Vis artyn kalendorinis pavasario vidurys, o mes tik giliai atsidūstame, nes tikro pavasario matėme tiek nedaug. Ko gero, vėsus kovas ir ne šiltesnės balandžio pirmosios dienos iš pavasario atėmė daugiau kaip trečdalį brangaus laiko.
Dar prieš savaitę orai buvo tokie, kad sningant pasakyti balandžio pirmosios pajuokavimai apie pirmuosius Dzūkijos grybus kėlė ne juoką, o gailestį: gal reikėjo ką nors šmaikščiau, protingiau sugalvoti...
Pagaliau pavasaris... jau tikrasis... Tik kažin ar mes juo mokame džiaugtis taip, kaip turėtume? Ar neprasnausime to gražiausio meto, kai pro žiemos ilgai gniaužtą žemę prasiverš pirmoji žolė, kai visi iki vieno sukrus peržiemoję drugiai, o paukščiai skubės į namus, nes jau nėra laiko lūkuriuoti.
Tai, kas vyko šią savaitę, galime pavadinti tokio pavasario pavyzdžiu. Kažin ar rasi nors vieną juo nepatenkintą - juk mums tiko net gruodžio pradžios tamsa, kovo žiema. Kodėl mes turėtume nevertinti tikrojo atgimimo?
Pavasarį, sako, ir akmuo kruta. Tikrai - juk šaltis tiek jų iškilnojo. Štai pamiškėje ant tokio akmens nutupia tetervinas. Jis jau atgrojo ryto šventę, dabar purto plunksnas, paskui nusileis pakapsėti želmenų ir palesioti akmenukų: jie labai naudingi virškinimui. Čia pat nerimsta vieversiukas, ant aukštesnio akmens papurenęs pagurklį gieda geltonosios startos patinėlis. Mūsų kieme ne prasčiau - varnėnai tai sugrįžta prie inkilo, tai vėl leidžiasi ant žemės. Jie jau kada iš inkilo mėtė seno lizdo šapus, o dabar vidun neša šiaudus, pakiemėj surinktas plunksnas. Lizdas naujai kartai turi būti minkštas, šiltas ir patogus. Varnėnai visada tokie greiti, smarkūs - juos matai tai bėgiojančius, tai energingai medžiojančius sliekus. Ir žvirbliai kiemui sukuria smagų vaizdą ir garsą: juodagurklio žvirblio čirškimas ir šokiai nuleidus sparnus yra pavasario šventės viršūnė. Sunku suprasti, iš kur imama energija, kurią paukštis dalija sau ir mums kiekvieną dieną. Žvirbliai per vasarą perės 3, o gal - net 4 kartus. Vadinasi, tos energijos vis reikės ir reikės.
Kol mes laukėme pavasario, jau ėmė vysti pirmųjų snieguolių žiedai, pakilo scylės, tuoj išsiskleis krokai. O gamtoje žydi žibuoklės, blužnutės, šalpusniai, ankstyvės, greitai pražys vištapienės ir rūteniai. Po jų žiedų bus tiek daug, kad mes, galintys gamtoje pabūti tik savaitgaliais, pasimesime jų įvairovėje.
Prieš dešimtį dienų, dar gana vėsiu oru apie beržus jau skraidė paprastieji pavasarinukai - gražūs ankstyvi sprindžiai. Dabar turime matyti dilgėlinukus, spunges, citrinukus, karpytūnes. Skruzdėlynų viršūnėse jau virvena gyvybė - žemė aplink dar šalta, skruzdėlės neskuba maisto ir statybinių medžiagų rinkti, dabar joms svarbu sušilti ir kuo daugiau šilumos nunešti gilyn į savo namų požemius.
Prieš mėnesį apsiskraidžiusios bitės sukasi apie medžių pumpurus, skuba prie retų pirmųjų žiedų. Bitėms šių metų darbymetis bus trumpesnis. Nedaug, gal dviem savaitėmis. Ką tik pasirodė peržiemojusios kamanės. Jų gyvenimas - lyg titaniškas gyvybės kamuolys: kiekvieną pavasarį motinėlės iš naujo pradeda kurti šeimas, suka lizdus, lipdo korius, pačios renka nektarą ir augina naują šių vabzdžių kartą. Gerai, kad tuoj pražysiančios blindės joms pasiūlys daug maisto.
Pavasario smagume nepamirškime darbų: keliaudami į gamtą pasiimkime ir maišą šiukšlėms, o sugrįžę sodinkime medelius, paskubėkime iškelti inkilus. Dabar pievose, miškuose neturėtų bastytis šunys ir katės, neturėtų rūkti pievų gaisro dūmai. Jei pamatysite tokius padegėjus, skambinkite bendrosios pagalbos telefonais, padėkite gamtai.
