programoje, o kas toliau? Nėra abejonės, kad Kūno kultūros ir sporto departamento panaikinimas be realios alternatyvos buvo didelė klaida, ką pripažįsta ir sporto ministrė.

Taigi turime situaciją, kai nevyriausybinis sektorius suskaldytas ir individualizuotas, o vyriausybinis skilo į sunkiai valdomą centrinę ir, ačiū Dievui, vis dar stiprią regionų sporto sistemą. Rajonų sporto žmonės suprato, kad reikia savarankiškai kurti stiprią sporto bazę, siūlant sąlygas vietos gyventojams būti fiziškai aktyviems ir sveikesniems. Turi būti atkurta pusiausvyra tarp klubų-federacijų, jų varžybų sistemos ir protingos valstybės sporto finansavimo politikos.

G.JAKAVONIS: Sportinės pergalės, taip kaip kalba, tradicijos ir papročiai yra svarbi mūsų tautą vienijanti gyvenimo dalis. Žymi mūsų paveldosaugininkė Gražina Drėmaitė yra įvardijusi sportą kaip labai svarbią kultūrinio paveldo dalį, kuriam vystyti ir puoselėti, daugelio specialistų manymu, reikalinga atskira Sporto ministerija. O kas, jūsų manymu, turėtų būti padaryta, kad po mūsų sportininkų startų, galėtume pasakyti „aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis".

A.KOROLKOVAS: Pirmosiose olimpiadose po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mes skaičiuodavome medalius, kurių buvo ne tiek ir mažai. Tada mes dar judėjome iš inercijos. Sumažėjus sporto mokyklų skaičiui, treneriai perėjo dirbti į kitus darbus. Aš palyginčiau sportą su dideliu sąstatu, kuris negali staigiai pajudėti iš vietos. Sustoti staigiai negali taip pat. Kuo toliau, tuo labiau inercija mažėja. Dabartinei valdininkų kartai sportas nelabai rūpi. Dirbant Lietuvos baidarių ir kanojų federacijos prezidentu, bendradarbiaujant su ,,naujaisiais valdininkais", kurie priima sprendimus, teko išgirsti, kad ,,kuo mažiau čempionų, tuo geriau" . Mat kai atsiranda čempionai, reikia statyti sporto bazes, baseinus ir t.t. Šiandien išliko pavieniai sportininkai, kurie išlaiko aukštą sportinį lygį. Net krepšininkų rezultatai smuko, o anksčiau kalbėdavome, kad „krepšinis ne tik sportas, bet ir religija". Suskaičiuokite, kiek talentingų trenerių dirba ne Lietuvoje. Klausydamiesi sporto komentatorių, bandome prisitaikyti prie ,,aukštų -nioliktų vietų". Anksčiau skaičiavome medalius, dabar - ,,aukštas -nioliktas vietas..." Pritariu Gražinai Drėmaitei, kuri įvardijo sportą, kaip labai svarbią kultūrinio paveldo dalį. Prieš maždaug 20 metų kalbėta, jog reikėtų atskiros Sporto ministerijos... Gerai būtų, jei būtų išlikęs Sporto departamentas. Kad paruoštų gerą sportininką, reikia 6-7 metų. Jeigu niekas nesikeis, taip ir skaičiuosim ,,aukštas -nioliktas vietas..."

A.RASLANAS: Sportas yra ryškus Lietuvos istorijos sekėjas su Lietuvos tautine olimpiada 1930 m. ir jos atkūrimu jau Nepriklausomoje Lietuvoje, su Pasaulio lietuvių sporto žaidynėmis, kurios turi vykti ir šiais metais Druskininkuose. Šios tradicijos gyvos ir turi būti puoselėjamos ateityje, bet visa tai neperaugo į Nacionalinę fizinio aktyvumo programą. Kol to nėra, bus sunku išjudinti daugiau žmonių fiziniam aktyvumui, geresnei savijautai ir sveikatai.

Ministerijos siūloma programų ir projektų įvairovė, deja, šių klausimų neišspręs - reikia aiškios politinės valios fizinio aktyvumo ilgalaikei Nacionalinei programai sukurti ir ją įgyvendinti. Gal iš čia ir vėl galėtų atsirasti tūkstančiai sportuojančių jaunuolių ir augti talentai, tuomet vėl galėtume sakyti, kad Lietuva stipri ne tik Baltijos regione, bet ir Europoje bei pasaulyje. Turime galimybę atkurti tai, kas prarasta, ir stiprėti dirbant išvien bendro tikslo - Lietuvos garbės - vardan.

V.ČEPAS: Nežinau, ar reikia Lietuvai atskiros Sporto ministerijos. Tai labai diskutuotinas klausimas su daugybe pliusų ir minusų. Manau, toliau plėtojant valstybės sporto politiką reikia akcentuoti ne administracines galias. Kur kas svarbiau yra vieninga ir vientisa sistema, kada vaikams nuo mažų dienų sudaromos sąlygos vystyti savo fizinius sugebėjimus savivaldybės sporto mokyklose, o pasiekus aukštų rezultatų pereiti į specializuotus sporto centrus. Juose būtų suburiami konkrečios sporto šakos elitiniai sportininkai ir artimiausias rezervas. Čia jie gyventų, mokytųsi, gautų visą reikalingą aptarnavimą, kartu siektų sporto aukštumų. Tokie dviratininkų ir sunkiaatlečių specializuoti sporto centrai veikė Klaipėdoje. Matyt, neverta vardinti, kiek medalių iš aukščiausio rango varžybų į Lietuvą tada vežė trenerių Narsučio Dumbausko ir Bronislovo Vyšniausko treniruojami sportininkai. Aišku, tai kainuotų, tačiau išbarsčius talentingus sportininkus po visą Lietuvą išleidžiamos beveik tokios pat lėšos, o didžiosios pergalės, džiaugsmas ir pasididžiavimas taip ir lieka tik svajonėse.

 

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
2
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PASIŪLYMAI: Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija kviečia visuomenines organizacijas ir asociacijas, kūrybines sąjungas, bendruomenes, akademinę bendruomenę, valstybės ir savivaldybių institucijas, visus Lietuvos Respublikos piliečius teikti siūlymus dėl 2025 atmintinų metų paskelbimo.
  • KURAS: Seimas, atsižvelgdamas į situaciją energetikos sektoriuje, pritarė taršesnio kuro eksploatavimui, įsigaliojus ekstremaliajai energetikos situacijai šalyje.
  • ELEKTRA: Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ nariai pakartotinai teikia Seimui pasiūlymą kompensuoti dalį elektros energijos kaštų mažesnes pajamas gaunantiems ar laikinas finansines krizes patiriantiems gyventojams.
  • ATLEIDŽIA: Veiklą laikinai sustabdžiusi Jonavos azoto trąšų gamybos bendrovė „Achema“ apie atleidimą įspėjo 31 darbuotoją.
  • ATSAKĖ: Savivaldybei aiškinantis aplinkybes, ar bendrovės „Neringos vanduo“ vadovas Dangeras Aleksandrovas susituokė darbo metu, jis pats sako tą padaręs per pietų pertrauką.
  • IEŠKO: Europolas ir Europos aktyvios besislapstančių asmenų paieškos grupių tinklas pradeda labiausiai ieškomų asmenų kampaniją „Most Wanted“ („Ieškomiausi“), šiame sąraše – ir keturi lietuviai.
  • KOMISIJA: Seime siūloma sudaryti Jūrinių reikalų komisiją - tokį nutarimo projektą įregistravo parlamentaras Valdas Rakutis.
  • REZERVAS: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai pritarė idėjai didinti Lietuvos kariuomenės aktyvųjį rezervą - iki 2024 m. jį turėtų sudaryti 34 tūkst. rezervistų.
  • VAKCINACIJA: Ketvirtadienį pradedamas antrasis šiųmečio laukinių gyvūnų vakcinavimo nuo pasiutligės etapas.
  • KINAS: Panevėžyje, kino centre „Garsas“, ketvirtadienį prasidės lietuviško kino festivalis „Lietuviško kino dienos 2022“.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar jau reikia jungti centralizuotą šildymą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kiek per paskutinį mėnesį padidėjo jūsų elektros sąskaitos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +10 C

+2 +10 C

 

+8 +10 C

+10 +13 C

+11 +13 C

 

+11 +14 C

0-4 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s