1 nuotr.Kažkur iškeliavo, upeliais nutekėjo pirmojo žiemos bandymo palikimas - vėl gyvename be sniego arba jo turime visai nedaug. Kai kas liūdi ir apytvirčio pirmojo ledo. Tačiau visiems mums yra progų džiaugtis, nes šių dienų įvykiai smagesni vienas už kitą. Pasižvalgykime ir pamatykime visa tai!
Tiesa, ne visko reikia žvalgytis, ypač Kalėdų - jomis gyvename jau ne pirmą savaitę, jų laukiame ir ruošiamės. Pats svarbiausias dalykas dabar (nustebsite) - tikrai ne eglutė ir dovanos. Mums labiau rūpi darbai, kuriuos buvome pasižadėję atlikti „iki švenčių", vienokios ar kitokios skolos (nebūtinai piniginės), jų grąžinimas ir atsiprašymas. Taip taip - per metus susikaupė tiek ne vietoje „paleistų" žodžių, jie renkasi į negerą debesį ir slegia... Kol neatsiprašysime, šventės nebus šventėmis.
Taigi, jei visa taip jau gerai, gręžkimės į Kalėdas. Tiesa, dar prieš jas buvo kai kas svarbaus. Visų pirma, baigė trumpėti diena. Bent keletą dienų gyvenome trumpiausiose dienose, o ilsėjomės ilgiausiomis naktimis. O po to atšuoliavo elnias devyniaragis! Kas jis, tas mitologinis grakštus žvėris?
Elnias devyniaragis- ne iš miško, tai senovės lietuvių mitologinė būtybė, ant ragų nešanti Mėnulį ar Saulę. Tai saulėgrįžos ženklas... O kodėl elnias su devynšakiais ragais? Ne su penkiomis ar septyniomis ragų atšakomis, o su devyniomis? Pasirodo, nuo paskutinio priešpilnio mėnulio iki pilnaties prabėgo 9 paros, todėl ir ragams skirta po 9 atšakas. Kažkada žiemos saulėgrįžą taip ir vadindavo - Elnio devyniaragio švente.
Kalėdų išvakarėse į namus nešama eglutė... Jai metas, nes rytoj Kūčios. Nekantrieji gal skubėjo eglutę papuošti seniau ir ji namuose jau... nusibodo. Arba - nebus tokia staigmena, nuo kurios išsiplečia vaikų akys.
Mūsų namuose eglutė viešės 2 savaites - iki Trijų karalių. Dabar ji taip stipriai kvepia mišku, apie ją susirenka ne tik namiškiai, bet ir šuniukas, katė - jų juslės kur kas aštresnės, nei mūsų, jie kvapus jaučia daug geriau. Per šventes eglutė išliks visų dėmesio centre. Ar kada susimąstėte, koks buvo šio medelio kelias nuo vėjo nupūstos sparnuotos sėklos, iškritusios iš eglės kankorėžio, iki štai tokio dydžio eglutės? Ji tikrai neaugo tik tam, kad patenkintų jūsų norus ir pasidalintų savo žavesiu. Ji augo miškui. Tiesa, iš šimto išdygusių eglučių medžiais užauga vienetai - kitos būna nustelbiamos, žūsta kurioje nors augimo stadijoje. Todėl miško šeimininkai mato, kurios eglutės tikrai neužaugs ir jas retina. Šiandien daug jų auga ūkininkų laukuose vien tik šiam tikslui - Kalėdoms. Tiesa, nemažai jų pas mus patenka gyvos, vazonuose; pavasarį jas galėsime pasodinti savo kieme ar grąžinsime į mišką. Žodžiu, mums reikia rinktis, kaip geriau...
O kaip su dovanomis? Jūs jau žinote, kad jas smagu ne tik gauti - jas gera dovanoti. Manau, kad tokia dovana šiandien gali tapti lesykla - paukščiams ir gamtai gerumo nebus per daug. Kodėl primenu tokią dovaną? Todėl, kad jos daug kur pasigendu... arba tiksliau - mažai kur matau esančias. Dar kitur jos yra, bet tuščios, šiemet dar neregėjusios lesalo. Jo nematė, neragavo ir paukščiai.
Jeigu turite garbaus amžiaus giminių, kaimynų, pažįstamų, jiems padovanokite paukščių televizorių. Tai taip paprasta - prie pat lango įrengti lesyklą. Paukščiai skris į ją, les, o jūsų apdovanotieji stebės paukščius ir džiaugsis. Juk gera dovanoti džiaugsmą, tiesa?
