- Kaip vyko knygos rengimo procesas? Ar sunku buvo įkalbėti žmones pasidalinti savo prisiminimais, nuotraukomis, laiškais?

- Kadangi neturėjau patirties, kaip toks darbas vyksta respublikos mastu, bandžiau ieškoti galimų autorių visais būdais per lituanistinius portalus, Švietimo ir mokslo ministeriją ir pan. Tačiau supratau, kad knyga pasirodys tik tada, kai pradėsiu skambinti konkretiems žmonėms. Taip ir padariau. Ėmiau asmeniškai kalbėtis su žmonėmis, rašyti jiems laiškus. Tada pradėjo rastis tekstai, atsirado žmonių, kurie padėjo man surasti daugiau autorių.

Žmonių, kurie būtų išpuikę, neatsirado, bet buvo kitas niuansas. Autoriai manė, esą neverti rašyti apie tokį didį žmogų. Esą jie nesugebės, kūrybinės jėgos per paprastos, jiems gėda.

Nors prašydavau nuotraukų, autografų, kad galėtume įdėti Just.Marcinkevičiaus ranka rašytų tekstų, nei vienas neužsiminė apie honorarą ir netgi klausdavo, kur galėtų nusipirkti knygą.

- Ar autorių, pažinojusių poetą, ieškojote tik Lietuvoje?

- Rašiau ir į kitas šalis, pvz., Punską, Seinus, kur yra lietuvių. Jie neatsiliepė. Bet atsiliepė viena lietuvė mokytoja, kuri dirba Amerikoje. Ji parašė gražų tekstą, kaip jai svarbu, kad yra Just.Marcinkevičius, apie tai, kaip ji savo vaiką augina lietuviu skaitydama poetą.

- Kiek žmonių prisidėjo prie šios knygos pasirodymo?

- Knygoje yra 43 autoriai įskaitant ir mane. O 44 autorės prisiminimus, kadangi ji ne mokytoja, o gydytoja, įdėjau į savo tekstą. Ji pasakojo, kai prasidėjus Sąjūdžiui kažkur išgirdo deklamuojant Just.Marcinkevičiaus eilėraštį, kuris moteriai labai įsiminė, tačiau ėmusi jo ieškoti, niekur nerado. Todėl paėmė ir parašė Just.Marcinkevičiui laišką. Šis jai atrašė, kad labai sunku suprasti, apie kokį eilėraštį ji kalba. Ir paprašė gydytojos prisiminti bent vieną eilutę. Tą jo laišką gydytojai išspausdinome ir knygoje. Laiškas parodo, kad Just.Marcinkevičius visiškai nebuvo išpuikęs ir atsakydavo į paprasčiausius žmonių užklausimus.

- Kodėl knygą pavadinote „Justino Marcinkevičiaus pamokomis”?

- Norėjome parodyti, kad tai yra mokytojų knyga. O juk mokytojo įvaizdis susijęs su pamokomis. Kita reikšmė būtų, kad mes, mokytojai, visi esame mokęsi Just.Marcinkevičiaus kūrybos. O rašydami savo tekstus netiesiogiai pasakome, kad daug ko išmokome, o išmokę patys dabar mokome vaikus.

- Kokie prisiminimai, detalės labiausiai užkliuvo, suintrigavo, nustebino?

- Man buvo labai smagu skaityti mokytojos Anarcijos Adamonienės prisiminimus, kuri kartu su Just.Marcinkevičiumi mokėsi Prienuose, toje pačioje klasėje. Būtent jos tekstu ir pradedama knyga. Ji rašo apie sudėtingą pokarį, kuriame jie gyveno.

Kita mokytoja Vėliūnienė iš Marijampolės pasakoja, kad ji buvo keleriais metais jaunesnė ir su kambario draugėmis stebėdavo, kaip Just.Marcinkevičius ateidavo pas vyresnes kurso mergaites. Just.Marcinkevičius buvo tituluojamas gražuoliu, mat buvo gražių garbanotų plaukų. Joms buvo labai smalsu pamatyti, kaip tas gražuolis atrodo ir spoksodavo į poetą išsižiojusios. Jos iš toli stebėdavo Just.Marcinkevičių su pasididžiavimu ir didele meile. Knygoje daug detalių ir konkrečių pasakojimų.

- Vyresniajai kartai nereikia aiškinti Just.Marcinkevičiaus asmenybės reikšmės, tačiau kaip jūs sudominate šiuolaikinius mokinius, kurie gyvena moderniame, dinamiškame pasaulyje. Juk tradicinės vertybės retam pasirodo įdomios?

- Mūsų karta kinta, tačiau negaliu sakyti, kad, pvz., tarp gimnazistų, kuriems dėstau, nebūtų su kuo kalbėtis. Tikrai yra. Ir dabar pamokose Just.Marcinkevičius yra deklamuojamas, dainuojamas. Tą pačią knygą esu rodęs audiovizualiniu pristatymu ir visi stebėjo jį išsižioję. Nemanau, kad yra sudėtinga Just.Marcinkevičių priartinti prie mokinio.

- Kuo poeto asmenybė yra išskirtinė, kad skirtingų kartų ir skirtingiems žmonėms yra įdomi?

- Aš labai dažnai mąstau, kas čia atsitiko, ir priėjau išvadą, kad tai yra talento ir padorumo lydinio jėga. Kai talentingas žmogus dar yra ir padorus, ta jėga gali viską. Tokiu atveju kūryba gali pergyventi kelis amžius. Žmogus visada norės paprasto žodžio, kuris yra žmogiškas, kalbantis apie tai, kaip vieniems su kitais gražiau bendrauti.

- Koks jūsų santykis su Just.Marcinkevičiaus kūryba? Galbūt pažinojote jį asmeniškai?

- Ta meilė yra nuo pat vaikystės. Kai gyvenau kaime, tempiau knygutes namo iš bibliotekos iki savo vienkiemio. Viską perskaitydavau, bandžiau mintinai mokytis. Aš augau su tais kūriniais. „Mindaugas” man primena mano mokslo metų mokykloje pabaigą ir studijų pradžią, „Mažvydo” pasirodymas siejasi su mano mokytojavimo pradžia.

Esu parašęs Just.Marcinkevičiui laiškų, į kuriuos jis man atrašė. Tačiau šie laiškai man yra tabu. Jų knygoje nepublikavau. Nusprendžiau juos palikti kaip palikimą savo vaikams.

Aš jam nusiunčiau pirmąją savo knygą, kuri išėjo 1990 m. Jis parašė man labai gražų laišką apie mano knygą ir apie mane kaip mokytoją. Jis esą negalvojo, kad tokių mokytojų gali būti. Man tas buvo labai svarbu. Žinoma, buvo baisu kreiptis į tokį žmogų, bet aš jam taip ir rašiau, kad yra žmonių, kuriems jis daro didelę įtaką. Ir rašiau, kad noriu, jog jis žinotų, kad aš esu vienas jų. Jo atsakymas nustebino.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"