Dar pačioje darbo pradžioje mažoje Vilkaviškio vyskupijos parapijoje jaunas kunigas pradėjo galvoti, kaip padėti tėvų apleistiems vaikams. Prieš 20 metų buvusioje senojoje klebonijoje jo rūpesčiu atidaryti globos nameliai, kuriems suteiktas šv.Kazimiero, jaunimo globėjo, vardas. Kunigo rūpestis, kad savo namuose tėvų meilės nepatyrę vaikai jaustųsi saugūs. Suburtas pagalbininkų ir rėmėjų ratas. O prieš penkerius metus Vyriausybės ir rėmėjų pagalba Alvite, greta kuklios klebonijos, tapusios prieglobsčiu tėvų apleistiems vaikams, iškilo ir jaukūs, šiuolaikiški parapijos vaikų namai. Bet jiems jau skamba uždarymo varpai. Tokia valstybės politika. „Skauda širdį“, - laukiančią permainą apibūdino dvasininkas, per ilgus globos namelių gyvavimo metus tapęs svarbiausiu žmogumi daugiau nei 100 vaikų.

- Kaip jaučiatės žinodamas, kad daugelį metų kurti nameliai vaikams bus uždaryti? - klausėme kunigo Vytauto KAJOKO.

- Pastaruoju metu, kai Lietuvos valdžios viršūnėse garsėja siūlymai dėl panašių įstaigų reformos, neaiški ir mūsų namelių ateitis. Dabar čia gyvena 15 vaikų. Keletas netrukus taps pilnamečiais, jų dar sumažės. Bet tai nereiškia, kad vaikų, kuriems tėvų namuose nesaugu, neliks. Tik pas mus jų nebebus. Gaila 20 metų kurtos socialinės aplinkos, komandos, surinktos padėti vaikams. Nameliai nauji, prieš penkerius metus ministerijos palaiminti, pastatyti pagal europinius reikalavimus. Dabar jie statys bendruomeninius. Bet kai tiek investuota, ar reiktų griauti jau esamus? Mes bendraujame su kolegomis Vokietijoje, padėjusiais mums sukurti šiuos jaukius namus. Jie stebisi, vaikų namų pas juos nedrasko. Prieš kiek laiko vokiečiai bandė panašią reformą daryti. Pamatę, kad neįgalių vaikų į šeimas niekas neims, atsitraukė. Šių metų pradžioje buvome nuvažiavę pas kolegas į Vokietiją, jie ir dabar stato vaikų globos namus bei planuoja, kad šie tarnaus 50 metų. Tame pačiame sklype vaikų dienos centras, vaikų globos namai, profesinė mokykla, vienuolynas. Mūsų vaikai ir dabar gyvena šeimynose. Tvarkosi atskirai, kaip namuose. Nekalbu apie sovietinių laikų globos namus, kur vaikų augo 200. Bet tokie maži ir jaukūs nameliai, kuo jie blogi? Vaikai čia jaučiasi saugūs, gyvename taupiai. Ir bendruomenė, ir tarnybos mato, kad vaikai pas mus saugūs. Bet tokia norma priimta ir nieko neįrodysi.

Anksčiau katalikiškų globos namų buvo daugiau, o dabar likę keletas. Yra buvę, kad vaikus paima pagloboti močiutė, pora metų pabūna, globėja pavargsta, ir tie paaugliukai vienur, kitur pamėtyti, vėl grįžta pas mus. Didžiulė trauma vaikams tas mėtymas. Aš ir su ministru esu kalbėjęs, ar protinga vaikus į butus miestuose sukišti, kai jie gyvena kaimo aplinkoje, geromis sąlygomis. Šis karantinas parodė, kad šeimos, jei tik gali, ieško ne narvelių miestuose, o namų arčiau gamtos. Mes čia turime žemės, vaikai patys dirba, auga kaip šeima. Daug tų bendruomeninių erdvių, visur jie gali nueiti. Žinoma, yra kontrolė, kaip normalioje, tvarkingoje šeimoje.

- O kokia jūsų įtaka vaikų globos namų auklėtiniams?

- Daug kas teiraujasi, ar vaikai mane vadina tėvu. Mažiukai gal (šypsosi). Daugiausia kreipiasi „kunige, direktoriau, klebone“. Vaikais rūpinasi auklėtojai, kiti darbuotojai, aš kasdieniniame vaikų gyvenime mažiau maišausi. Bet jie ateina pas mane į Mišias, ateina pasimelsti, pasipasakoti. Kartu neretai papietaujame, kartu dalyvaujame šventėse. Jei kyla kokių problemėlių, kartu su socialiniais darbuotojais aiškinamės. Dabartiniai vaikai linkę prieštarauti, bet jei tu vaiką gerbi, argumentais įvertini vienokį ar kitokį jo poelgį, visada pasiteisina. Per tą laiką, kol gyvuojame, išleidome į gyvenimą per šimtą auklėtinių. Daug jų išvažiavę į užsienį, o tie, kurie įsikūrė Lietuvoje, dažniau aplanko, per socialinius tinklus bendrauja su manim, su darbuotojomis, nors mes jų neprisaikdinome, kad mums rašytų, informuotų. Tiek, kiek jie prisiriša, kiek jaučia, tiek bendrauja. O mes jų niekada nepamirštame.

- Kokiais keliais į jūsų namučius vaikai susirenka?

- Dažniausiai pas mus patenka per Vaikų teisių apsaugos tarnybą. Kas laikinai, kas ilgesniam laikui. Ne mes sprendžiame. Tarnyba atsiklausia, ar turime vietos, ar pajėgsime vaikutį globoti. Jei galime, niekada neatsisakome.

- Kaip jums, dar visai jaunam kunigui, kilo mintis parapijinius namelius įkurti?

- Besimokant seminarijoje, iš Italijos atvažiavęs monsinjoras Vytautas Kazlauskas mums dėstė Bažnyčios socialinį mokymą, kalbėjo, kad turime padėti parapijose spręsti socialines problemas, o ne vien sudėję rankas melstis. Iki perkėlimo į Alvitą trumpai teko būti vikaru Šakiuose. Mačiau, kaip klebonu ten dirbęs Deimantas Brogys, tuomet vyskupijos „Caritas“ organizacijos direktorius, rūpinasi sunkiai besiverčiančiais žmonėmis. Tai įkrito į širdį ir niekur nedingo. Prieš 24 metus atėjęs į Alvitą, lankydavau šeimas. Visokių situacijų tekdavo matyti. Matydavau girtaujančių, apleidusių vaikus šeimų. Panašiu laiku Vilkaviškio savivaldybė mums atidavė senąją kleboniją, kurioje anksčiau buvo gyvenusios kelios šeimos. Svarstėme, kaip tas patalpas naudingai panaudoti. Kam skirti atgautus parapijos namus, išsisprendė savaime. Kaip tik atsirado rėmėjų užsieniečių. Iš pradžių įsteigėme bendrabutį, kad toliau gyvenantys mokinukai galėtų penkias dienas per savaitę pareiti, pamokas paruošti, pagyventi, o savaitgalį pas tėvus sugrįžti. Netrukus tapo aišku, kad ne visi turi kur sugrįžti. Namuose nei pavalgyti, nei nusiprausti, nei ramybės. Tada įsteigėme nuolatinius globos namučius, taip ir liko.

- Jūs esate užaugęs didelėje šeimoje. Gal tai irgi turėjo įtakos?

- Aš esu užaugęs aštuonių vaikų šeimoje, kaime, Kalvarijos savivaldybėje. Matydavome tėvų pavyzdį ir rūpestį mumis visais. Tėvai sunkiai dirbo, į bažnyčią eidavo melstis, nors ir laikai tada buvo kiti. Mes žinojome, kad reikia dirbti, tėvams padėti, stengtis mokytis, nes savo gyvenimą reikės patiems susikurti. Tėvai mus mokė padėti vienas kitam, atjausti svetimus.

- Ne vieną anų laikų tėvą teko girdėti sakant, esą jie vaikų neauklėjo, viskas vykdavę savaime. Ar ir jūsų šeimoje taip buvo?

- Ypatingo auklėjimo mūsų šeimoje tikrai nebuvo. Žinojome, kad reikia laiku namuose būti, padėti. Didelę įtaką mums darė tėvų tikėjimas, eidavome ir mes į bažnyčią patarnauti. Šeimoje švęsdavome katalikiškas šventes. Tai savaime ugdo. Manęs kartais žurnalistai klausia, ar iš tų šimto mūsų globos nameliuose užaugusių vaikų bent vienas išėjo į kunigus, ar bent viena auklėtinė tapo vienuole. Nė vieno aš neįkalbinėju, kad rinktųsi šį kelią. Būtų nesąmonė. Viskas savaime turi gautis. Jei vaikas turės pašaukimą, tai ir pasirinks.

- Ar auklėjant vaikus skiriasi tėvo ir motinos įtaka? Ar tą jautėte augdamas?

- Tėvų atsakomybės šeimoje yra skirtingos, bet meilė vaikams abipusė. Mamos meilė šeimoje yra išskirtinė. Iš tėčio jausdavome griežtumą, jis stengėsi aprūpinti šeimą...

- Koks jūsų akyse yra Tėvo paveikslas?

- Nereikia susikurti tėvo paveikslą tokį tobulą, kaip šventą paveikslėlį, nes kiekvienas pirmiausia yra žmogus. Mano tėtis jau 92 metų sulaukė. Prisimenu jo rūpestį, darbštumą ir griežtumą kartu. Kokį vaikai mato tėvo pavyzdį, tokie jie ir užauga.

- Kodėl dabartinės šeimos taip paprastai skiriasi, negalvodamos, kaip tai atsilieps vaikams?

- Aš manau, kad viską gadina geras gyvenimas. Geras gyvenimas neįpareigoja priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, nesistengiama jį išklausyti. Tampame užsidarę egoistai, matantys tik save. Kalbėdamas su jaunimu paprastais žodžiais, popiežius apgailestavo, kad žmonės bemato tik savo pilvą. Kai gyvenant dviese matome tik save, o kitas žmogus tampa nesvarbus, kyla ambicijos, kodėl aš pirmas turėčiau nusileisti, atsiprašyti. Tos ambicijos sugraužia šeimą. Tada ir vaikai tampa nereikalingi. Būna, vaikai globos namuose gyvena penkerius metus, o tėvai jų nelanko, nepasigenda. Bet vaikų meilė tėvams vis tiek išlieka, vis tiek vaikai myli tėvus, kad ir kokie jie būtų.

- Kokia yra tikėjimo reikšmė auklėjant vaikus?

- Tikėjimas yra žmogaus esmės pagrindas. Žmogiško orumo išlaikymas ir yra tikėjimas. Per karantiną uždarytus nuo veiklų, nuo bažnyčios žmones Lietuvos vyskupai, popiežius ragino sugrįžti prie šeimos bažnyčios. Šeima yra bažnyčia tiek, kiek tėvai gerbia vaikus, kiek vaikai gerbia tėvus. Kai nėra tikėjimo, žmogus gali kitą užgauti, skaudinti, trenkti. Kai nieko negerbi ir į nieką netiki, gali sau leisti viską. Per 30 laisvos Lietuvos metų įpratome, kad viską galima pirkti, parduoti. Net save. Net savo gabumus. Žmonės ieško geresnių užmokesčių, stengiasi save pristatyti, pateikti, iškelti, koks aš gabus, koks išskirtinis. Žmoniškumas jau nebe tiek svarbu. Iš verslo pusės gal tai ir gerai, o iš dvasinės ne visada. Ar žmogus gerai jaučiasi susireikšminęs? Abejoju. Tokie santykiai pažeidžia žmoniškumą.