Profesorius buvo vienas žymiausių šiluminės fizikos, transporto energetikos specialistų Lietuvoje. Jo mokslo keleto išradimų (bendraautoris) darbai, pasiekimai žinomi JAV, Vokietijoje, Kinijoje, Brazilijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Rusijoje.

Profesorius parengė ir išspausdino švietėjiško pobūdžio publikacijų apie Lietuvos transporto ūkį, kelių, geležinkelių nelaimių priežastis, pateikė pasiūlymų, kaip to išvengti. Būtent aplanke „Nespausdinti tekstai“ aptikau paruoštą, bet kažkodėl nepublikuotą pokalbį „Kelių eismo abėcėlė“. Jį pateikiu pokalbio pabaigoje.

***

Vieną dieną profesorius pasikvietė į Karo akademiją. Savo kabinete atvėrė sunkų seifą ir ant plataus stalo ėmė krauti... žymiausių pasaulio atlikėjų viešų koncertų įrašus, apstulbau išvydęs Marlen Dytrich 1939-ųjų „Mėlynąjį angelą“, 1936 metų „Rose Mary“, 1940-1944 metų Gleno Milerio du DVD, veik visų geriausių pasaulio šlagerių atlikėjų diskus.

Stovėjau pakerėtas... „Aš gi senas melomanas, kolekcininkas. Akademijoje mano seifas saugus, - nusišypsojo profesorius ir tęsė, - nemėgstu oficialių švenčių, gimtadienių - nelinkęs džiaugtis metais sutrumpėjusiu gyvenimu. Bet būna jubiliejų, nuo kurių neišsisuksi. Taip nutiko ir man... Po keleto tostų atėjo eilė žodelį tarti, tad sėdau prie fortepijono ir keturiomis kalbomis taip uždainavau „Weinbach“ (vok. „Vyno upelis“), kad visi leipo juokais, o jaunimėliui atvipo lūpa. Mėgstu siurprizus.“

***

Dažnai mačiau profesoriaus vairuojamą automobilį su specialiai nedidelei jachtai vežioti priekaba - profesorius buvo puikus buriuotojas, su savo žmonele išplaukiojo Lietuvos ežerus ir marias.

Sykį netyčia prasitariau: baugu eiti šalia tokio mokyto ir tiek daug pasiekusio žmogaus. Profesorius atsisuko ir linksmai nusijuokė: „Aš savęs labai mokytu nelaikau, nes daug metų kasdien mokausi, mokausi ir mokslo niekaip neužbaigiu. Mokytas, išsilavinęs, bet sielos driskius, mokytas, daug žinantis, bet nesugebantis kurti. Mokytas, kai talentas sutaria, susilieja su praktine siela. Kitu atveju, net baigęs kelis universitetus tebūsi tik šiek tiek praprusęs. Mano tėčio brolis Antanas caro laikais baigė vos dvi mokyklos klases, bet jis kartu su belgų kompanija suprojektavo ir pastatė anų laikų garsią Petrašiūnų elektrinę! Tai buvo labai gero būdo, labai kantrus žmogus, labai smalsus žmogus. Visur sekiojau prie jo prilipęs.

Daug metų studentams dėsčiau žinias, kurių nerasdavo vadovėliuose. Vieni viską susiurbdavo, nes manė, kad pravers darbe ir gyvenime, kiti atsibusdavo prieš egzaminus. Bet likę, tokių buvo 8-10 iš tūkstančio, kitą paskaitą mane kalte prikaldavo prie kryžiaus ir ištardydavo. Tokiems sakiau: jei norite išlikti laisvais, išsaugoti sveiką protą ir sielą, eikite mokslo keliu. Ir čia sutiksite bukagalvių, bet gerokai mažiau. Bukagalvių buvo net Romos šventyklose ir prie Rojaus vartų. Kartais nieko kito nelieka, kaip iškęsti nemokšų tironiją. Ypač daug nemokšų prisiveisė internetinėje erdvėje. Miklūs vidutiniokai pateikia save tokiais, kokie iš tikrųjų nėra ir net negali būti. Tai kopijuotojai, savotiškai nelaimingi žmonės“.

***

Profesorius dažnai lankydavosi „Respublikoje“. Kartą jo paprašiau: ką profesorius A.Ambrazevičius atvirai pasakytų apie profesorių A.Ambrazevičių? Ilgai galvojo. A.Ambrazevičius, sako, laimingas, kad dirba tai, kas jį žavi, užveda, užkrečia. Ambrazevičiaus neįmanoma padauginti. „Esu vienintelis. Su visomis silpnybėmis ir stiprybėmis, vadinasi, pilnas, nepusinis. Ne visų mėgstamas, bet savitas.“

A.Ambrazevičiaus niekas negalėjo paveikti taip, kad taptų kitu. Kitu tapti neįmanoma, o jei tapai, tai tapai tuo, kuo ir buvai gimęs, ne kitu. Nuodėmingoj, krauju permirkusioje žemėje nesitikiu sutikti šventąjį...

„Mano kūnas jau trokšta ramybės, bet siela šaukia - kovon! Širdis šuntuota 4 kartus, bet siela, kuri veda, sveika. Ją labiausiai ir saugau... Dėstydamas, dirbdamas mokslinius darbus nugyvenau daugelio gyvenimus, įėjau į juos, išėjau palikdamas dalį savęs, dalį savo minčių, svajonių, idėjų. Tai turtino mane ir mano gyvenimą. Negyvenau supaprastinto gyvenimo, nes tai neįdomu... Tikra tiesa: nebūtina paduoti kiekvienam ranką, bet visuomet nusilenkdavau kūrybos, proto, talento, išminties vaisiams. Nesivadovavau principais: myliu nemyliu, patinka nepatinka. Tai sužeistos sielos žmonių principai. Tokiuose žaidimuose nedalyvauju.“

***

Profesorius du mėnesius gulėjo ligoninėje. Supratęs, kad sveikata eina blogyn, išsiprašė namo. Paskambino: „Dvi savaites tupiu savo lizde. Žinai ką konstruoju? Burlaivį, kuriuo skrisiu į dausas. Kai išskrisiu, retkarčiais pakelk į dangų akis, gal pamatysi mane sėdintį ant debesies kraštelio. Pamojuok“.

Teištariau, neskubėk, labai gražus metas stojo. Bet jis išėjo. Išėjo ramus, nesupykęs ant žmogaus, savo gyvenimo, likimo. Gailėjosi neužbaigtų darbų, bet raminosi: „pasauliui jie perdėm menki“...

Norėčiau atsidurti aukštybėse ant to paties debesies, šalia profesoriaus, kad dar kartą išklausytume garsiuosius pasaulio šlagerius: sėdėsim greta nukabinę kojas ir žavėsimės žaliuojančia žeme.

Kelių abėcėlė. Interviu iš archyvų

- Kodėl profesoriau, didelės lėšos ir storos eismo programos nemažina nelaimių keliuose?

- Karas turi vykti ne keliuose, o galvose. Ne keliai, ne automobiliai kalčiausi. Pats žmogus eina nelaimės link...

- Kalbant konkrečiau...

- Kas yra pirmasis vairavimo mokytojas? Tėtis. Mama. Vyresnysis brolis, sesuo. Šeima. Ką turi daryti protingas tėtis veždamas vaikus į mokyklą, darželį, sporto būrelius? Kal-bė-ti! Kodėl sustoja prie pėsčiųjų perėjos, raudonos šviesos, suka į kairę, dešinę ir t.t. Kalbėti taip, kaip kalbama namuose su lėlėmis, katėmis, šuneliu. Reikia kalbėti, įkalti, kad važiuodamas protingai išsaugosi savo ir kitų gyvenimus.

- Ko trūksta?

- Ant kiekvienos šeimos stalo „Kelių knygos“. Puikiai parašytos, iliustruotos, knygos. Kiekvienoje šeimoje turi būti žaidimo lenta „Važiuok saugiai“, kur magnetiniais automobiliukais „važinėtų“ vaikai pagal visas eismo taisykles. Dažnai. Daug sykių.

- Ir dar?

- Didžiulės „eismo lentos“ turėtų kabėti visuose darželiuose, kur su magnetiniais žaislais-automobiliais, dviračiais, mopedais „važinėtų“ mažyliai prižiūrimi specialistų. Tokios pat lentos turėtų kabėti mokyklose, kur „važinėtų“ mokytojų specialistų prižiūrimi moksleiviai. Galėtų rengti įvairias varžytines, konkursus.

- Kas dar?

- Reikėtų sukurti keletą animacinių filmų su važiavimo nuotykiais, paslaptimis ir pan. Tokius filmukus galėtų įsigyti šeimos. Šitaip nuo pat mažens ruoštume savo vaikus saugiam eismui. Per 2-3 savaites saugių vairuotojų neįmanoma parengti. Tikroji, pagrindinė, paveiki saugaus eismo „sistema“ prasideda šeimoje. Toliau eina per darželius, mokyklas, universitetus, iki pat egzaminų stalo.

Pabiros akcijos, „kelių savaitės“, „karai keliuose“ suryja daug pinigų, pastangų, bet vaisiai neprinoksta, lieka kartūs.

- Kas tokią sistemą galėtų sukurti?

- Susisiekimo ministerija, draugėn pakviesti mokslo žmonės, kūrybiški menininkai. Jei šaknis prasta, tai nesitikėk, kad užaugs stiprus, sveikas medis.

- Ką galvojate apie bausmes?

- Sužalojai žmogų - mokėk nustatyto dydžio kompensaciją iki gyvenimo pabaigos. Užmušei žmogų - mokėk našlės, našlaičių, našlio pensiją iki gyvenimo pabaigos. Skiriamos baudos ne padeda, o greičiau įžeidžia nelaimėlius. Sėsdamas prie vairo tampi pavojų keliančiu žmogumi. Šeima - vaikų darželiai - mokyklos - universitetai, sistema pavojų keliančių neruoštų. Tai būtų aukšto meistriškumo paruošimo lygmuo. Ir profesinio, ir dorovinio paruošimo lygmuo.