Jurgis Brėdikis: Gauni duodamas

Atsakymus į daugelį žmonėms rūpimų klausimų apie gyvybę, tikėjimą, jausmus mokslininkas sudėjo į neįtikėtino populiarumo sulaukusią šeštąją savo knygą „Kitokiu žvilgsniu“. Paprastais ir neišpūstais žodžiais su akademiku ir rašytoju J.Brėdikiu kalbėjomės ir apie kiekvieno mūsų pradžių pradžią - gimtinę.

- Pastaroji jūsų knyga nepanaši į anksčiau parašytas pirmiausia tuo, kad, remdamasis mokslo įrodytais teiginiais, neriate į kitą pasaulį, kurį daugelis laiko mistika. Štai teigiate, kad dabartinės medicinos didžiausias trūkumas tas, jog žmogus suprantamas kaip fizinė būtybė, o ne kaip energetinė visatos dalis, kad kai kurias ligas galima išgydyti tikėjimu, vizualizavimu, malda, meditacijomis. Kas pakeitė jūsų požiūrį? - klausėme akademiko Jurgio BRĖDIKIO.

- Tai ne mano požiūris, tai faktai. Ieškojau atsakymo. Radau jį ne šiuolaikinėje medicinoje, o tradicinėje Rytų. Dar viena labai svarbi priežastis - kad dabartinėje medicinoje vyrauja ne holistinis, o materialus ligonio supratimas. Dabartinis gydymas dažnai lokalus, simptominis. Rytų šalių medicina, priešingai, yra holistinė - apima žmogų kaip proto, kūno, sielos ir dvasios visumą. Į kai kuriuos reiškinius, mažiau suprantamus, norėjau pažvelgti moksliniu žvilgsniu. Nuolatinis domėjimasis naujovėmis, mokslo atradimais mane ir paskatino pasisakyti savo pamąstymais. Jeigu kas nepaaiškinama, gal tai Dievo patentai, bet mokslas dėl kvantinės fizikos, kitų technologijų sugeba paaiškinti. Žmogų supa energiniai laukai (biolaukas, aura), kurie yra tarsi matrica fiziniam kūnui ir nulemia jo vystymąsi bei funkcionavimą. Minėtais būdais galima paveikti tuos laukus teigiamai ir taip paveikti fizinį kūną. Tai žinoma nuo giliausios senovės, tačiau dabar tik moksliškai įrodoma. Be energinio gydymo šiuolaikinė medicina nebus pakankamai holistinė, t.y. jos poveikiai neapims viso žmogaus, kurį, be fizinio kūno lygmens, sudaro ir emocinis-mentalinis lygmuo bei dvasia-siela...

- Jūsų mokiniai jus vadina ne tik kardiochirurgijos patriarchu, bet ir mokslininku, gebančiu žvelgti keliolika metų į priekį. Kokią matote širdies chirurgijos ateitį? Galbūt ateis diena, kai širdį bus galima gydyti ne tik be vaistų, bet ir be chirurgo skalpelio?

- Iš tikrųjų, jau ir dabar iš širdies chirurgų intervenciniai kardiologai atėmė širdies ritmo sutrikimų operacijas - tai atliekama neatveriant krūtinės ląstos. Panašiai yra su kai kuria kita širdies patologija, sakysime, vietoj širdies arterijų šuntavimo atliekant stentavimą. Net širdies dirbtiniai vožtuvai implantuojami per periferinę kraujagyslę. Tačiau lieka nemažai patologijos, kur širdies tiesioginė chirurgija nepakeičiama.

- Leidžiate suprasti, kad žmogus sveikas tada, kai yra laimingas. Žiūrint į niūrius lietuvių veidus, sakytum, laimingų yra tik saujelė...

- Indijoje girdėjau posakį: jei tu esi sveikas, bet nesijauti laimingas, vadinasi, tu nesi sveikas. Tenai sakoma, kad visos ligos pareina nuo galvos. Besivystanti psichosomatinė medicina, psichoimunologiniai tyrimai rodo streso ir neigiamų emocijų įtaką ligų, aišku, ne visų, formavimuisi. Pagalvojus, prie ko galva, jei lūžo kaulas... Bet yra labai prie ko. Tikėjimas, viltis, gera nuotaika padeda greičiau išgyti negu verkiant ir gailint savęs.

Kas pasakė, kad lietuviai liūdni ir paniurėliai? Mes patys ant savęs nuolat pilame, sakydami, kad svetur žmonės malonesni ir linksmesni. Ir šypsosi žmonės Lietuvoje, ir džiaugiasi vienas kitu, ir nori padėti. Sakydami, kad esame tokie ar kitokie, patys save neigiamai nuteikiame. Mes nesame pietiečiai, kurie yra kito temperamento ir linkę daugiau bendrauti, o mūsų santūrumas ir netgi dar didesnis skandinavų šalių yra natūralus. Imkime mūsų emocijas gedint. Kitose šalyse rėkia, šaukia, krinta ant žemės, o mūsų šalyje žmonės netektį priima natūraliai. Tai kas tai yra? Tai yra mūsų kraštui pritinkanti būsena. Tai nereiškia, kad mes mažiau mylime ir mažiau širdies turime.

- Tikima ir tebetikima, kad kiekvienas, ateidamas į šį pasaulį, atsineša savo protėvių DNR kodą - sveikatą, gabumus, silpnybes, net likimą. Kaip tai paaiškinti?

- Daug ką nulemia ne perimti genai, o vadinamoji epogenetika - tai, kas yra aukščiau genų. Mūsų ląstelių DNR įtaką daro daugybė veiksnių. Tiek neigiami (užteršta aplinka, nesveikas maistas, žalingi įpročiai), tiek teigiami (geros emocijos, pozityvus mąstymas, švari aplinka).

- Galbūt ir tautos, ne tik žmonės turi savo kodą? Kaip jį valdyti, nuo ko priklauso pasaulio ir tautų likimas?

- Nežinau, gal ir yra kažkokie kodai. Garsus psichologas Karlas Jungas kalbėjo apie žmonijos kolektyvinę pasąmonę, kurioje įrašyta visa, kas žmonių sukaupta per amžius. Manoma, kad kiekvienas turime ryšį su pasąmone ir mums net nežinant ji daro vienokią ar kitokią įtaką. Japonų mokslininkas Emotas Masaru išgarsėjo teiginiais, esą žmogaus mintys ir emocijos veikia vandenį prieš jam užšąlant. Pasak Emoto, minčių ir emocijų veikiamas stingstantis vanduo suformuoja atitinkamai „gražius“ ir „tvarkingus“ arba „negražius“ ir „chaotiškus“ kristalus. Emotas teigė, kad toks poveikis vandeniui gali būti pasiektas ir muzika, maldomis ar net prie vandens indo pridėjus užrašytą „gražų“ arba „bjaurų“ tekstą. Paveikti optimistinėmis emocijomis galima ne tik vandenį. Geriems žodžiams paveikūs ir žmonės. Mano manymu, lietuviai turi labai daug gerų bruožų. Vienas jų yra darbštumas. Yra tingių tautų, ypač pietiečiai. Gamta jiems daug ką davė, bet ir daug ką atėmė. Lietuviai pasižymi darbštumu, atkaklumu, tikslo siekimu.

- Kitaip nei, tarkim, indai, kurie visuose pasaulio kampeliuose turi tvirtas diasporas, lietuviai svetimoje aplinkoje labai greitai ištirpsta, asimiliuojasi. Kodėl mums taip sunkiai sekasi saugoti savo tautinę tapatybę? Ar noras prisitaikyti, tapti panašiems į kitus negresia mūsų valstybingumui?

- Svetimoms įtakoms lietuviai pasiduoda ir Lietuvoje, ne tik svetur. Ryškus dabar mūsuose „suanglėjimas“. Man atrodo, kad taip darydami, norėdami pasirodyti iškilesni, mes patys save ir savo kalbą nužeminame. Net per valstybinį Lietuvos ir radijo televizijos kanalą, transliuojant koncertus, programas, muzikinis kūrinys pristatomas angliškai, nesivarginant jo išversti į lietuvių kalbą. Žinoma, nesame tokie kaip kinai, korėjiečiai, italai ar kiti, kurie, gyvendami svetur, išlaiko ne tik savo kalbą, bet ir tikėjimą, papročius. Atsiradę globaliniai ryšiai, internetas, mobilieji telefonai, skaipai iš esmės pakeičia bendravimo ryšius, ypač informacinius, su Lietuva, su čia likusiais draugais ir artimaisiais. Nesakau, kad tai yra blogai. Svarbu, kad lietuviai, kad ir kur jie būtų, turėtų gerą vardą ir išsaugotų ryšius su gimtine.

- Teigiate, kad kiekviena žmogaus ląstelė turi informaciją apie visą kūną. Žvelgiant globaliai, kiekvieną bendruomenei priklausantį žmogų galima vadinti ląstele, slepiančia informaciją apie savo bendruomenę, tautą. Kas nutiks, jeigu pakeisti svetur atvažiavusių lietuvių sugužės svetimi su svetimais papročiais, ar tai gresia lietuvybei?

- Pavojus lietuvybei, be abejonės, didelis. Lietuvių tautai jis grėsė ne kartą, bet ji stebėtinai atsilaikė po visų priespaudų ir okupacijų. Dabar Lietuva, sakyčiau, yra labai lietuviška, nors ir 20 procentų gyventojų yra ne Lietuvos piliečiai. Kita vertus, tai daug ką primena. Turime nuolat ugdyti, stiprinti patriotizmą ir lietuvių pasididžiavimą savo valstybe.

- Būdamas žinomas širdies chirurgas, sovietmečiu esate dalyvavęs daugelyje mokslinių konferencijų visame pasaulyje. Ar jūsų kolegos užsienyje žinodavo, kad esate lietuvis?

- Taip, tekdavo ir dažnai ten būdavau pristatomas kaip mokslininkas iš Sovietų Sąjungos. Visada prašydavau, kad prie mano pavardės būtų užrašyta „Kaunas“, o jei pavykdavo - „Lietuva“. Susipažinus su kolegomis man būdavo garbė ir pasididžiavimas pabrėžti, kad esu iš Lietuvos. Nors daugelis net nežinodavo, kur ta Lietuva yra. Žemėlapyje Lietuvos nebuvo, ji buvo uždažyta viena spalva nuo pat Baltijos iki Ramiojo vandenyno. Į susitikimus visada veždavausi lietuviškų suvenyrų, dovanodavau, pasakodavau apie Lietuvą.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“