Ką primena žvakelė ant Kūčių stalo

Vienas iš geriausių lietuviškų papročių žinovų L.Klimka primena artėjančias gražiausias metų šventes, kurios iš esmės sutampa su žiemos saulėgrįža, jų atributus ir valgius.

- Profesoriau, jau tikrai prailgo žmonėms tie žiemos vakarai, nors ir užgriuvusi sniego lavina kiek įnešė šviesos. Tad žiemos švenčių juk laukiame ir dėl to, kad pradeda ilgėti diena. Priminkite, ką reiškia žmonėms toji saulėgrįža, kuri sutampa su astronomine žiemos pradžia bei švenčių laukimu?

- Dar šviesos dieną per adventą uždegę žvakelę savo namuose praskaidrinsime ilgųjų naktų vakarą, - kalba etnologas. - Taip sukursime švenčių laukimo nuotaiką. Sulaukus saulėgrįžos gruodžio 21-ąją Žemė savo metų kelionėje aplink Saulę pasieks tą orbitos tašką, kuris įvardijamas kaip žiemos saulėgrįža. Tai astronominė žiemos pradžia. Dvi dienos po saulėgrįžos ateina iškiliausioji tamsiojo bei šaltojo pusmečio šventė - Kalėdos! Kartu su vasaros saulėgrįža, Rasos švente, jos skelia metus pusiau, sudarydamos tradicinio kalendoriaus ašį.

- Kūčių vakarą žmonėms, ko gero, svarbiausia vakarienė, kuri sukviečia prie stalo šeimos narius. Tai tikriausiai bene vienintelė tautinė tradicija, kurios stengiasi laikytis kiekviena lietuviška šeima. Dar kai kas neužmiršta ir vėlų vakarą nueiti į bažnyčiose laikomas Piemenėlių mišias.

- Kūčios - šeimos šventė, į kurią, jeigu pavyksta, stengiasi atvykti ir tie, kurie yra palikę gimtinę. Per šventą vakarienę dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems - už paramą ir meilę. Kartu lyg ir prisišliejame prie tautos tradicijų. Jos kaip tas ąžuolas, kuris turi ir žaliuojančių šakų, ir nudžiūvusių, ir kardu nukapotų. Tad žvakelė ant Kūčių stalo primins, kad lietuvių tauta turi savo istorinę užduotį išlaikyti istorinę atmintį, gimtąją kalbą, etninę kultūrą, liaudiškas tradicijas ir papročius. Išlikti savimi Europoje ir pasaulyje.

Visą Kūčių dieną, kaip ir per adventą, būdavo laikomasi pasninko. Tuomet nevalgoma ne tik mėsiškų, bet ir pieniškų valgių. Arba net būdavo, kad žmonės apskritai iki vakaro nieko į burną neimdavo. Sakydavo, kad susilaikymas nuo maisto atneš sėkmę: mergina kitąmet sėkmingai ištekės, piemenėlis daug laukinių ančių lizdų pavasarį ras...

- Ir metų skolas prieš šventes pats laikas atiduoti?

- Būtent... Ir su kaimynais, jeigu kas apsipykęs, būtina susitaikyti. Senovėje pasiųsdavo vaiką su kalėdaičiu ar patys eidavo. Jei į trobos vidų kaimynas neįsileis, pasišnekučiuos kieme - toks paprotys. O kad užeina - gerai. Bitininkui svečio apsilankymas Kūčių dieną žadėdavo gausius spiečius.

- Kokius darbus, išskyrus Kūčių vakarienės ruošimą, galima buvo dirbti? Juk dabar kai kurios šeimininkės įnikdavo į namų tvarkymą tik tą pačią dieną. Tik štai šiemet kalendorius lėmė tris laisvas dienas iki Kalėdų.

- Iš darbų darbelių tik keletas priimtini Kūčių dieną. Tarkime, kad ir žuvelių pasigauti Kūčių stalui. Vilnijos krašte prajunkydavo jauną arklį. Nuvažiuodavo juo kokio smulkaus reikalo į kalvę - manyta, kad tada visus metus gerai seksis darbai. Medžiotojas išeidavo iš namų su šautuvu, pykšteldavo į medžio viršūnę; pataikys - seksis medžioklė visus metus. Sodu taip pat reikia pasirūpinti - obelys žadinamos, jos papurtomos, aprišamos šiaudų grįžtėmis, per kurias buvo nukošti šventajai vakarienei verdami žirniai. Tai kitąmet obuolių bus kaip tų žirnių! O draudžiami Kūčių dieną darbai būdavo susiję su sukimu, vijimu, raizgymu, lopymu. Dar malkų negalima skaldyti - perkūną vasarai prisišauksi.

Beje, o apsišvarinti šeimininkės nevengdavo ir per Kūčias: trobos aslą šluodavo, namus puošdavo eglišakiais, karpinukais, palubėje pakabindavo nupintus iš šiaudelių paukštelius, „sodus“.

- O ir kadaise ant Kūčių stalo būtinai turėdavo būti dvylika patiekalų?

- Etnografai iš viso Lietuvoje priskaičiuoja daugiau kaip šimtą šventinių patiekalų, nors ant stalo reikėdavo tik devynių. Tiesa, vėlesniais laikais valgių skaičių žmonės padidino iki dvylikos ar trylikos, tardami tiek buvus Paskutinės vakarienės valgytojų - apaštalų.

Stalą dengdavo būtinai balta linine staltiese, viduryje statydavo kryželį. Bet dažniau jį guldydavo, sakydami vaikams, kad juk laukiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Stalo kampuose padėdavo eglišakių ar net sudžiovintų dobiliukų. Po staltiese, žinia, šieno paklota. Šalia kryželio - kalėdaičiai (plotkelės) ir paraikyta duona. Nuo jų dalijimosi po maldos bus pradėta šventoji vakarienė.

Šventiniai valgiai gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų. Ir nereikia jų pernelyg smulkinti, perdirbti gaminant patiekalą. Viskas turi būti kaip kadaise, - juk norima pavaišinti ir protėvių vėlėles. Apie senolius kalbama ir prie stalo, - tai tradiciškai pagrindinė tema, nes iš senolių verta pasimokyti. Beje, užstalės kalbose būdavo paminimas vilkas ir gyvatė - tada nuo jų bėdos per visus metus nepatirsi. Kai kur prie Kūčių stalo būdavo kviečiamas vėjas ir šaltis, - gal tada nebekenks žmonėms. Tiesa, Kūčių papročiai Lietuvos regionuose, kaip ir valgiai, skiriasi.

- Gal primintumėte, ką ant Kūčių stalo dėdavo aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai...

- Aukštaitijoje ant stalo būtinai dedami virti kviečiai. Jie paprastai užpilami medaus „salde“. Senovėje mėgstamas buvo šustinis - tokios avižinės bandelės. Valgius aukštaičiai pašventindavo, užtrupindami ant jų kalėdaičio. Į namus ateidavo Senis Kalėda, pažerdavo saują grūdų mišinio krikštasuolės pusėn, tardamas: „Čiūnebrūkšt, avinėli?“ Tai visokeriopos sėkmės šeimai palinkėjimas.

Vilnijos kraštui būdingas valgis yra virtinukai su aguonų įdaru. Įdomus patiekalas „poliauka“ - ruginių miltų rauge virtų džiovintų baravykų sriuba.

Žemaičiai kai kuriuos valgius paskanina paspirgintomis ir sutrintomis kanapėmis. Labai savotiškas patiekalas yra „cibulynė“ - svogūnų griežinėlių rasalas, į kurį priberta sutrintos, ant žarijų paskrudintos silkės galvos. Valgoma su karštomis bulvėmis. Prie cibulynės tinka ir „kiunkė“ - žirnių bei bulvių košė.

Suvalkiečiai ant stalo pasitiekia virtų žirnių ir pupų. O kad avižinis kisielius gerai sustingtų, vaikams būdavo liepiama basomis aplėkti trobą, ir dar padainuojant: „Kius, kius kisielius, atjoja Motiejus, ant šuns uodegos, pro galą stubos?“ Vakarienė šiame krašte būdavo užbaigiama, kai šeimininkas su pačia suvalgydavo pusiau obuolį.

Dzūkai verda pasninkiškas sriubas, kepa grikines „babkas“ ir papločius, vadinamus „lamancais“. Čia bene ilgiausiai išsilaikė paprotys prieš sėdant prie šventinio stalo aplink trobą apnešti kraitelėje sudėtus valgius. Tai kitados darydavo baltais trinyčiais apsitaisęs šeimininkas. Pabeldęs į pirkios duris, ištardavo: „Ateina Dievulis su kūčele rankoje“.

Įdomiai žmonės aiškina šventosios vakarienės valgių prasmę. Žirniai ir pupos - tai Adomo, Marijos ar vargo žmonių ašaros; miežiai - juos valgę, iš rojaus išvaryti pirmieji žmonės. Kviečiai namams neša skalsą, o žuvis primenanti apaštalus, kurie buvę žmonių sielų žvejais. Spanguolės apsaugo nuo priešų. Išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais jų tyrinėtojai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą, rūpinimąsi naminiais gyvuliais, ypač avelėmis. Ir tikėjimą, kad lygiai dvyliktą valandą nakties vanduo šulinyje pavirstąs vynu.

Įvairiose vietovėse kūčiukai vadinami skirtingai: prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais. Tai apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti, todėl mažučiukai, nes vėlės neturinčios kūno.

- Kokių dovanų parastai būdavo laukiama tą stebuklingą naktį?

- Tvarte šventąją naktį prakalbėdavę gyvuliai; žmonės tikėdavę, kad lygiai 12 val. kiemo šulinyje vanduo pavirs vynu.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"