Ar jau girdėjote šio pavasario gegutę? Prieš savaitę ji jau kukavo Sūduvoje, Dzūkijoje, o šiandien gali pasveikinti ir jus. Jai jau metas, nes girios tokios žalios, o svarbiausia - pukščiai lizdus suka, kiaušinius deda. Jei gegutės nespės su jais, kas jiems vaikus augins?
Mums gegutė paskelbia apie dar vieną pavasario brandos lygį, suskaičiuoja mūsų metus, o jos monų paisantiems gali lemti ypatingą sėkmę. Tereikia ją išgirdus pinigėlius pažvanginti, paukštei parodyti, o ji jau žinos, ką reikia daryti. Klausiate: kokie pinigėliai turi būti? Visai nesvarbu, nei kokie, nei kiek jų - paukštė jų neskaičiuos! Taigi, nepamirškite to. Kai kas tuo netiki, iš paukštės juokiasi. Ir tegul - jei jiems nereikia sėkmės, jei jie nenori būti laimingi, patys kalti! Tegul ta laimė teks paukštės paklausiusiems...
Girios rengiasi su kiekviena diena. Žaluma nuo žemės, nuo kupstų ir krūmų jau pasiekė viršūnes. Dar ne visi lapelius skleidžia, kai kurie medžiai sužaliuos vėliau. Tačiau tai įvyks taip greitai, kad mes nespėsime dairytis.
O kol kas žydi klevai. Mūsų vietinis paprastasis klevas - ypatingas medis: jo sula saldi, mediena balta, o žiedai geltonuoja ir kvepia medumi. Po juos dūzgia bitės ir kamanės - jei nebūna per sausa ir žiedų neišlyja lietus, į avilius parnešama nemažai žiedadulkių ir nektaro, kuris virsta kvepiančiu klevų medumi.
Net nežinia, ar laiku pražydo ankstyvieji kaulavaisiai - vyšnios, slyvos, migdolai. Tiesa, daugelis šių ankstyvųjų neužmegs vaisių, tačiau mes jų nepasigesime. Gali būti, kad mums daug svarbiau dabar, po sodų plikumos, matyti juos tai baltuojančius, tai raudonuojančius.
Tai, ko visada laukiame iš pavasario, yra gražūs ir smagūs dalykai. Tačiau mes lyg ir nematome, nežinome ir nejaučiame paties svarbiausio pavasario reiškinio - jo laikinumo. Jo žinojimas verčia į kiekvieną naujieną žiūrėti labai atsakingai: kas žino, ar rytoj, poryt ji nebus jau praeitis?
Kai kurie augalai dabar taip ir žydi - jei neatvės orai ir bus bent keletas giedrų, saulėtų dienų, jų pakaks pražysti, nužydėti ir nubarstyti žiedlapius. Kur skuba gamta? Ji neskuba - tiesiog, žydėjimui ir vaisių (sėklų) užmezgimui daugiau laiko nereikia. Jeigu ji skubėtų, sėklos būtų, sakykim, neužmegztos, o po to išbarstytos dar nesunokusios. Gamtoje to nebus, ji klaidų nedaro.
Jau kalbėjome, kad gegutei laikas skubėti, nes kiti paukščiai, būsimų gegužiukų įtėviai peri, vadinasi, negalima delsti nė vienos akimirkos, nes gegužiukas turi išsiristi pirmas ir pro lizdo kraštą išmesti tikrųjų lizdo šeimininkų kiaušiniukus ar vaikus. Tiesa, gamta jį tam paruošė, gegutės kiaušinis perimas 12 dienų, kai kitų paukščių - bent 14-15 dienų.
Galime neabejoti - gegutės dar ras perinčių paukščių. O mums ateina žinios, kad pilkosios žąsys jau vedžioja savo auksinius žąsiukus, kažkur išsirito didžiųjų dančiasnapių pūkuotukai, kitur - didžiųjų ančių vaikai. Tokie atvejai nėra tipiški mūsų gamtai, juos reikėtų laikyti tam tikra gamtos „emancipacija", o paprastai sakant, augimo nerimu ir drąsa. Kodėl drąsa? Pabandykite kurtis kitam, ne tavo krašte, pabandyk perėti mėnesiu anksčiau, nei dera, ir suprasi - tą daryti gali arba drąsuolis, arba neišmanėlis. Tikėkime, kad gamtoje savotiškų, reikalą žinančių drąsuolių yra daugiau.