respublika.lt

Ką atnešė Žiurkės metai

visas tekstas

(0)
Publikuota: 2021 sausio 01 14:00:47, Irena BABKAUSKIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Tapytojas Giedrius Kazimierėnas. Stasio Žumbio nuotr.

Ar susimąstome apie laiką? Tą, kuris praeina ir kuris ateis. Ko tikimės iš rytojaus ir ko linkime vienas kitam? 2020-ųjų, Žiurkės metų, išvakarėse to klausėme po šiuo ženklu gimusių žinomų žmonių. O dabar, metams baigiantis, pasidomėjome, kokie šie metai buvo jiems ir Lietuvai, ar išsipildė lūkesčiai? Ir kaip sekėsi įveikti koronaviruso pandemijos, apie kurią metų pradžioje net negalvojome, iššūkius?

 

Rašytojas Vytautas Čepas: Kvailių atsirado daugiau

„Kai perkopi 70 metų slenkstį, tai ir tie lūkesčiai jau ne tokie, kaip dvidešimtmečio. Kalnų nuversti neketinau, tai ir nenuverčiau. Naujų draugų neįsigijau, bet ir senų nepraradau - tai svarbiausia", - metų akcentus dėliojo rašytojas, psichologas Vytautas Čepas. O paklaustas, ar išsipildė metų pradžioje išreikštas labai konkretus noras išsigydyti Achilo sausgyslę ir nebešlubuoti, juokėsi: „Ta sausgyslė kažkaip savaime išgijo. Ruošiausi ruošiausi pas gydytojus, paskui, žiūriu, kad jau ir nebeskauda, vaikštau normaliai. Pati motulė gamta išgydė."

Pasak rašytojo, šie metai padovanojo tai, ko gyvenime nebuvo patyręs: „Pirmąkart gyvenime patekau į teismą už parašytą romaną „Siena". Padavė vienas romane paminėtas, toli gražu ne pagrindinis, žmogus, esą aš paviešinau privačią informaciją apie jo gyvenimą. Tad dabar teisiuosi, važinėju į Vilnių, gal jau kokius 6 kartus iš Klaipėdos buvau nuvažiavęs. Dabar suprantu, kodėl mūsų teismai taip apkrauti darbu - ten iš degtuko priskaldo net ne vežimą malkų, o visą treilerį."

Pandemija, sako rašytojas, pakeitė ir nusistovėjusį gyvenimo būdą. „Tokiu laiku gyvendavau Klaipėdoje, nes mieste patogiau gyventi rudenį ir žiemą, bet dabar dėl karantino pasilikau kaime. Čia ramiau, žmonių beveik nėra, kartais ir 2-3 dienas nė vieno nematau, kiemas didelis - 30 arų, ir pasivaikščioti toliau, pavyzdžiui, prie upės, gali nueiti, - pasakojo V.Čepas.

Paklaustas, ar išsipildė metų pradžioje jo išsakytas palinkėjimas, kad lietuviai pradėtų skirti demokratiją nuo savęs kvailinimo, V.Čepas atsakė: „Jis taip ir liko tik palinkėjimu. Netgi atvirkščiai - kvailių atsirado daugiau. Žmonės pradėjo neigti elementarius dalykus, pavyzdžiui, skiepus. Pradėjo tikėti kažkokiomis pasakomis, paskalomis, pasidarė labai dirglūs, ir, kas man baisiausia - prarado humoro jausmą. Ne visi, žinoma, bet juoko sumažėjo. Visi pradėjo labai rimtai žiūrėti į gyvenimą. Žiūriu aš į tokius ir galvoju: negi 2 kartus gyvensite, vieną gyvenimą taip niūriai, piktai, irzliai, o paskui, jau antrą kartą, - linksmai, pakikendami.

Mane stebina žmones užvaldanti minios, kurioje žmogus praranda savąjį „aš", psichologija. Stebina, kad daugeliui patinka būti minioje. Tai rodo savotišką nevisavertiškumą, nepasitikėjimą savimi, nes kai žmogus pasislepia minioje, jo nėra kaip asmenybės. O būti asmenybe, atlaikyti smūgius, trukdyti neteisybei, nebijoti pasijuokti iš kvailių, jau sunkiau. Šia prasme mes progreso nepadarėme."

Seimo narė Rima Baškienė: Mano asmeninę sėkmę temdė pandemija

Seimo narė Rima Baškienė 2020-uosius vadina didelių iššūkių metais. „Koronaviruso pandemija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje privertė keisti nusistovėjusią tvarką visose gyvenimo srityse. Seime turėjome keisti ne vieną įstatymą, kad įteisintume paramą verslui, žmonėms. Tas iššūkis, buvo netikėtas, nežinomas, ir pamokas reikėjo išmokti čia ir dabar, - sakė R.Baškienė. - Šie metai buvo ir Seimo rinkimų metai. Man asmeniškai jie buvo sėkmingi - penktą kartą toje pačioje vienmandatėje Šiaulių krašto rinkiminėje apygardoje buvau išrinkta Seimo nare. Ir pagal „valstiečių" partijos sąrašą taip pat sulaukiau didelio palaikymo - net 21 tūkst. reitingavimo balsų. Partijai, deja, ne taip pasisekė, todėl iš valdančiųjų dabar tapome opozicine partija. Pasikeitimai verčia pergalvoti savo veiklą ir suprasti, kad atsakomybė, pareiga tarnauti žmonėms išlieka, nepaisant to, kokioje pozicijoje būtum."

Sau ir Seimo nariams linkėjusi išminties bei neišduoti vertybinių nuostatų R.Baškienė, paklausta, ką mano apie naujosios Seimo daugumos siekį tarp pirmųjų darbų įtraukti nelietuviškų raidžių „W", „X", „Q" įteisinimą asmens dokumentuose, kanapių dekriminalizavimą, tos pačios lyties partnerystę, o svarbiausia - ar įmanomas kompromisas dėl šių vertybinių nuostatų, sakė: „Kai kur kompromisas tikriausiai sunkiai pasiekiamas. Nors aš puikiai suprantu tuos asmenis, kurių vertybinėse nuostatose įrašytos būtent tokios vertybės. Tačiau jų siekiamybė nesutampa su mūsų tikslais, mes, „valstiečių" partija, manome kitaip. Ar pavyks susitarti? Būtinas kalbėjimas. Latviai dėl asmenvardžių rašymo pasuose nevalstybine kalba sprendimą surado, tam pasirinkę įrašą antrame paso puslapyje ar kortelės kitoje pusėje. Kodėl Lietuva negalėtų surasti tokio kompromiso? Socialdemokratų teiktas įstatymo projektas įteisinti asmens dokumentuose asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba nesulaukė palaikymo Seime. Kas įvyko? Konservatoriai ir „valstiečiai", rodos, tokios priešingos politinės jėgos, šį kartą surado bendrą poziciją ir tam nepritarė. Tad nebūtinai viską lemia valdančioji dauguma. Priiminėjant įstatymus kartais susiformuoja kitokia dauguma, kaip ir šiuo atveju dėl vardų ir pavardžių rašymo."

Paklausta, kaip sekasi įveikti koronaviruso pandemijos iššūkius, R.Baškienė sakė: „Mano artimoje aplinkoje dar niekas nesusirgo šia liga, bet džiaugtis tuo neramu, nes nežinai, ką atneš kiekviena nauja diena. Tiesiog viliamės, kad skiepai, kurie jau atvyksta į Lietuvą, ateity daug ką pakeis. O kol kas belieka saugoti vieniems kitus. Tai visos visuomenės atsakomybė. Saugausi pati, suprantu savo vaikus, kurie norėtų atvažiuoti iš Kauno į savo namus švęsti švenčių, bet mes taip sutarėme, kad šventes šiemet švęsime nuotoliniu būdu. Kad ateity būtume sveiki ir laimingi."

Aktorė Vaiva Mainelytė: Niekada nepamirštu „Respublikos" staigmenos

Lietuvos kino ir teatro legenda aktorė Vaiva Mainelytė, paklausta, kokie jai buvo šie metai, pasidžiaugė įsimintinomis akimirkomis iš rugsėjį vykusių jos vyriausiojo anūko Jokūbo vestuvių. Sakė, jog džiugių akimirkų jai suteikia visi trys jos anūkai ir anūkė Ievutė.

„Bet šiais metais ir daug tragiškų dalykų atsitiko, daug liūdesio, išgyvenimų buvo. Išėjo kolega ir bičiulis Gediminas Girdvainis, Gražina Balandytė, Algirdas Paulavičius, - kolegų aktorių netektis vardino V.Mainelytė. - Vasarą, po Gedimino mirties, reikėjo palaikyti jo žmoną Kristiną (aktorę Andrejauskaitę - red. past.) - nuvažiavome į sodybą, kur paskutinės Gedimino gyvenimo akimirkos praėjo, kur jis ir mirė. Graži gamta, viskas sodyboje idealiai sutvarkyta, tik labai skausmingai viskas priminė jį, nes ten daug ką jis savo rankomis padarė."

Pokalbis apie šią jai itin skaudžią netektį, nes draugauta ne vieną dešimtmetį ir šeimomis, aktorei priminė sunkų ir jos pačios gyvenimo metą, kai daugiau nei prieš dešimtmetį išgirdo krūties vėžio diagnozę. „Niekada nepamiršiu, kaip buvau sujaudinta, kai po pirmosios vėžio operacijos man pradėjo į namus nešti „Respubliką" ir „Vakaro žinias", nežinau kieno, bet, manau, jog „Respublikos" redaktoriaus Vito Tomkaus paliepimu. Net kelerius metus abu laikraščius gaudavau, tai man buvo toks siurprizas. Nuo parodyto dėmesio, to subtilaus palaikymo, ir graudu darėsi, bet ir toks gerumas užliedavo širdį. Niekada to jausmo nepamirštu. „Respublika" buvo ir visada bus mano mylimas laikraštis", - sakė sunkią ligą įveikusi V.Mainelytė. Tokio gerumo, jautrumo vienas kitam ir supratimo bei palaikymo aktorė sakė linkinti visiems mums šiandien, kai visus užgulė išbandymas koronavirusu.

Geriausia savo drauge šiandien aktorė vadina augintinę Korą, kurią jai iš šunų prieglaudos atvežė anūkas - jas abi rytais dažnai galima sutikti Vilniaus centre. Paklausta, kaip gyvena, kaip sekasi įveikti „koronos" iššūkius, sako: „Mane labai saugo anūkai ir duktė. Viską pristato, kad neičiau į jokius prekybos centrus. Esu palepinta. O jeigu kur reikia nueiti, pati saugausi. Kai vedu Korą į Kudirkos aikštę palakstyti, matau ten jaunuolius, kurie taip nedrausmingai kaukes nešioja ant smakro. Kartais neiškenčiu, pasakau, kaip visa tai yra rimta."

Pasak aktorės, koronavirusas ją labai priartino prie pensininko gyvenimo, kai esi iš visur, iš teatro, viešumos, išėjęs, lyg ir nėra tavęs. „Toks tikriausiai ir bus tas pensininko gyvenimas. Bet mes, moterys, visada kažkaip surandame savo vietą ir kaip save išreikšti. Su manimi gyvena dvidešimtmetis anūkas Motiejus. Jis universitete studijuoja istoriją, tad užsiėmęs labai mokslais, kad ir nuotoliniu būdu, daug skaito. Kartais vakare ateina į mano kambarį, papasakoja, kaip diena praėjo, o aš jį palepinu skaniais patiekalais. Gal ir nekuklu, bet esu nebloga šeimininkė - turiu tą dovaną iš mamytės, amžiną jai atilsį, gavusi, kaip ir mano sesė. Labai gera šeimininkė yra ir mano dukra Dovilė - mes visos sugebame kartais iš nieko padaryti ypatingą patiekalą, - pasakojo aktorė. - Daug laiko turiu neperskaitytoms knygoms, televizorius tapo nuolatiniu palydovu. Ir kambary, ir virtuvėje turiu televizorių. Ką žiūriu? Serialus, melodramas per įvairias, ne lietuviškas, programas, nes Lietuva nelabai ką rodo."

Metų pradžioje linkėjusi, kad žmonės stabiliau pasijustų, kad tas stabilumas matytųsi ir mūsų algose, ir pensijose, kad į Seimą išrinktume tokius atstovus, kurie iš tikrųjų atstovautų žmonių, o ne savo interesams ir kad nebūtų gėda, kaip iki šiol, į seimūnų elgesį Seime žiūrėti, šiandien V.Mainelytė sako nebenorinti kalbėti apie politiką. „Turiu savo nuomonę, bet nenoriu nei savęs dirginti, nei kitų. Sakoma, jei neturi, ką gero pasakyti, patylėk - nesinori eilinį kartą tik padejuoti", - sakė aktorė.

Tapytojas Giedrius Kazimierėnas: Būkime realistai - rojaus žemėje nebuvo ir nebus

Garsus tapytojas Giedrius Kazimierėnas, žadėjęs per šiuos metus pabaigti paveikslų ciklą ir pakviesti į parodą, sako, jog didžiulis darbas išties beveik baigtas. „Dabar jau galiu atskleisti ir ciklo temą - nutapiau apie 10 paveikslų Dantės tema, kaip visada didelio formato. Žinoma, tai ne vien šių metų triūsas - ciklas tapytas penkerius metus, - pasakojo dailininkas, pridūręs, jog netrukus galėtų pakviesti ir į parodą, tik nelabai žinąs, kur ją surengti, kadangi labai dideli formatai, o erdvių, kuriose tokie paveikslai gali tilpti tikrai nedaug.

Jei Dantė, vadinasi, drobėse bus pragaras ir rojus? „Pragaras, žinoma, yra ir skaistykla yra. Tik rojaus nėra, - sakė G.Kazimierėnas. - Buvo labai įdomu dirbti. Žinote, pasišnekučiavimai su Dante yra atsakingas dalykas, bet verta su juo padraugauti. Ypač kriziniais periodais. O taip pat į gyvenimo pabaigą."

Dailės akademijos profesorius, metų pradžioje linkėjęs, jog visuomenė žengtų nors žingsniuką į solidarumą ir pagaliau sugebėtų teisingiau pasidalinti tortą, kurį iškepėme per Nepriklausomybės metus, kad vieniems nebūtų tik dideli gabalai, o kitiems - tik nelabai valgoma rožytė nuo viršūnės, ir šiandien sako, jog ši problema, kaip buvo, taip ir liko. „Ne apie socialistinius idealus kalbu, esą reikia viską visiems po lygiai dalinti, bet kai žmogus neturi už ką nusipirkti pavalgyti, tai nenormalu XXI amžiuje, - įsitikinęs G.Kazimierėnas. - Kūrėjai visa tai turėtų matyti, beje, jeigu jie save vadina jautriais. Žinoma, kalbu ne apie tokį menininko jautrumą: oi kaip gražiai plaukia debesėlis danguje. Kalbu apie socialinį jautrumą. Jeigu jo nėra, gal tas menininkas jau seniai yra pavirtęs komercinės visuomenės dalyviu, kuriam rūpi tik parduoti tą savo meniuką kuo greičiau ir kuo brangiau. Normaliam menininkui socialiniai dalykai turi rūpėti."

Kaip jis tą rūpestį galėtų pareikšti? Nes vien nuo to, kad užjausi, nelabai kažkas keisis, ar ne?

„Žymus rusų rašytojas ir aktorius V.Šukšinas yra pasakęs: sąžinė turi būti aktyvi. Arba jos nėra iš viso. Vien kalbėti apie teisingumą - dar ne viskas, - sakė G.Kazimierėnas. - Kiekvienas pagal įsitikinimus, supratimą, brandą pasirenka savo kelią. Vienam - dzin ta visuomenė, kiti net su panieka žiūri į visa tai. Bet mes žinome kūrėjų, kuriems skaudėjo dėl visuomenės problemų. Iš čia, manau, ir kyla tas tikrasis, o ne komercinis, menas. Įdomiausia, kad kūryboje tie dalykai pradeda kažkaip skambėti. Nes menininko pagrindinė misija yra per kūrybą išsakyti visa tai. Bet aš kalbu absoliučiai nemadingus dalykus, tik vienas kitas tuo domisi, taip gyvena ir vadovaujasi tokiais principais. Jei mane kas girdėtų, labai krizentų, sakytų: Dieve koks Kazimierėnas atsilikęs, žiūrėkite, kuo jis dar gyvena. Kai kas pasakys: socializmo nostalgija. Tegul. Bet man atrodo, kad menininkas turi turėti tą jautrumą, ne vien spalvinį, bet ir socialinį jautrumą."

Dailės akademijos profesorius, paklaustas, kokie jam buvo šie metai be to, kad mus visus parbloškė koronavirusas, sakė: „Ryškių akcentų nematau. Viskas valstybėje daugmaž juda į priekį. Žiūrėkite, netgi per tą koronavirusą nesužlugo mūsų valstybė. Nereikia būti fantazuotojais, būkime realistai: rojaus žemėje nebuvo ir nebus. O gyvename mes ne taip jau ir blogai. Prisipažinkite, niurgzlūs lietuvaičiai, ne taip jau ir blogai, todėl džiaukimės tuo, ką turime. Va, sėdžiu, žiūriu pro langą - padariau lesyklėlę, skraido zylės ir lesa saulėgrąžas. Argi negražu? Lesinkime paukščius ir vienas kitą palaikykime, nepavydėkime, netriuškinkime vieni kitų."

Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė: Norėtųsi mažiau politinio cirko

Iš Vilniaus pabėgusi ir sodyboje, toliau nuo miesto šurmulio, gyvenanti Europos Parlamento narė, kurią, beje, į šią instituciją Lietuvos žmonės išrinko jau trečiai kadencijai, sako, jog Europos Parlamentas nuo kovo mėnesio dirba nuotoliniu būdu. „Visi mūsų posėdžiai vyksta internetu. Man tai nelabai patinka, nes mėgstu bendrauti tiesiogiai, matyti žmogaus akis, kai svarstomas vienas ar kitas klausimas. Bet puikiai suprantu, kad tai šiuo metu neįmanoma, - sakė V. Blinkevičiūtė. Ir pridūrė, jog griežtai laikosi nustatytų reikalavimų, nes puikiai supranta, kad jei vieni kitų nesaugosime, tai gali būti pražūtinga visiems. „Tiesą pasakius, gyvenu izoliacijoje, esu apribojusi tiesioginius bendravimus, nes suprantu, kad tai neišvengiama ir taip turime visi elgtis, jei norime, kad būtume sveiki ir patys, ir mūsų artimieji", - įsitikinusi europarlamentarė.

Metų pradžioje linkėjusi aukštesnės politinės kultūros Seime V.Blinkevičiūtė sakė to pasigendanti ir dabar: „Deja, mano tas palinkėjimas neišsipildė, todėl to paties galėčiau palinkėti ir ateinančiais, Naujaisiais, metais - norėtųsi kad mūsų politinė kultūra būtų kur kas aukštesnė, kad išmoktume vienas kitą gerbti. Žvelgiant į mūsų Seimą, matau daug nesuprantamų dalykų. Lietuvoje, kaip ir Europoje bei visame pasaulyje, yra tiek daug koronaviruso pandemijos sukeltų problemų, į kurias reikėtų koncentruotis, o mūsų Seime vyksta kovos nežinia dėl ko - matau labai daug politinio cirko. Nors pažadų iš dabartinių valdančiųjų buvo daug, jog elgsis kitaip, bendradarbiaus, bet kol kas darbo Seime pradžia to nerodo. Gal laikui bėgant jie išmoks pamokas, kad Lietuvoje gyvena įvairių pažiūrų žmonės, ir tai normalu demokratinėje valstybėje, ir į kiekvieną išrinktą Seimo narį, kokiai politinei partijai jis bepriklausytų, reikėtų įsiklausyti, jį girdėti, ieškoti kompromisų, nes kitaip nieko nebus. To ir norėčiau palinkėti - mažiau politinio cirko ir daugiau išminties, kad būtų galvojama apie Lietuvos žmones, o ne apie partinius interesus ar kokias asmenines ambicijas."

Paklausta, ar šie metai labiau papildė žmonių kišenes, kad iš atlyginimo galima būtų oriau pragyventi, kaip ji linkėjo metų pradžioje, V. Blinkevičiūtė atsakė: „Man atrodo, bent jau buvo stengiamasi tai padaryti. Šiek tiek padidėjo ir pensijos, ir vaiko pinigai, ir atlyginimai. Tačiau kilo ir kainos, nes procesas nestovi vietoje. Todėl vėl linkiu, kad Naujaisiais metais žmonių kišenės iš tikrųjų būtų daug pilnesnės. O tam reikia išmintingų valdžios sprendimų ir paprasto, dirbančio žmogaus matymo. Galvojimo pirmiausia apie jį. Kad politikai matytų realų gyvenimą, o ne žvalgytųsi kažkur iš aukštybių."

Dirigentas Gintaras Rinkevičius: Mano laimė yra šeimos laimė

2020-ieji Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovui Gintarui Rinkevičiui, kaip jis pats sako, prasidėjo puikiai ir įdomiai. Vasario 20 dieną įspūdingai atšventė savo 60-mečio jubiliejų, ta proga su orkestru klausytojams padovanojęs koncertą - didingą austrų kompozitoriaus Arnoldo Šionbergo (Arnold Schoenberg) kūrinį „Gurre-Lieder". „Tai buvo vienas iš mano išsvajotų kūrinių, jį atliekant dalyvavo 3 chorai, labai didelis simfoninis orkestras. Aišku, jau žinojome, kad yra tas virusas, tik negalvojome, kad jis ir pas mus ateis. Kovo mėnesį buvau gastrolėse Varšuvoje, dirbau su Varšuvos filharmonijos orkestru. Įpusėjus repeticijai, atbėgo filharmonijos generalinis direktorius ir labai taip dramatiškai pasakė, jog viskas baigta, visi turime kuo greičiau eiti namo. Gerai, kad man nupirko bilietą į Vilnių, nes tada, prisimenate, iškart uždarė kelius ir oro uostus. Aš dar spėjau sugrįžti", - karantino pradžią prisiminė garsus dirigentas.

Šie metai, pasak Maestro, liūdni ne tik dėl koronaviruso sujaukto gyvenimo visame pasaulyje, bet ir paženklinti asmeninės netekties. „Mirė mano tėtis, tą skausmą tebejaučiu nuo pat lapkričio 21-osios, jo mirties dienos, - sakė G.Rinkevičius. - Mano tėtis numirė ne nuo koronaviruso, bet vis tiek gana staigiai, aš maniau, jog jis gyvens iki 100 metų. Jam buvo 87. Mamos neturiu nuo 2013 metų."

Ne vienas nustemba, jog garsus dirigentas, didelio orkestro įkūrėjas ir vadovas yra ir 7 vaikų tėvas. Keturių vaikų Maestro susilaukė su žmona aktore Donata, dvi dukras - Saulę ir Rūtą - turi iš pirmosios santuokos, o dukra Danielė - iš pirmosios žmonos Donatos santuokos. Dar metų pradžioje paklaustas apie lūkesčius ir palinkėjimus sau, daugiavaikis tėvas sakė, jog pirmiausia laimės linki savo šeimai, nes kai šeima laiminga, tada ir jis laimingas.

„Šeimos laime tikrai galiu pasidžiaugti. Metukų šį pavasarį sulaukęs sūnus Linas yra nuostabus ir stebuklingas vaikas, ir aš dėl to esu labai laimingas, - pasakojo G.Rinkevičius. - Mūsų šeima padidėjo dar dviem anūkais: Rapoliuką, kuriam dabar keturi mėnesiai, pagimdė Danielė, sūnų pagimdė ir mano vyriausioji dukra Rūta, anūkėliui dabar mėnuo."

Kai rugpjūčio mėnesį buvo švenčiamos mažojo Linuko krikštynos, laimė garsiam dirigentui buvo dviguba, mat susirinko visa jo šeima. Rečiau matoma dukra Saulė atskrido iš Prancūzijos, kurioje ji gyvena ištekėjusi už prancūzo. Iš Klaipėdos atvažiavo dukra Rūta su vyru Sandžiu, buvusiu garsiu Latvijos krepšininku, dabar dirbančiu krepšinio klubo „Neptūnas" trenerių štabe.

Paklaustas, kaip sekasi gyventi koronaviruso apsuptyje, Maestro sakė: „Svarbiausia, kad visas pasaulis jį įveiktų. Optimistiškai turėtume žvelgti į ateitį, nes jau atsirado skiepai."

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s