Į karantiną įvarė sistema

Dviejų vaikų mama Vėtrė Antanavičiūtė, su vyru ir vaikais, gyventi karantine buvo priversta aplinkybių. Dvylikos metų dukrą ir vienuolikos metų sūnų auginanti šeima ėmė galvoti apie uždaresnį gyvenimą, kai vos dvejų metų sūnui ėmė ryškėti autizmo sutrikimas.

„Viešose vietose būdama su sūnumi nuolat sulaukdavau įvairiausių replikų, komentarų ir negražių žodžių. Būdavo atvejų, kai jis pavargdavo, paimdavau jį ant rankų, o jam tai sukeldavo isteriją. Neši ant rankų išvargusį besipriešinantį vaiką, jauti aplinkinių žvilgsnius. Ir nieko negali jiems paaiškinti, nes jie galvoja, kad žino geriau.

Todėl tapo daug lengviau, kai sužinojome diagnozę. Tarsi atsirado kažkoks paaiškinimas aplinkiniams. Nors sulaukdavome ir tokių atsakymų, kad esame patys kalti, kad mūsų vaikas gimė toks“, - skaudžiais prisiminimais dalijasi Vėtrė.

Ji prisipažįsta, kad sėslus gyvenimo būdas, daugiausiai laiko leidžiant namuose, susiformavo tarsi natūraliai. Buvo padiktuotas aplinkos ir sąlygų. „Su tokiu vaiku tampi nebelaukiamas pas kai kuriuos draugus svečiuose, spektakliuose ir kitose panašiose veiklose. Net mokantis su autistais mokykloje sekėsi labai sudėtingai. Kai sūnų pradėjo mokyti tėtis namuose, rezultatai smarkiai pagerėjo“, - prisipažįsta Vėtrė. Ir su šypsena pasakoja kartus, kai su sūnumi lankėsi autizmo sutrikimu sergantiems vaikams rengtuose užsiėmimuose. Pavyzdžiui, zoologijos sode, autistams skirtose vasaros stovyklose.

Savo pasirinkimo nesigaili

Vėtrė pasakoja, kad abu su vyru suprato, jog dviese dirbti jie negalės, kažkam visuomet reikia būti namuose. Buvo apsispręsta, kad darbe liks Vėtrė, o jos vyras rūpinsis sūnumi. Tačiau ir moteris ilgai samdomame darbe neužsibuvo.

„Ieškojau būdų, kaip pradėti tokią veiklą, kuria užsiimdama galėčiau turėti pasyvias pajamas ir kartu nebūčiau priklausoma nuo viršininkų“, - pasakoja moteris. Pradėjusi fotografės veiklą ji paliko samdomą dėstytojos darbą ir įkūrė savo studiją visai šalia namų. Nuo to laiko šeimos kasdienis gyvenimas vis labiau keitėsi ir panašėjo, kaip juokauja pati Vėtrė, į dabar visuomenei baimę keliančias karantino sąlygas.

„Jau devyneri metai, kaip visas mūsų gyvenimas vyksta namuose. Kai kur eiti galime, o kai kur - dar ne. Tačiau nebėra tokio poreikio: visur eiti ir dalyvauti. Mūsų namai - mūsų ramybės uostas.

Man mano namai yra mano tvirtovė, o mano šeima - mano saugumo garantas. Todėl kiekvieną kartą prieš kur nors išvykdami, apsvarstome, ar tikrai to norime ir ar galime tai daryti. Pavyzdžiui, ar norime išgirsti mums nemalonių replikų iš aplinkinių. Būna, kad kažkur keliaujame. Esame aplankę Švediją, Italiją. Tačiau ne tik mums, bet ir vaikams, visada labai norisi sugrįžti namo. Ypač sūnui. Aplinkos pakeitimas jį labai veikia“, - pasakoja Vėtrė.

Moteris šypsosi ir sako, kad dabar jaučiasi labai laiminga, nes toks gyvenimo būdas praturtina šeimos gyvenimą ir sustiprina ryšius: „Dabar mūsų aplinkoje nebėra tokių žmonių, kuriems atrodytume keistuoliai, nes laikui einant aplinka susiformuoja taip, kad mus supa tokie patys keistuoliai, kaip ir mes. O ir skaudinantys žvilgsniai jau seniai pamiršti. Džiaugiamės buvimu kartu ir savo sukurtu pasauliu kiekvieną dieną.“

Į parduotuvę - kaip į kosmosą

Etnoastronomas ir fizikas, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkės pavaduotojas Jonas Vaiškūnas, išgirdęs apie šalyje paskelbtą karantiną, prisipažino, kad panašiame režime gyvena jau daug metų. „Pagaliau sužinojau, kaip tai vadinasi. Karantinas“, - linksmai sako jis.

Kalbintas „Vakaro žinių“, J.Vaiškūnas neslepė, kad toks gyvenimas jam teikia pilnatvę ir taip gyventi jis pasirinko pats. „Aš pasirinkau gyvenimą gamtoje, kuris kažkiek panašus į karantiną. Ir galiu pasakyti, kad nepasigendu kitokio gyvenimo ar tų tolimų kraštų.

Didžiausia kančia man yra važiuoti į parduotuvę ir pusvalandį apsipirkinėti. Tai prilygsta kelionei į kosmosą su skafandru, kurį norisi tuojau pat grįžus nusiimti, giliai įkvėpti ir vėl pasinerti į gyvą ir tikrą gyvenimą. Man viskas, kas gyva, vyksta čia, kur aš gyvenu. Todėl nemanau, kad karantinas kažką pakeis mano gyvenime“, - pasakoja J.Vaiškūnas. Ir priduria, kad dėl tokio gyvenimo būdo savęs keistuoliu nelaiko. Greičiau jau - harmoningu atsiskyrėliu. Kadangi gyvenimą gamtoje papildo ir bendravimas su žmonėmis darbe - Etnokosmologijos muziejuje. Kartais ir pats sako pasimetantis, kur yra jo gyvenimas, kur pomėgiai, o kur - darbas.

Pats įpratęs gyventi gamtoje, kur mažai žmonių, jis supranta, kad daugeliui žmonių karantino sąlygos taps tikru iššūkiu: „Šiandien gyvenimas karantine nėra toks sunkus, kaip buvo kažkada. Šiandien net kalėjime žmogus gali skaityti knygas, baigti mokslus, o technologijų dėka netgi toliau daryti nusikaltimus.

Tad šiandien yra pačios geriausios sąlygos būti karantine. Tiesa, teks šiek tiek apriboti mums įprastą troškimą dažnai keliauti ir kasdien apsipirkinėti“, - sako J.Vaiškūnas.

Gamtos pamoka žmonijai

Todėl karantinas gali būti puiki proga atsigręžti patiems į save ir prisiminti, kodėl ir kam esame šiame pasaulyje, mano J.Vaiškūnas: „Dabartinį žmogų galima sulyginti su medžiu. Kuris staiga ėmė gėdytis savo šaknų, sakydamas, jog tai tik praeitis, senovė. Jis nebenori jų rodyti, juk jos po žeme, purvinos. Jis pamiršo, kad šaknys ir vaisiai yra neatsiejami vienas nuo kito.

Gamta mus sutvėrė lokalius. Manau, dabartinė situacija mums yra puiki proga prisiminti savo šaknis, savo aplinką, kurioje mums lemta būti. Kodėl tie mūsų vaisiai tokie? Gal mes kažką darome negerai, gal mes žemę užnuodijome, gal patikėję savo visagališkumu iškirtome medžius, kurie yra pasaulio plaučiai? Gal epidemija pažadins mums protus ir prisiminsim, kad skirstydami pasaulį į gerus ir parazitus, pamiršome, kad vienas iš tų parazitų pasirodo yra žmogus. Gamtoje, kur nėra jokių įstatymų ar kelio ženklų, viską reguliuoja pusiausvyros dėsnis.“

Visiems, išsigandusiems griežto karantino. J.Vaiškūnas siūlo prisiminti laikus, kaip žyniai žmonėms aiškindavo apie saulės užtemimų priežastis. „Buvo laikas, kai žyniai sakydavo žmonėms, kad jeigu jie nesilaikys doros, užsirūstinęs Dievas atims saulę ir pasaulis paskęs tamsoje. Užtemimo metu žmonės išsigąsdavo, kad žynio žodžiai išsipildė. Jie imdavo melstis ir saulė vėl sugrįždavo. Tad šių laikų žyniams - politikams, dabar yra puiki proga pasireikšti. Jiems reikia rodytis, kaip jie nuožmiai kovoja su virusu ir viskas baigsis pergale. Garantuoju.

Tad karantinas tegul visiems būna naudingas ir prasmingas laikas. Nepriimkime jo kaip mūsų begalinių galimybių apribojimo. Tegul tai bus laikas atrasti savo artimuosius ir savo šaknis“, - sako J.Vaiškūnas.