Jei dabar neginsime šeimos, rytoj pramušime dugną

Jeigu tylėsime - taip bus ir Lietuvoje

LRT mums jau seniai pasakoja ir rodo reportažus apie gėjus tėčius ir jų auginamus vaikučius. Pastaruoju metu žengiama dar toliau - sisteminė žiniasklaida imasi pratinti ir prie minties apie poliamorines „šeimas" (poliamorija - santykių būdas, kai tuo pačiu metu kuriamas artimas santykis daugiau nei su vienu partneriu - aut. past.). Štai neseniai buvo galima pasiskaityti apie tai, kaip trys homoseksualūs vyrai teisme išsikovojo teisę būti vaikų tėvais.

Trys amerikiečiai homoseksualai Janas Dženkinsas (Ian Jenkins), Alanas Meifildas (Alan Mayfield) ir Džeremis Alenas Hodžesas (Jeremy Allen Hodges) prieš keletą metų sukūrė vienalytę „šeimą" ir nusprendė „įsitaisyti" vaikų. Jie naudojo paaukotus embrionus, susirado surogatines motinas, kurios jiems išnešiojo ir pagimdė sūnų bei dukrą. Trijulė pateko į istoriją, kai teisėja leido jiems visiems būti įrašytiems vaikų gimimo liudijimuose - taip jie tapo tėvas Nr. 1, Nr. 2, ir Nr. 3.

Tai buvo didžiulis žingsnis poliamorinėms „šeimoms" pelnyti pripažinimą JAV.

Problema buvo ta, kad vaikai turėjo tikras motinas, kurios juos pagimdė. JAV įstatymai nenumatė varianto, kad moteris gimdo pagal užsakymą ir tiesiog parduoda savo išnešiotą kūdikį kitiems asmenims. Tačiau teisėja pagelbėjo homoseksualams ir vaikų gimimo liudijimuose juos pagimdžiusių moterų neliko nė pėdsako - dokumente įrašyti trys tėvai.

Nejau ketinama priversti pripažinti vienalytę „šeimą"?

- Seimas, į svarbiausių darbų sąrašą įrašęs Partnerystės įstatymą, kuriuo siekiama įteisinti tos pačios lyties asmenų šeimą, svarstys tai, ką palaikytų tik 8 proc. visuomenės. Kaip vertinate tai, jog spjaunama į daugumos nuomonę? - „Vakaro žinios" paklausė Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkės doc. dr. Ramunės Jurkuvienės.

- Konstitucijoje Seimo narys vadinamas tautos atstovu. Jei jis neatstovauja tautos, tai kas jis tada yra ir kam atstovauja? Jei Seimo nariams rinkėjų nuomonė nėra svarbi, man sunku suprasti tokį dalyką.

Valstybės institucijos neturėtų teisės aktais kištis į privačią žmonių erdvę, reguliuoti asmenų tarpusavio santykių. Labai svarbu, kad būtų aiški skirtis tarp viešos ir privačios erdvės. Juk kiekvienas žmogus yra savireguliacinė būtybė ir jis laisvas pasirinkti, su kuo ir kaip bendrauti. Teisės aktai priimami, kai šiame bendravime iškyla problemos. Jeigu jau valstybė nusprendžia kištis į asmenų tarpusavio santykius, vadinasi, ji sprendžia labai rimtą valstybinę problemą. Kokią?

Kaip tyrėjai man teko apklausti skirtingų lyčių žmones, kurie gyvena kartu, bet nėra įregistravę santuokos, apie jų požiūrį į partnerystę kaip statusą. Iš tyrimų paaiškėjo, kad dažniausiai jie net neįsipareigoja vienas kitam „gyventi kartu ilgai ir laimingai". Tyrimai rodo, kad 80 proc. merginų yra įsitikinusios, kad gyvena taip, lyg būtų santuokoje, o 80 proc. vaikinų tokiu atveju teigia, kad jie niekuo neįsipareigoję. Kai paklausėme, kodėl vaikinai nenori bent partneryste reglamentuoti savo poros santykių, jie aiškiai pareiškė, kad partnerystė jų gyvenime nieko nespręstų. „Tada geriau jau tuoktis, o partnerystės nereikia: arba aš tuokiuosi, arba gyvenu taip." Jie atviravo, kad būtent to įsipareigojimo jie ir nenori. Kalbu apie skirtingų lyčių partnerystes.

O kištis į vienos lyties partnerystes dar kebliau. Ne visai aišku, kurią problemą tokiu teisės aktu norima spręsti - viešo įsipareigojimo ar priverstinumo? Turiu mintyje visuomenės privertimą priimti vienalytę porą kaip šeimą. Kodėl tai turėtų būti svarbu valstybei? Nematau atsakymų į šiuos klausimus.

- Genderizmo, LGBT ideologijos šalininkai kitos nuomonės šiandien ne tik nenori girdėti, bet ir itin aršiai užsipuola visus, pasisakančius prieš vienalytės šeimos įteisinimą, Stambulo konvenciją. Kaip tada turime kalbėti apie Konstituciją, kuri 38 str. teigia, jog šeima, kurią sudaro vyras ir moteris, yra valstybės pagrindas?

- Man labai liūdna dėl priešpriešos, dabar susidariusios visuomenėje. Nejaugi pamirštame, kad visi esame tarsi viename laive? Kai laivas patenka į audrą jūroje (koronaviruso pandemiją galėtume sulyginti su tokia neganda), tai mažiausiai reikia maišto ar gaisro laive.

Pagal šią analogiją vertinant šių dienų situaciją, galima tik stebėtis. Padėtis šalyje pilna įtampos: labai suprastėjusi žmonių psichoemocinė būklė, išaugęs skyrybų skaičius, didėjantis nedarbas, stojančio verslo ir daugybė kitų problemų. Ir šitame fone pateikiami teisės aktai, kuriuose labai daug prieštaringų visuomenei teiginių, požiūrių. Ką tai reiškia? Ar tai darantys žmonės nesupranta situacijos rimtumo? Ar nenori suprasti?

O kalbant apie Konstituciją, nemanau, kad bus atšauktas Konstitucijos 38 str., nors kai kurie žmonės elgiasi taip, tarsi jis neegzistuotų.

Prieš kurį laiką man yra tekę rimtai analizuoti totalitarizmo formavimosi bruožus. Žinomi autoriai yra pastebėję tam tikras tendencijas: dar nepakeitus teisės aktų, bet tik atėjus į valdžią tam tikroms jėgoms ir pradėjus rodyti savo valią ir galią, dalis visuomenės pradeda elgtis taip, tarsi tie teisės aktai jau būtų priimti. Ir taip sudaromos sąlygos totalitariniams režimams įsitvirtinti. Nenorėčiau, kad istorija kartotųsi...

- Sisteminė žiniasklaida Lietuvoje jau pradeda propaguoti ir poliamorines „šeimas", visuomenė jau pratinama prie trijų homoseksualų, auginančių vaikus, „šeimos" normalumo. Ką manote apie tai?

- Mes jau dabar susiduriame su problemomis dėl įsipareigojimų išlaikyti savo vaikus. Juk virš 22 tūkst. teismo sprendimų dėl alimentų mokėjimo nėra vykdomi. Tai vyksta tada, kai aiškiai suvokiama, jog šeimą kuria viena moteris ir vienas vyras. Kai ryšys tarp jų silpsta ar yra nutraukiamas, vyksta drama ne tik jų šeimoje, kuri skaudžiausiai paliečia vaikus, bet auga problemos visoje visuomenėje: daugėja vienišų žmonių, auga šių asmenų skurdas, aštrėja nepilnamečių problemos ir t.t. Šeima turi turėti aiškias savo ribas. Tai būtina prielaida šeimos harmoningam gyvenimui. Jei tos ribos silpninamos ir net ištrinamos, kenčia visi.

Tarp žmonių, kurie priskiriami socialinės rizikos grupei, dažnai paplitęs reiškinys, kai vienas vyras tuo pačiu metu gyvena su keliomis moterimis ar atvirkščiai. Su tokiais atvejais labai vargsta socialiniai darbuotojai. Bet svarbiausia, kad tokiais atvejais labai blogai jaučiasi vaikai.

Žinau tyrimą, kai Lietuvoje buvo apklausti nepilnamečiai įkalinimo įstaigoje apie jų ryšius su šeimos nariais. Atsiskleidė, kad šeimos ribos daugumoje tokių šeimų yra visiškai neaiškios. Paauglys pasakoja: mano netikro brolio mama su savo vyru, kuris nėra mano tėvas... ir t.t. Tai nepadėjo šiems paaugliams išvengti nepilnamečių įkalinimo įstaigos. Ir tai, žinoma, yra susiję su atsakomybe tų suaugusiųjų, kurie šios atsakomybės neprisiėmė.

Manau, kad rūpesčių dėl šalies šeimų mums pakanka ir be tų kontroversiškų klausimų, kuriuos uždavėte. Linkiu mums visiems susitelkti ir kartu įveikti iššūkius, kurių šiuo metu tikrai nestokojame. Lietuvos šeimoms linkiu stiprybės. Viliuosi, kad jos atlaikys išbandymus ir tuo džiaugsis visa visuomenė.

Interviu su humanitarinių mokslų daktare Jūratė Sofija Laučiūte: 

- Sisteminė žiniasklaida, visaip juodindama „Didįjį šeimos gynimo maršą", demagogiškai klausia: kas gi puola tas šeimas, nuo ko jas reikia ginti? Ką atsakytumėte?

- Pasakyčiau, kad jie galbūt nežino tradicinės šeimos, beje, įteisintos Konstitucijoje, apibrėžimo. Galbūt patys negyvena ir negyveno tokioje šeimoje, kur aiškiai žinoma, kas yra mama, kas yra tėvas, kurioje yra močiutė, senelis, broliai, seserys. Juk kai vaikas gimsta (kiekviena gimdžiusi mama pasakys), akušerė pakelia vaikelį ir parodo - mergaitė ar berniukas. Ir niekas neklausia vaiko, kokios jis galvoja esąs lyties.

Klausiantys, kas šiandien puola šeimą, matyt, negirdi visų siūlymų pakeisti šeimos sampratą, keisti Konstituciją, įvesti vienalyčių asmenų partnerystę, skleisti genderizmą mokyklose, prievarta brukti išsigalvotas socialinių lyčių tapatybes. Mūsų švietimo sistema jau yra taip suniokota, kad čia tik to ir betrūksta, jog vaikai nebežinotų, kas jie yra ir kaip jiems elgtis, ko jiems norėti. Kad vaikai pasimestų, nežinodami, kas gera, kas bloga. Tai, kad norima keisti įstatymus, kitaip pakreipti sąvokas, žmonių sampratą, jau signalizuoja, kad tai yra tradicinio šeimos supratimo puolimas.

- Esame laikomi kvailiais, kurie turėtų patikėti, jog „nekaltas" Partnerystės įstatymas nepalies šeimos instituto sampratos.

- Iš pradžių buvo juokinga, nes buvo sunku patikėti, kad jie tikrai tiki, jog mes išties nesuprantame, kas slypi po Partnerystės įstatymu, Stambulo konvencija. O paskui, kai atėjo suvokimas, kad jie laiko mus neraštingais kvailiais, nematančiais ir negirdinčiais, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, juokų nebeliko - darosi pikta. Ir apmaudu.

Aš nesuprantu tų, kurie sako - kas čia tokio, gali būti visokių šeimų. Gal jie į savo tėvus kreipiasi „tėte, numeris pirmas" arba „mama, numeris antras"? Kaip jie iki šiol gyveno? Ar vaikų neturėjo? Tėvų?

Suprantu, kad yra šeimų, kurios nori, bet negali turėti vaikų. Tai jau kitas reikalas, tai prigimties dalykai, ligos. O tie dabar peršami ideologiniai dalykai yra savarankiškai prisiimtas psichikos nenormalumas. Tokius įstatymus stumiantys, matyt, tikisi arba karjerą padaryti, arba gauti didesnį honorarą. Man gėda dėl tokių žmonių.

- Kaip jaučiatės, kai visus, ginančius tradicines vertybes, šiandieniniai „pažangieji" vadina neišmanėliais, atsilikėliais, įsikabinusiais į seną, kai pasaulis esą juda pirmyn?

- Yra toks posakis: vadinkit, kaip norite, nors ir grybu, tik į savo krepšį nekiškit. O dabar mus visus nori į savo krepšį sukišti.

Aš, pavyzdžiui, nekreipčiau į tai dėmesio, jei aš, kiti mano pažiūrų žmonės turėtume tolygias žiniasklaidos priemones, tokias pat tribūnas išsakyti savo požiūrį. Jei taip pat turėtume teisę eiti į mokyklas ir jose skelbti savo pažiūras. Tada sakyčiau, atsiprašau, man nusispjauti į tai, ką jie ten sako: neišmanėlė, atsilikėlė. Bet bėda ta, kad jie yra „užtūpę" visas pagrindines žiniasklaidos priemones, o tie, kurie galvoja kitaip, neturi tribūnos.

Važiuojantys kolonoje kviečiami dalintis savo nuotraukomis, filmuotais vaizdeliais respublika.lt „Facebook" paskyroje. Gero kelio!