Ar daug žmonių turi pakankamai žinių geopolitikos, ekonomikos, finansų srityse, kad teisingai galėtų nuspręsti, kas tautai ir valstybei bus gerai dabar ir dar po keleto metų? O ar daug žmonių turi pakankamą potencialą, kad tas žinias gautų ir dar jomis teisingai operuotų? Mano gyvenimo patirtis sako - deja, ne. Todėl kai stojome į ES, dauguma stojo ne į realią ES, o į savo ES viziją, kuri jau tada buvo toli nuo daugumos įsivaizdavimo. Ir kuri, beje, per pastarąjį dvidešimtmetį nutolo pati nuo savęs, nuo tos, kuri buvo 2000-aisiais. Deja, daug mūsų ir šiandien tebegyvena ne realioje, bet savo svajonių ES. Kiekvienas iš mūsų veikiame pagal savo pasaulio suvokimą, kiekvienas turime savo blogio ir gėrio ašis. Ir įvairovė tarp žmonių tiesiog stulbinanti. Įvairovę sąlygoja pirmiausia smegenų keliamoji galia, kuri, deja, labai ir labai nevienoda. Ir kuo mažesnis smegenų potencialas, tuo didesnę įtaką daro aplinka ir pirmiausia žiniasklaida. Žiniasklaida tik taip vadinasi, o iš tikrųjų ji visada yra tam tikro pasaulio vaizdo formuotoja, o ne žinių skleidėja. O kai žiniasklaida yra kažkieno nuosavybė, tai dažniausiai ir atspindi savininko pažiūras ir interesus. Stulbinantis pavyzdys iš neseniai praėjusių dienų: galingiausios šalies prezidentas D.Trampas sako kalbą, ją transliuoja kelios TV stotys ir staiga jos nutraukia transliaciją, o vietoj prezidento pasirodo televizijos žmonės. Jie žino geriau, kas ir kaip. Iš tiesų, viskas susiveda į galimybes suprasti šitą pasaulį ir, deja, tos galimybės yra labai nevienodos. O išeiti už TV ir interneto nubrėžtų ribų pajėgi tik mažuma..

Paklausiau, ar daug žmonių gali teisingai įvertinti, kas tautai ir valstybei bus naudinga po kelerių metų. Ir pats save tuoj pat pataisysiu: toli gražu ne visiems iš viso svarbu, kas bus su tauta ir valstybe. Ir kuo toliau, tuo tokių žmonių yra daugiau, nes ES projektas yra nesuderinamas su tautos ir valstybės sąvokomis. Tą dar kartą prieš kurį laiką patvirtino vienas aukščiausių ES pareigūnų Džozefas Borelis (Josep Borrell - ES įgaliotinis užsienio ir saugumo politikai - red.), pareiškęs: „turime atsisakyti nacionalinių interesų ir etninės bei religinės savasties". Toks yra ES aukštų pareigūnų, dalies ES žmonių, ir lietuvių taip pat, pasaulio matymas. Bet kiti lietuviai norėtų, kad ir po šimto metų Lietuva turėtų valstybingumą, o gal ir Nepriklausomybę. Kad Lietuvos valstybingumas būtų realizuojamas bent jau ne mažesnėje teritorijoje kaip yra šiandieną. Kad toje teritorijoje vis dar gyventų lietuvių ne mažiau negu dabar. Kad vyrautų lietuvių kalba. Kad etninė aplinka, t.y. tėvų-vaikų, vyrų-moterų santykiai ir po šimto metų būtų tokie, kokie mums įprasti. Ir štai susiduria Dž.Borelio bei dalies ES žmonių pasaulio matymas ir visiškai kitoks, dalies lietuvių ir dalies kitų Europos šalių žmonių, pasaulio supratimas. Ir šitie du požiūriai į pasaulį ir žmogų yra nesuderinami. Tai yra arba, arba. O atsakymo reikia tiesiog šiandien ir dabar.

Vadinamojoje demokratinėje sistemoje už visus sprendžia tie, kuriuos tie visi retsykiais turi galimybę pasirinkti. Pažiūrėkime, kaip mes pasinaudojome šita galimybe ką tik Seimo rinkimuose pavesdami savo balsavimu formuoti Vyriausybę partijoms, kurios gavo 12, 4 ir 3 procentus balsų nuo visų rinkėjų. Tai yra mažumų mažuma. Bet šita mažuma spręs daugumos reikalus ir primes savo pasaulio supratimą. Dauguma neatėjo į rinkimus todėl, kad atseit nebuvo už ką balsuoti. Bet ir nesugebėjo iškelti sau tinkamų kandidatų. Ir dėl to turim tai, ką turim. O kitokio būdo, kaip rinkimai, turėti daugumos pasaulio supratimui atstovaujančią valdžią, žmonija, deja, neišrado. Ir visiška netiesa, kad rinkimai nieko nereiškia. Pasakykite tai tiems, kurie, gavę 3 proc., turi savo ministrus. Pasakykite jiems, kad rinkimai nieko nereiškia.

Kodėl pavartojau sąvoką „vadinamoji demokratija"? Todėl, kad dažniausiai būna iš ko rinktis, bet štai supratimas, ką ir kodėl rinkti, daugumai yra neįveikiamas uždavinys. Taip vėl grįžtame prie nevienodų galimybių susigaudyti, kas ir kodėl vyksta šitame mūsų pasaulyje. O vyksta neįtikėtinos svarbos pokyčiai Vakarų civilizacijoje. Ir tie pokyčiai yra nukreipti prieš tautas ir valstybes. Apie tai jau rašomos knygos. Viena paskutinių tokių knygų išėjo prieš kelis mėnesius. Išleido ją vienas iš įtakingiausių globalizmo ideologų Klausas Švabas. Knyga vadinasi „COVID-19: didysis perkrovimas". Šioje knygoje keliami tikslai, manau, nepatiks vis dar daugumai ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių gyventojų. Prie to dar pridėkime neseną popiežiaus encikliką „Tutti Fratelli", pridėkime to paties popiežiaus aljansą su pasaulio turtingaisiais dėl šio pasaulio pertvarkymo, ir matome grandiozinių tikslų deklaravimą. Bet ta pasyvioji dauguma net nenutuokia, kas jai yra ruošiama. O ruošiama, apibendrinamai ir su karčia šypsena pasakant: „Antras pataisytas Biblijos leidimas". Svarbiausias žodis - pataisytas. Ir kaip visada taisytojai įsitikinę, kad žino tikrą kelią į šviesų rytojų. Ne pirmą ir, matyt, ne paskutinį kartą pasaulio istorijoje dievais pasijutę mirtingieji vėl bandys taisyti šį pasaulį. Iki šiol visi tariamai rasti keliai į šviesų rytojų atvesdavo tik į tamsią dabartį. Bet bus bandoma vėl...